**************
Skaitytojų istorijos
***************
2007-uosius kartu su draugais rengėmės sutikti draugo tėčio sodyboje, netoli Druskininkų. Kad vakaras neprailgtų, buvome sumanę filmuoti filmą. O kad jis būtų logiškas, visi turėjome būti sugalvoję ir nufilmavę patekimo į sodybą „priešistorę“. Mūsų istorija buvo tokia: mano dvynukė sesuo vaidino pažinčių agentūros „Meilės dviratis“ savininkę, o mes su mano dabartiniu vyru – užguitas, kompleksais apsiraizgiusias personas, kurios, sukaupusios visą drąsą, kreipiasi į pažinčių agentūrą, trokšdamos susirasti gyvenimo pratnerį(-ę).
„Pats likimas lemia“, kad abi personos krenta viena kitai į akį, o pažinčių klubas suorganizuoja joms pirmąjį pasimatymą „Meilės sodyboje“... Filmuodami filmą visi daug juokavome, o po truputį artinosi vidurnaktis. Buvo maždaug 23 val. 45min. Maniau, kad mūsų scenarijus jau visas buvo įgyvendintas, kai staiga priėjo mano vaikinas ir pareiškė, kad liko dar viena – paskutinė – scena: pats pasimatymas.
Taigi visi trys: aš, vaikinas ir draugas, kuris viską filmavo, išėjome į lauką. Aš vis dar nuoširdžiai vaidinau. Tuomet mano vaikinas ėmė deklamuoti eilėraštį:
Kažkas man pasidarė,
Tikriausiai aš sergu,
Širdelė stipriai plaka
Ir kojos tyžta.
Tave pašaukt norėčiau, bet niekaip negaliu išdrįsti.
Kai kiti juokias, aš tyliu,
Kai kiti tyli – dūkstu.
Buvau net poliklinikoj dėl šitų sopulių
Ir daktaras nustatė: aš tave myliu...
Tolumoje pastebėjau ant žemės žvakelėmis žybsintį taką, bet liepiau sau nespėlioti – nors nuojauta vis tiek buvo stipresnė – artėjome prie žvakelių. Supratau, kad turbūt jau reikia nebevaidinti...
Staiga mano vaikinas tarė: „Ar pameni, kaip sakiau, kad turiu vieną prašymą, mums abiems labai svarbų?“ Priklaupė ant kelio ir paprašė: „Ar... tu...gali...sujungti šituos laidus?“ ir prie kojų pamačiau laidų rezginį su jungtuku!!! Nuo šalčio, o gal labiau nuo jaudulio drebančiom rankom paspaudžiau jungtuką ir... Kitoje upelio, kurį, pasirodo, buvome priėję, pusėje sušvito didžiulis kamuolys lyg pats mėnulis nusileidęs ant žemės, o ant jo perskaičiau užrašą „tekėk už manęs“.
Vis dar jaučiausi viena koja filmo scenoje, o kita koja realybėje. Tuomet mano vaikinas dar kartelį priklaupė ant kelio ir kalbėjo toliau: „Aušra, noriu pasakyti, kad būnant su tavimi mano gyvenimas pasikeitė. Pasikeičiau ir aš pats. Tikiu, kad mums būnant kartu aš galiu tapti geresniu žmogumi.
Noriu, kad visą gyvenimą būtume kartu ir kartu kurtume mūsų ateitį. Aušra, ar tekėsi už manęs?“
Sau pačiai nenatūraliu balsu ištariau: „Tai aišku...“ Ant mano piršto sužibo auksinis žiedelis, kuriame stilizuotos dvi kobros – mūsų ryškios asmenybės – sujungtos tilteliu su deimančiuku, simbolizuojančiu brangų mūsų ryšį – meilę...
Jau daugiau nei dveji metai, kaip esame vyras ir žmona. Auginame metų ir trejų mėnesių sūnelį. Tikrai nesakysiu, kad visuomet būna lengva rasti bendrus sprendimus, kad visuomet puikiai vienas kitą suprantame. Tačiau jau spėjau suvokti, kad meilė – tai sąmoningas apsisprendimas. Tai pasirinkimas daryti tai, ką kitas žmogus vertina, kas jam yra „meilė“, nors tau pačiam tai nebūtinai yra labai malonu ir kartais reikalauja valios pastangų.
Kiekvieną dieną atkakliai keliaujame pirmyn – kaip tą vakarą žingsniavome link žvakelėmis nušviesto tako - vis labiau derindamiesi, suprasdami ir augdami. Tikiu, kad ateis diena, kai, būdami jau seni ir „nusigludinę“, pažiūrėsime vienas į kitą ir ištarsime „ačiū Tau už mūsų gyvenimą...“
Aušra
******************
Susipykome, ir tai kartojosi jau beveik kasdien. Sutarėme – reikia viską baigti. Gana neskausmingai išsiskyrėme.
Viena gyvenau tėvų paliktame bute, miesto centre. Namas senas, smetoninės statybos. Tačiau, matyt, ir tada statybininkai pachaltūrindavo, nes pirmajame aukšte mano buto grindys - parketas suklotas tik ant skysto medinio perdengimo, o po juo mėtosi visoks statybinis laužas.
