TravelOnline.lt dovanoja romantišką savaitgalį dviems Paryžiuje. Išvykimo data - nuo kovo 15 iki balandžio 15. Apie išvykimo datą laimėtojas turi informuoti per savaitę nuo laimėjimo. Laimėjimas į pinigus nekeičiamas ir neperleidžiamas kitiems asmenims.

Savo rašinius siųskite elektroniniu paštu gyvenimas@delfi.lt iki vasario 21 d. imtinai, o kitą dieną paskelbsime laiminguosius, kuriems atiteks ši romantiška kelionė.

Publikuosime tik taisyklinga lietuvių kalba (su ą, ę, ė, š ir kt.) parašytas istorijas.

********************************

Skaitytojų istorijos

********************************

Buvau vieniša mama. Bet dar tikėjau sparnuota meile ir jausmais, nors teko patirti daug skausmo, bet giliai širdyje tikėjau... Kad vieną dieną kažkam būsiu reikalinga ir atsiradęs žmogus mylės mane. Taigi, rutinoje darbas – namai, vienas pažįstamas vaikinukas vieną dieną, kai lijo labai smarkiai, pavežė mane iki darbo. Šnektelėjom ir viskas tuo baigėsi. Kitą dieną jis manęs laukė jau paimti iš darbo ir taip tęsėsi gal kokią savaitę. Bendravom nuoširdžiai ir paprastai. Daug kalbėdavomės – pasakojom savo džiaugsmus ir rūpesčius prie ežero ar tiesiog vaikštinėdami. Taip gražiai padraugavom apie 3 savaites.

Vieną vakarą, pagauti silpnumo akimirkos, suartėjome to nė nesuprasdami. Kai supratau, kas atsitiko, pamaniau: “Dieve! Ką aš padariau! Jau nebebus viskas taip paprasta ir gražiai vaikiškai nuoširdu, kaip buvo! Mes suartėjome ir...”  Ir išgirdau jo žodžius: “Buk mano žmona!”

Netekau amo! Atrodė, kad sapnuoju. Negalėjau patikėti savo ausimis ir akimis... Tą vakarą nieko jam neatsakiau, bet jis buvo atkaklus ir po savaitės mes nunešėme pareiškimus tuoktis. Viskas buvo nerealu ir vestuvės, ir gyvenimas... Aišku, buvo visko. Dabar jau nesame kartu. Bet išliko nerealus įspūdis ir prisiminimas, kad įvyko toks gražus dalykas. O išgirdus, kad kažkas kažkam pasipiršo, perbėga šiurpuliukas kūnu ir veide atsiranda šypsena ir mintis: “Taip... Tai buvo nutikę ir man...”

Virga

******************

Sėdėjau aš prie lango ir svajingai žiūrėjau į tolį, kol prie manęs priėjo mylimasis ir tarė:

- Brangioji, ką tik sukūriau tau pasaką...

Gyveno kartą nemirtingas, piktas, bet teisingas Koščėjus. Jam priklausė aukšti kalnai, ežerai, jūros ir didingi rūmai. Turėjo jis daug sūnų, kuriuos auklėjo disciplinuotai, todėl jo sūnūs išaugdavo patys talentingiausi ir gabiausi. Vienas pasižymėjo puikiais sportiniais sugebėjimais, kitas matematiniais sprendimais, trečias turėjo nepaprastą kūrybinį talentą – rašė knygas ir tapė nuostabiausius paveikslus, ketvirtas buvo puikus chemikas, penktas sugebėjo stebėti žvaigždes ir kosmosą, septintam netrūko orientacijos diplomatijoje ir kariniuose konfliktuose, aštuntas net ledą Eskimams galėjo parduoti, devintas išgydydavo net nepagydomą ligonį, o dešimtas - pats mylimiausias -  mokėjo permatyti kiaurai žmogų, sieną ar net matyti, kas dedasi svetimoje šalyje.