Įdomiausia, kad po grindimis - turbūt visokiems vamzdžiams – driekėsi mažas tunelis. Nežinau, kur jis veda, nes žmogus ten sunkiai tilptų, oro gal nepristigtų, bet apsisukti tikrai nepavyktų. Reiktų kažkaip šliaužti nežinia kur, nežinia ką tamsoje liečiant: rudenį į ten subėgdavo ne tik pelės, bet ir žiurkės. Šlykštu, todėl nudžiugdavau, kai pamatydavau vis ten įlendantį pro angą katiną.
Vieną naktį atsigulusi miegoti užuodžiau keistą, nemalonų kvapą. Kitą dieną jis buvo dar stipresnis. O po dviejų – kaimynai ėmė klausinėti, kokį lavoną slepiu namuose. Kvapas buvo nenusakomo šlykštumo, akivaizdžiai irstančios maitos. Skambinau visur – draugams, pažįstamiems, į įvairias tarnybas, net į gaisrinę. Pro ašaras vos begalėjau kalbėti. Pa- dė- kit! Ką daryti? Aš išprotėsiu! Juk galima sakyti, po mano lova gulėjo dvėseliena, kuri natūraliai suyra per keletą mėnesių!
Draugai reiškė užuojautą, tarnybos atsisakė padėti – anga maža, gal žmogus negalės išlįsti atgal. Priešgaisrinėje atsakė: „Ką jūs, ponia, mes gelbėjam žmones“. Prašiau, maldavau, kad išardytų grindis, kad ir dalį sienos – ką nors darytų, nes nuo dvoko jau čiuožė stogas. Nieko.
Buvo šeštadienis, artėjo mano gimtadienis, o aš norėjau nusišaut – gaiži smarvė padarė savo. Nebesiblaškiau, galvojau – taip pat imsiu ir nudvėsiu. Atsivertusi užrašų knygutę vis rinkau telefono numerį, vieną po kito.
Paskambinau jam. Mums išsiskyrus, jis gyveno pas tėvus, miesto priemiestyje. Viską metęs atvažiavo tą pačią dieną. Įlindo pro angą į dvokiantį tunelį. Po kurio laiko išgirdau duslų balsą.
Sugedo žibintuvėlis, šliaužia atgal. Drebančiom rankom padaviau kitą. Lindo vėl. Pagaliau – atrodė, praėjo amžinybė – atšliaužė atgal maišelyje jau susėmęs katino maitą. Nuo gaižios smarvės pradėjo tampyti, bet kartu apėmė euforija, kad aš – išgelbėta. O jis – visas paišinas, dulkėtas, aplipęs voratinkliais, vienoj rankoj laikantis maišą su dvėseliena, paklausė: „Ar tekėsi už manęs?“
Viktorija
******************
Tokiam įvykiui nebuvo galima surasti geresnės vietos, juk Kreta – meilės sala. Susitaupėm pinigėlių ir iš anksto pradėjom planuoti kelionę. Visos draugės buvo įsitikinusios, kad grįšiu su žiedeliu. Aš, tiesą sakant, irgi. Taip ir buvo. Beveik!
Saule, jūra ir vienas kitu džiaugėmės, berods, šešta diena, kai išnuomotu automobiliuku keliavome į žymiąją hipių susibūrimo vietą Matalą. Diena puiki, įspūdžių begalė, tad apie sužadėtuves net nebuvo minties (tiesą sakant, tikėjausi, kad tai įvyks kitoje vietoje). Karstėmės po ten esančias uolas, kai jis sustojo ir pasakė, kad reikia pasikalbėti apie gyvenimą.
Pirma mintis buvo: „O ką čia apie tą gyvenimą kalbėti, kai esam tokioj vietoj“. Ir šią mintį nuvijo kita: „O, Dieve, čia juk TA akimirka“. Neprisimenu, ar buvo kalbų apie norą praleisti visą gyvenimą kartu, apie norą pasenti kartu ar kažko panašaus. Neatsimenu net kokiais žodžiais jis man pasipiršo. Žinau, kad sustingau ir pasimečiau. Žinojau, kad tokia akimirka bus, bet buvau nepasirengusi, užklupta iš pasalų :) Todėl kiek patylėjau ir vietoj gražaus, filmuose girdėto „Taip“ kaip kokia paauglė teištariau „Jo“ :)
Na, ką padarysi, tokios akimirkos nepakartosi, svarbu tas žodelytis skriejo iš pačios giliausios širdies kertelės, be jokių abejonių, be jokių susimąstymų. Apsikabinome, pajutome smarkiai plakančias vienas kito širdis, pasibučiavome ir vėl apsikabinome. Prieš akis saulė, žydra jūra, kalnai ir mes dviese. Daugiau nieko. Hipių mėgstamas Matalos paplūdimys tapo mūsų paplūdimiu. Ir jis yra mūsų iki šiol.
Tačiau visgi draugės klydo: iš kelionės grįžau be žiedelio.. Tiesiog jis buvo pamirštas namie.. Ir prisiminiau, kaip mano brangusis įlipęs į lėktuvą pasakė: „Pamiršau“. Klausiau, ką pamiršo, bet jis numykė, kad nieko :) Taigi vietoj žiedelio meilės saloje jis surado du širdelės formos akmenukus ir man juos įteikė kaip užstatą. Aš ir jis. Dvi širdelės. O dar galvojau, kad jis nėra romantiškas!
Grįžus, be abejo, gavau ir žiedelį, o po poros mėnesių gimtadienio proga vieną iš tų širdelės formos akmenukų gavau pakabuko pavidalu dovanų. Jis turbūt man daug svarbesnis nei žiedelis..
Už kelių mėnesių prisieksime vienas kitam amžiną meilę. Nors ją esame prisiekę jau daug seniau..
Monika A.
**************
Mylėjau, myliu ir mylėsiu! Jis– mylimiausias pasaulyje žmogus. Tas, kuriam esu dėkinga tiesiog už tai, kad Jis yra, kad šalia, kad mylimas ir mylintis. Kuo daugiau jo – tuo daugiau manęs – labiau tai jaučiu negu žinau.
Gyvenime daug ko buvo: nuotykių, išgyvenimų ir dalis to gyvenimo - tas pasipiršimas - tai dalis manęs, mano gyvenimo, laimės... kaip malonu tai prisiminti, pasidalinti ir pasidžiaugti dar kartą.
Gegužės mėnuo. Mylimasis pasiūlo išsirinkti kelionę į Paryžių. Prieš tai buvome svajoję kada nors ten nukeliauti, nes visada girdavome miesto grožybes. Nuvažiavome į kelionių agentūrą, kur mums pasiūlė kelis gerus kelionių variantus. Išsirinkom kelionę: Praha- Paryžius- Disneilendas- Amsterdamas. Lyg viskas tiko, tik gegužės mėnesį turėjau laikyti egzaminą ir būtent vieną iš tų dienų, kai turėjome būti Paryžiuje.
Galvojau šiek tiek palaukti ir važiuoti po egzamino, be jokių pergyvenimų. Bet kur tau! Mylimasis taip įnirtingai ėmė prašyti, kad važiuotume. Jo prašymo motyvu buvo tai, kad gegužės 19 dieną turėjome švęsti 3 metus draugystės. Po visų svarstymų visgi sutikau važiuoti, nes labai norėjosi pabūti Meilės mieste. (Beje egzaminą išlaikiau per perlaikymą ;)
Kelionė buvo įspūdinga. Daug pažinčių, naujovių, grožybių. Iš tikrųjų visos kelionės tikslas buvo įžymusis Eifelio bokštas. Kai pagaliau mus atvežė prie jo, nekantravom užlipti ir pamatyti viso miesto panoramą. Ir reikėjo mums būtent tada susikivirčyti! Kilom nesikalbėdami ir dar kaip tyčia kaupėsi lietus. Ten aukštai danguje toks be galo užburiantis vaizdas! Pradėjo lyti...
Pagalvojau, kad taip laukėme tos akimirkos, kam čia pyktis ir viską gadinti. O stebėdama jį mačiau kaip pats nervingai vaikšto aplinkui. Greitai priėjau prie jo. Atsiprašėme vienas kito, apsikabinom. Visiškai be jokių minčių apie kažką tokio kaip piršlybos pasakiau jam, koks jis man yra brangus ir kaip laukiau tos akimirkos, kai Meilės mieste ant Eifelio bokšto galėsiu jam pasakyti, kad LABAI JĮ MYLIU!
Kol sakiau jam visas savo mintis, jausmus mačiau tokį jo nerimą, kokio gyvenime nesu mačiusi. Baltutėlis veidas, pastovūs judesiai, dažnas kvėpavimas. Pagaliau paklausiau, kas atsitiko. Ir tai įvyko! Jis traukia iš kišenės raudoną dėžutę, klaupiasi ant kelio ir klausia ar už jo ištekėsiu, ar busiu jo žmona. Aplinkui daugybė žmonių, bet viskas sustoja, nieko nematau, tik jaučiu, kaip skruostais rieda begalinės laimės ašaros.
Greitai grėbiu jo ranką ir pakeliu jį, kad atsistotų ir besakydama, kad sutinku būti visada jo, apkabinu ir su plačiausia šypsena veide pradedu verkti. Jis užmauna man brangiausia mano širdelei žiedą. Neapsakomi jausmai užplūdo - nerimas, juokas, ašaros, laimė... Daugybė susipynusių jausmų. Tai taip nerealu! Aš niekada gyvenime taip nesijaučiau. Ir būtent tada, kaip tikroje pasakoje, nušvito saulė. Nė žodelio nemeluoju. Viskas kaip nuostabiausioje pasakoje: susikivirčijimas - taika, lietus - saulė, mergina - sužadėtinė.
Trūksta žodžių, netgi nėra tokių žodžių, kad tiksliai aprašyti tai kas mums darėsi, kokios kibirkštėlės buvo mumyse. Ačiū! Ačiū Tau, Brangusis, už tai, kad esi!