Sūneliai augo, juos tėvas mokė ir davė visas geriausias priemones jų talentams ir sugebėjimams puoselėti, apsaugodavo nuo negandų ir piktų kėslų jų atžvilgiu. Sulaukus pilnametystės, jis atidžiai jiems rinkdavo žmonas, kad nežlugdytų jų talentų, palaikytų ir suprastų sunkiose gyvenimo akimirkose ir būtų nuostabios šeimos židinio puoselėtojos. Kiekvienam sūnui jis rinko žmoną individualiai, sąlygos ir taisyklės į konkurso patekimą buvo griežtos.

Pretendentės turėjo būti fiziškai ir dvasiškai sveikos, simpatizuoti jaunikiui ir turėti begalę talentų. Iš atrinktų moterų darydavo pakartotinus rinkimus, kurie susilygindavo su Mis visatos rinkimais, atsižvelgiant į sūnaus poreikius ir individualumą visaip kitaip rodydavo savo talentą. Ir taip finalininkės – laimėtojos susituokdavo su jo sūnumis. Santuokos buvo stiprios, o pamąstymų apie skyrybas net nebuvo minties, nes Koščėjus atrinkdavo aukso viduriuką savo sūnums. Ir taip visi devyni sūnūs vedė ir džiaugėsi gyvenimu, jų žmonos puoselėjo jų talentus, augino ir tinkamai auklėjo jų vaikus.

Kai sukako pilnametystė dešimtajam sūnui, Koščėjus ilgai galvojo ir tarėsi su sūneliais, kokia moteris jam tiktų. Bet jaunėlis, kuris viską matė ir savo matymais galėjo apskrieti net tolimiausius pasaulio kampelis, neįžvelgė net pretendenčių. Bėgo metai, o Koščėjui darėsi vis neramu, nes mylimas sūnus vienišas. Vyresnėliai taip pat sunerimo, todėl už uždarų durų ilgai sprendė, kur ir kokią jam žmoną parvesti. Apsitarę sugalvojo jaunėlį nuvesti į baleto teatrą ir parodyti „Gulbių ežero“ pasirodymą.

Jaunėlis net aiktelėjo iš nustebimo, negalėjo patikėti, kad jis, viską matantis, bet nepamatė pačių nuostabiausių moterų – balerinų. Todėl tėvo paprašė surengti jam geriausios balerinos rinkimus, juk jos pasižymi disciplina, grakščiu kūnu, lankstumu ir elegancija. Be to mylimiausias sūnelis panoro kad atrinktos balerinos turėtų skaisčiai žalias akis, kurių spalva primintų sodą ir miško žalumą.

Nieko nelaukęs Koščėjus pradėjo balerinos-žmonos rinkimus, o užduotis taip pat parinko ypatingas. Jis išvirė penkių rūšių uogienių, viena iš obuolių ant jos užklijavo užrašą: PASAKA „Mieganti gražuolė“, kitą išvirė iš vyšnių : PASAKA „Batuotas katinas“, trečią iš kriaušių PASAKA „Karaliaus rūbai“, ketvirtą iš braškių PASAKA „Lapės gyvenimas ir mirtis“. O penktą jis labai skrupulingai virė, rinko pačius raudoniausius rožių žiedlapius, juos pjaustė sidabriniu peiliu, pylė aukso dulkių ir skanino baltų balandžių pienu ir užrašė PASAKA „Spragtukas“.

Paruošęs uogienes, supilstė į krištolinius indus, o šalia jų pastatė šaukštą su Koščėjaus šeimos inicialais. Sustatęs atrinktas žaliaakes balerinas, jis pradėjo savo konkursą nuo obuolių uogienės, su šaukšteliu ėjo ir maitino viena po kitos baleriną. Nurijusios saldžią uogienę, pulkas balerinų pasijuto „Miegančios gražuolės“ pasakoje, jos svajingai apsimiegojusios šoko baleto sūkuryje, tol kol burnoje jautėsi saldus ir svajingas obuolių aromatas. Obuolių skoniui pasibaigus, pusė balerinų padėkojo už uogienę ir išėjo, joms per saldi uogienė buvo.