Iš visos širdies linkiu kiekvienam patirti tai, ką patyriau aš. Tai buvo įspūdingiausios gyvenimo akimirkos.
Tokia ir buvo ta mūsų kelionė į Paryžių, kur pasižadėjome dar ne kartą grįžti, nes būtent ta vieta, tas Meilės miestas visada mums atkurs pačius šilčiausius prisiminimus.
Alina
*********************
Sveiki,
Nusprendžiau ir aš pasidalinti geromis emocijomis ir prisiminimais apie savo sužadėtuves. Jos buvo lyg iš pasakos ar gražaus meilės filmo, kuris prasideda nelabai gražiai, o baigiasi nuostabiai.
Ilgos priešistorės nepasakosiu. Tai buvo 3 metų mūsų draugystės metinės. Draugystė buvo labai graži be jokių pykčių ir barnių. Mano draugas, dabar jau vyras, buvo išvykęs į ilgą verslo komandiruotę. Nemačiau jo keturis mėn. Manau, kad tas laikas, buvo mūsų apmąstymų ir visų taškų ant i sudėliojimas.
Grįžo jis pavasarį, o viskas įvyko vasarą. Tą tikroji susipažinimo diena buvo vidury savaitės. Sugalvojom, kad ta proga savaitgalį praleisim Nidoj, pailsėsim nuo darbų, pabūsim vienu du.
Laukiau savaitgalio, kaip kažkokio stebuklo, nes buvau įsitikinusi, kad tai bus tas laikas, kada sulauksiu klausimo: “Ar tapsi mano žmona?” Ir ant mano pirštelio sužibs dailus žiedelis. Apie tai jau ir draugėm buvau prasitarusi, kad turiu nuojautą, kad jau dabar tai jis man tikrai pasipirš ir, kad tai jau tikrai yra tas laikas, kad viską esam apmąstę ir susivokę.
Atėjo tas lemtingasis savaitgalis. Nuvažiavom į Nidą. Oras pasakiškas. Vaikštinėjom, džiaugėmės gražiu oru, saule, jūra ir vienas kitu. O aš vis laukiu, kada viskas įvyks, kur čia bus ta vieta, kur jau jis priklaups ir išties žiedelį. Praėjo pusė dienos ir vis nieko, man jau po truputuką nuotaika pradeda dingti. Tuomet aplankė mintis, kad greičiausiai viskas bus vakare, saulei leidžiantis pajūry, bet saulutė ir leidosi, ir nusileido, o pasiūlymo taip ir nesulaukiau.
Nuotaika jau visai prasta. Jis nuolat manęs nuolat klausinėja, kas nutiko ir kokia širšė man įgėlė. Tyliu ir nieko nesakau, juk neprasitarsiu, ko aš tikėjausi. Tik mąsčiau: “Nenori nereikia, tikrai atsiras žmogus, kuriam būsiu reikalinga, ir nereikės laukti dešimt metų, kol pasipirš. Aš juk noriu jauna ir graži ištekėti.” Taip ir prabėgo visas savaitgalis. Grįžau į Vilnių, visos draugės atakuoja žinutėmis su klausimais: “Ar mano nuojauta pasitvirtino, ar jos jau gali mane sveikinti ir ruoštis šventei?” .
Atsakymas buvo trumpas: “Nuojauta mane apvylė”. Nepasipiršo.
Mane pradėjo atakuoti mintis, kad aš jam nereikalinga ir kad jis nenori rimtų įsipareigojimu. Su šiomis mintimis ėjau miegoti, su jomis ir kėliausi.
Išaušo gražus trečiadienio rytas. Liepos 17-oji. Prabudusi ryte, pamąsčiau: Na va, šiandien lygiai 3 metai praėjo nuo mūsų draugystės pradžios, o man nuotaikos nėra, gal prasidėjo santykių krizė, juk tiek daug apie jas rašo.” Papusryčiavau kartu su juo, bevažiuojant į darbą, susitarėm, kad tą progą nuvažiuosim pavakarieniauti į TV bokšte, esančią kavinę.
Rezervavau staliuką, išėjau anksčiau iš darbo, kad galėčiau pasipuošti, pasidabinti ir kad laiku atvažiuočiau pasiimti jo iš darbo, nes tuo metu dalinomės vienu automobiliu. Susitvarkiau, nuvažiavau ir laukiu, kol jis pasirodys ir kada važiuosime. O čia ir vėl prasideda nemalonumai. Jis ateina, pabučiuoja į žanduką ir pradeda važiuoti į priešingą pusę.
Sakau, palauk, kur tu važiuoji, juk mums kitur reikia. Karoliniškės juk priešingoje pusėje.
Jis ramiai man atsako, kad važiuojam namo, nes ji pavargęs, nori pavalgyt, persirengti. Reikėjo matyti mano reakciją, veido išraišką. Aš taip patrakau (nes netoleruoju karščio, o tą dieną buvo +30 laipsnių). Pradėjau šaukti, kad jis nevertina mano pastangų, nesaugo mano sveikatos, kad aš per tokius karščius stovėjau kamščiuose, važiavau pas jį, o jis taip ramiai važiuoja namo. Rėkiau, kad su tokiu žmogumi iš viso neįmanoma gyventi, nes nieko nesuplanuosi, o jei ką padarysi, tai viską sugriaus.
Grįžus namo, pasiskundžiau mamai, kad tegu pasižiūri į žmogų, su kuriuo neįmanoma susikalbėti ir gyventi. Atsisėdau ant sofos ir daugiau nieko nekalbėjau. Galvojau, kad sprogsiu iš pykčio, viduje viskas tiesiog virte virė. Mąsčiau, ką čia man padarius, kaip čia jam atkeršijus už sugadintą vakarą.
Tuo tarpu mano vyras pavalgė ramiai, išsimaudė, persirengė ir liepė man susiruošti, nes dabar mes važiuosim, tik nesakė, kur, o man tai ir nerūpėjo, nes pareiškiau, kad niekur kojos iš namų nekelsiu. Jis man vėl pakartojo, bet nereagavau į jo žodžius. Tuomet net nepastebėjau, kad jis visai nesivėlė į konfliktą. Paėmė už rankos, nusivedė prie durų ir liepė autis basutes, nes mes dabar išvažiuojam. Greit susiruošiau, atsisėdau į mašiną.Visą kelią, kol važiavom nieko nekalbėjau, demonstravau savo pyktį.
Supratusi, kad važiuojam link Trakų, pašiepiau: "Lyg Trakų nebūčiau mačiusi". Bet neprivažiavus Trakų, nusuko link degalinės, tada aš vėl pradėjau replikuoti, kad jam reikia nusipirkt stipresnius akinius, nes turbūt nemato, kad degalų yra pilnas bakas ir degalinėje aš šiandien tikrai nenoriu būti.
Jis man ramiai atsakė: “Mes palauksime žmogaus, kuris tuoj turi pasirodyti, ir tiek, paskui visas vakaras bus mūsų”.
Ilgai laukti nereikėjo. Po kelių minučių išgirdau: “Štai ir jis!” Atsisukau pažiūrėti, kas čia toks, kad yra svarbesnis už mane ir mūsų vakarą. O ten stovėjo automobilis su priekaba ant kurios buvo užrašas „Oro balionai“.
Tada ir prasidėjo. Dabar tai juokas ima, prisiminus, tada buvo nejuokinga. Prasidėjo isterijos priepuolis, nes aš išsigandau.
Liepia lipti, aš nelipu, prašo pasikalbėti - aš nekalbu. Tik lyg užsikirtusi plokštelė kartoju: „Aš neskrisiu, aš tikrai neskrisiu“ Paskui pradėjau šaukti, kodėl manęs neįspėjo, kodėl nieko nesakė, aš netinkamai apsirengusi, nes buvau su sijonu ir aukštakulniais. Buvo oro baliono pilotas pakviestas, kad man viską papasakotų, kad tai tikrai nebaisu ir kad spec.apranga nereikalinga. Įkalbinėjimas truko gerą pusvalandį, gal net ir daugiau.
Vyro kantrybė baigės, sako: „Viskas, sumoku pinigus ir skirstomės, nes tu sugadinai visiems nuotaiką. Gana čia tu cirkų!” Pasidarė gaila pinigų, nes žinau, kad tai brangi pramoga. Sutikau!
Nuvažiavome į laukus, pripūtė balioną, visame šitame procese mes dalyvavome, pradėjo man ir patikti, tik labai bijojau pakilti ir nusileisti. Pakilti pavyko puikiai. Šiek tiek įsidrąsinusi pradėjau po baliono krepšį vaikščioti, nes vietos buvo pakankamai. Skridom trise: mes ir pilotas. Grožėjausi vaizdais. Buvo labai gražu. Mūsų Trakų pilis nuostabi ir ežerai, esantys aplinkui, puikus ir kiek jų daug! Vyras paprašė atsisukti, galvojau, kad parodys ką nors gražaus, bet atsisukusi pamačiau atidarytą dėžutę su viduje esančiu žiedeliu ir išgirdau klausimą - prašymą: “Gal visgi pabandysi pagyventi su visiškai nesugyvenamu, viską griaunančiu, nesupratingu vyru ir tapsi jo žmona”.
Galiu prisipažinti, kad tai mane išmušė iš vėžių, nes man tai buvo netikėta, nes kai tikėjausi, to nesulaukiau. Negaliu papasakoti, kokia buvau laiminga, nes tam jausmui nusakyti žodžių per mažai. Aš norėjau verkti, norėjau juoktis, šaukti visam pasauliui, kaip man gera. Norėjau pašokti iki dangaus ir tik tada supratau, kad aš visai netoli jo, nes pilotas buvo supratingas ir balioną iškėlęs taip aukštai, kad nieko nesimatė, tik debesys.
Aš stipriai apsikabinau savo vyrą, pabučiavau ir ištariau, kad “būsiu laimingiausia moteris, turėdama tokį vyrą!”
Skraidžiau padebesiais tiesiogine ir netiesiogine prasme. Nusileidusi ant žemės, šokinėjau iš laimės. Tuo metu buvo surengta įšventinimo ceremonija į oreivius, gavome diplomus.
Tai buvo pats nuostabiausias vakaras mano gyvenime. Smagu prisiminti šią dieną, visus jos išgyvenimus, kai buvo visko: pykčio ir dar daugiau laimės.
Dabar esu laimingai ištekėjusi, o vyras nuolat „patraukia per dantį“, kad viso to galėjo ir nebūt, jei būčiau nevažiavusi, o vėliau ir neskridusi.
Jurgita L.
*******************
Kiek keistoka rašyti apie vieną svarbiausių mano užduotų klausimų gyvenime. Atrodo, jog tik moterys apie tai laisvai kalba, nes perskaitęs neradau nė vieno vyruko aprašytų išgyvenimų. Būdamas vyru, puikiai suprantu, kodėl: drebančios kojos, ilgai apgalvotas sakinys, ištartas nesavu balsu, virtęs kažkokia sapalione. Jooo... Visai nepanašu į riterį, blizgančiais šarvais, aukštai iškelta galva, atjojantį pas princesę prašyti jos rankos.
Tai buvo Naujųjų metų sutikimas, į kurį buvau pakviestas savo kaimynės, gyvenančios aukštu žemiau. Atėjau kiek anksčiau už visus kitus svečius. Suskambo durų skambutis, ir štai aš pirmą kartą išvydau Ją. Buvau bepradedantis trečią dešimtį vyrukas, tad meilę iš pirmo žvilgsnio buvau kadaise patyręs. Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip.
Artėjo Naujieji, visi ruošiamės prie eglutės. Aš pasiruošęs žygiui nutariau palaukti laiptinėje. Po minutės išėjo Ji. Mums besišnekučiuojant, turbūt Kupidonas gerai "trinktelėjo", pajutau Jos svaigų bučinį. Neturiu supratimo, kiek truko mūsų pirmasis bučinys. Pajutau, kad tai moteris, ne "kalnas", į kurį nori užkopti, ir nuo viršūnės, pasijutęs valdovu, dairytis kitos viršukalnės. Kalnas tapo gyvenimu, į kurį troškau kopti, paėmęs Jos ranką į savąją. Dar tą patį vakarą pasiūliau Jai užsukti į "zaksą", tačiau tąsyk sulaukiau neigiamo atsakymo, nes jos suknelė nebuvo balta. :)
Antram bandymui užtrukau lygiai metus. Gal pagalvosit, kad esu koks Vingių Jonas, nes pasipiršti nusprendžiau laiptinėje, kaip tik ten, kur pirmą kartą pasibučiavome. Tai turėjo būti netikėta. Man reikėjo Ją sutikti ant laiptų ir žiūrint į akis paprašyti Jos rankos. Taigi, misija atrodė įmanoma.
Artėjant tai akimirkai, jaučiausi gerai, tačiau nemeluosiu, pradėjau jaudintis. Save ramindamas dar ir dar kartą apgalvodavau scenarijų: žiedelis kišenėje, aš Ją myliu, Ji myli mane, aš trokštu su Ja būti, Ji nori būti su manimi, aš paklausiu, Ji atsako taip, užmaunu žiedą.
Tikinau save, kad nėra ko nerimauti, nes labai bijojau susimauti. Jaudulys nemažėjo, kad ir kaip besistengiau. Nepaisant visko, ta akimirka atėjo. Štai stovime laiptinėje, laikau Jos ranką. Matau, kad ji nieko nenutuokia. Norėdamas, kad taip ir būtų, ilgai į vatą nevyniodamas ir kol jaudulys neišdžiovino burnos, ištraukiau žieduką iš kišenės.
Justinas G.
****************
Kiekvienas pasipiršimas yra fantastiškai idealus ir individualus!!!!
Mano istorija labai paprasta. Šaltą šaltą žiemos vakarą snaudžiau savo pataluose, ir staiga prabudau, išvydau draugo veidą su didžiule, gudria šypsena veide.
"Ką gi tu sugalvojai, lapine?" - krebžda mano galvoje. Nors dar negaliu pabusti nuo saldaus miego, tačiau jo švytėjimas neleido man ramiai toliau miegoti... Ir aš tarsi princesė ant žirnio pajutau, kad po pagalve kažkas guli... Kas gi ten??? Dovanėlė? Tai žiedelis, laukiantis mano pirštuko...
TAIP... Taip pasibaigė mano saldus miegas ir prasidėjo saldus gyvenimas!
Tai vienas iš tų nepaprastų gyvenimo dalykų. Ta akimirka padaro tave nepaprasta... Ir TO linkiu kiekvienai moteriai !!!
Miegalė Simona
*********************
”Kaip banalu” - galvojau aš, žiūrėdama kažkokį filmą, kuriame vyras priklaupia ir paprašo jos rankos, o ji su ašaromis akyse ištaria ”taip”. Tiesa, tuo metu buvau vieniša ir liūdna, slapta be galo norinti tokio pat idealaus scenarijaus kaip tam nelemtam holivudiniam filmiūkštyje, tačiau sau to nepripažįstanti. Bet atėjo diena, kai visų mergaičių svajonėse gyvenantis princas ant balto žirgo atjojo ir pas mane. Manasis princas. Dabar jau mano vyras. Paklausite, ar jis man padovanojo svajonę, kuri giliai slėpėsi mano vidinėj sumaišty? Tikrai taip. Ar jis sukūrė pasaką, kurios norėtų kiekviena moteris? Pačią gražiausią. Ar jis priklaupė ir paklausė: “Ar tekėsi už manęs”? Jis tai padarė daug gražiau nei aš buvau svajojusi.
Vieną visiškai eilinę dieną – tai buvo 2008 metų spalio 28-oji - po paskaitos jis man sako: “Turiu tau staigmenėlę. Dabar nuvešiu tave namo ir gausi porą valandų pasipuošti. Žinok, aš būsiu su kostiumu, taigi ir tu apsirenk kažką gražaus.”
Smalsumas labai stipriai kirbėjo, bet net ir kokį šimtą kartų paklaususi, ko man tikėtis, negavau nei menkiausios užuominos. Dariau, kaip man buvo liepta – išsipusčiau ir su nekantrumu laukiau. Jis atvažiavo ir paslaptingai šypsodamasis vežėsi mane jūros link. Mintyse spėliojau ir bandžiau įsivaizduoti, ko galėčiau laukti, bet nesisekė. Po poros valandų jau artėjome uostamiesčio link, tačiau netikėtai nusukome Kretingos kryptimi.
Dar labiau nieko nesupratau, bet tuo metu jau buvau pasidavusi maloniai nežinomybei ir nesikankinau spėliodama. Įvažiavę į tą mažą gražų miesčiuką, pasukome kažkokia gatvele ir pagaliau sustojome prie didelių vartų, už kurių pamačiau įdomų stiklinį pastatą. Supratau, jog čia – Žiemos sodas grafo Tiškevičiaus rūmuose. Prisiminiau, kokia tai graži vieta – vaikystėje vieną kartą buvau čia lankiusis su tėvais. Maniškis, išsitraukęs telefoną, kažkam paskambino ir pasakė: ”Mes jau čia.”
Vartams atsidarius, įvažiavome į Žiemos sodo teritoriją prie pat įėjimo. Jausmas buvo nepaprastas, nuojauta kuždėjo apie ypatingą vakarą. Įėjome į vidų, pakilome į restoraną. Mus pasitiko malonus padavėjas, kuris mane nuvedė prisėsti ir mandagiai pakalbino. O manasis tuo metu nubėgo man pasakęs, kad jam dar reikia ”kai ką paruošti”. Pagalvojau, kad visai nieko nebesuprantu. Jis ten jautėsi kaip namie. Mačiau, kad visas personalas laukė mūsų ir žinojo, ką mano mažiukas organizuoja. Kaip vėliau išsiaiškinau, jis čia buvo atvažiavęs porą savaičių iki šio vakaro ir viską kruopščiai suplanavo restorano darbuotojų pagalba.
Už kelių minučių jis sugrįžo, paėmė mane už rankos ir nusivedęs pasodino prie staliuko, ant kurio puikavosi nuostabi rožių puokštė. Iš tos vietos, kur mes sėdėjome, apačioje matėsi visas Žiemos sodo grožis – daugybė žalių augalų, fontanas, baseiniukai ir čiulbantys paukščiai. Užsisakėme vakarienę. Tada jau buvau bepradedanti galvoti, kad šioje mieloje vietoje tiesiog maloniai pavakarieniausime, nors nuojauta dėl kažko ypatingo neapleido.
Ir ji manęs nepagavo – mano mažiukas atsistojo ir liepė laukti, kol jis pasirodys apačioje prie baseino. Jaučiau, kaip pradedu virpėti. Iš viršaus mačiau, kaip jis pasiėmė mikrafoną, įjungė aparatūrą ir pakėlęs akis į mane pasakė, kad dabar padainuos man sukurtą dainą. Sunku nusakyti, koks tai jausmas – girdėti savo mylimąjį dainuojantį tik man. Jis toks gražus stovėjo ten apačioje ir dovanojo savo jausmus, patalpintus melodijoje.
Po dainos jis pakvietė mane nusileisti žemyn pas jį ir pasivaikščioti Žiemos sodo parkelyje. Prisipažinsiu, kad leidžiantis laiptais kojytės drebėjo. Susikabinome už rankų, vaikščiojome tarp to žaliuojančio grožio... Ir staiga pamačiau, kad ant baseino krašto, medžio šaka pridengtoje vietoje, paruošta ta didžioji staigmena. Tarp raudonų rožės žiedlapių stovėjo maža raudona dėžutė, kurioje spindėjo man skirtas žiedas.
Sustojau. Pažiūrėjau į jį. Mano vyras – tada dar būsimas - paėmė žiedą, priklaupė ir paklausė: ”Ar tekėsi už manęs?” Sakė, kad nori su manimi praleisti visą savo gyvenimą ir kad labai mane myli. Tuo metu galvojau, kad viskas, kas gyvenime gali atsitikti gražiausio, dabar vyksta su mumis. Man atrodė, kad ta minutę pasaulis mums šypsojosi ir linkėjo laimės. Be abejo, aš pasakiau TAIP. Drebančiu nuo jaudulio balsu, bet patį tvirčiausią ”taip” savo gyvenime. Jis atsistojo, apsikabinom ir bučiavomės. Tokios akimirkos gyvenime yra neįkainuojamos – jos vienintelės ir nepakartojamos.
Agnė ir Vytenis
*******************
Kol buvau jauna ir netekėjusi… Buvau jauna, naivi romantikė, kaip ir dauguma silpnosios lyties atstovių mėgau žiūrėti melodramas, skaičiau romanus, tikėjau meile iš pirmo žvilgsnio, svajojau apie tą vienintelį ir buvau tiesiog pakvaišusi dėl meilės miestu tituluojamo Paryžiaus (dėl prancūziškų aromatų pirkau muilą "Camay”, atvežtus iš kaimyninės Lenkijos kvepalus “Chanel 5”, mėgau klausytis prancūzų atlikėjų muzikos, skaityti prancūzų rašytojų knygas).
Vaikinų dėmesio netrūko, tačiau to vienintelio teko palaukti. Jį sutikau draugo gimtadienyje ir tai nebuvo meilė iš pirmo ar antro žvilgsnio, tiesiog pamažu mūsų draugystė peraugo į tikrąjį meilės jausmą .
Kartą vaikštinėdami, pavasario saulės glostomi, kalbėjome apie savo gyvenimo tikslus, planus, svajones. Prasitariau, kad svajoju aplankyti meilės miestą Paryžių, pasivaikščioti Eliziejaus laukais, kur pasak Homero, yra tobulos palaimos šalis Žemės krašte, ir būtent ten, Paryžiuje, kada nors gyvenime trokštu prisiekti meilę. Mintyse skambėjo Joe Dassin atliekama daina “Les Champs Élysées”... Mano brangusis šypsodamasis linkčiojo galvą ir kartojo, kad taip ir bus, kai tik baigsim studijas, “atsistosim ant kojų” , mes drauge būtinai aplankysime Paryžių…
Laikas bėgo, draugystės metai irgi. Sutarėme puikiai, jokių rimtų barnių ar konfliktų nebuvo. Gavome ir aukštojo mokslo diplomus, tik “atsistoti ant kojų” iš valdiškos algos sunkiai sekėsi, tad apie savo svajonę jau nebedrįsau net galvoti.
Ir štai išaušo gražus vasaros rytas. Paskambinęs brangiausiasis pasakė, kad turi staigmeną, važiuosime į kelionę pasivaikščioti. Keistai nuskambėjo “kelionė” ir “pasivaikščioti”, bet oras gražus, nuotaika puiki, tad įsispyriau į patogius lygiapadžius, įšokau į džinsus ir - pirmyn į gamtą. Išvažiavome į kelionę be kuprinių, lagaminų, o su dideliu pintu krepšiu, kuriame buvo šokolado, sumuštinių, vaisių, vyno mūsų “piknikui”. Nuvykome į atokią vietą, aplink laukai, čiurlenantis upelis.
O tada bevaikščiojant, gėrintis gražia lietuviška gamta, ir išgirdau tą netikėtą, bet labai mielą pasiūlymą tekėti ir tapti jo žmona. Žodžiai buvo šmaikštūs, bet nuoširdūs: “Įsivaizduok, kad čia Paryžius, o šiuose lietuviškuose Eliziejaus laukuose, noriu, kad sutiktum tekėti už manęs”. Pasijutau kaip maža mergaitė, tarsi sugraudinta melodramos, bet jaučiausi labai laiminga.
Taip kad “ale prancūziškos” piršlybos įvyko laukuose (tik ne Eliziejaus, o javų), horizonte matėsi bokštas (tik ne Eifelio, o vandentiekio), girdėjosi vandens čiurlenimas (tik ne fontanų, o upelio), buvo prancūziško gėrimo (made in France, bet išpilstyto Lietuvoje) ir muzika skambėjo prancūziška (mano brangiausiasis net dvi kasetes prirašė prancūzų atlikėjų dainų), netgi varlių ir sraigių mačiau (tik neparuoštų Prancūzijos restorano virėjų)...
Lietuviškas gyvenimas po “prancūziškų” piršlybų...
Po metų atšokome vestuves, o po antrų - prisikvietėm ir gandrų. Tad gyvename ramiai, bet laimingai - aš, Jis ir mūsų vaikai. O artėjant kasmetinėms atostogoms, vis svajojam aplankyti tikruosius Eliziejaus laukus. Mano brangiausiasis juokauja, kad dar nesame pensijinio amžiaus, dar laiko turime, bent iki Sidabrinių vestuvių metinių Paryžiaus gatvėmis spėsime pasivaikščioti, jei dar meilė bus neišgaravusi, galėsime ir meilę ten prisiekti...
Tad kol kas sušilus orams, savaitgaliais važiuojame pasivaikščioti į gamtą, kur javų laukai, kur šokinėja varlės, šliaužo sraigės, čiurlena upeliukas, tolumoje matosi bokštas… Nors ir ne Paryžius, bet vis tiek širdžiai miela…
Jolanta