Likusios su nekantrumu žiūrėjo į vyšnių uogienę, su šypsena nemirtingasis Koščėjus ėjo ir dalino ją. Suvilgiusi gomurį vyšnių uogienė jausmus nuvedė į pasaką „Batuotas katinas“, jos pradėjo šokti su įsivaizduojamais batais ir grakščiai murkti, kaip meilios katytės. Išblukus vyšnių aromatui, jų gretos vėl sumažėjo. Ištvermingiausios mindžikavo kojomis ir su smalsumu žvelgė į artėjantį kriaušių uogienės šaukštelį.

Kriaušių gaivumas pūstelėjo jas į „Karaliaus rūbai“ pasaką, jos šoko ir kaip vaikai juokėsi, nes prieš save matė apgautą karalių be rūbų. Kai jų klegesiai ir juokas aprimo, stovėti liko tik dvi balerinos. Jos viena į kitą susižvalgė, nustebusios, kad liko dviese, bet nepabūgusios pačios čiupo iš Koščėjaus uogienės indą su šaukštu ir įsigrūdo braškių uogienę vos spėjusios perskaityti užrašą „Lapės gyvenimas ir mirtis“.

Oi, tada balerinos turėjo ne tik šokti, bet gudrauti ir laputes vaidinti. Kai gudrumas baigėsi, liko stovėti viena balerina. Nemirtingas Koščėjus atidžiai apžiūrėjo balerinos akis ir laibą kūnelį:

- Kuo vardu būsi?

- Vika, mane balete vadina.

Jaunėlis sūnus raitė ūsą, šmaikščiai šypsojosi žiūrėdamas į jos skaistų akių žalumą:

- Ar ne per saldu? Vandens stiklinės negausi, - tardamas ištiesė šaukštą su rožių uogiene.

Balerinai Vikai burnoje buvo taip saldu, kad tikrai nebesinorėjo uogienės. Bet nugalėjo jos noras laimėti mylimiausio sūnelio širdį. Todėl užsimerkė ir prarijo paskutinės rožių uogienės šaukštelį. Užsimerkusi ji pajuto visą rožių puokštės aromato gamą, akyse žvirbliavo aukso dulkių spindesys, pažvelgusi į savo rankas ji pamatė ne rankas, o iš medžio drožtas lazdeles. Ji pavirto Spragtuku, kuris nebegalėjo gracingai ir lanksčiai šokti baleto, bet mokėjo skaldyti pačius kiečiausius riešuto kevalus. Ji šoko ir gliaudė riešutus, kurių buvo be galo daug. Kai visi riešutai buvo išgliaudyti, ji atmerkė akis ir išvydo mylimiausią Koščėjaus sūnų, klūpintį ant kelio su žiedu, kuris tarė:

- Būk mano žmona.

Užbaigęs sekti pasaką, mano mylimasis ištiesė patį gražiausią žiedą ir paklausė:

- Ar būsi mano žmona?

- Taip... Svajingai aš jam atsakiau.

Vita

*************

Tai nutiko 2009 metais, vasario 13 dieną, penktadienį, o prie visos puokštės tai buvo ir pilnatis... Darbe buvo labai sunki diena ir jau ruošiausi eiti namo, kai privažiavo mano draugo mašina, tikėjausi, kad nuvažiuosim tik į kokią kavinę pavakarieniauti, mat kitą dieną jam buvo darbas. Staiga bevakarieniaujant jis išsitraukė raudoną dėžutę ir pasakė, kad nebegali būti be manęs ir ar aš sutikčiau su juo praleisti visą likusį gyvenimą... Mano atsakymas, aišku, buvo "TAIP"... Tai matė ir kiti kavinės lankytojai, jie mums paplojo... Tos dienos niekada nepamiršiu...

Būkit laimingi

Lina

***************

Neįtikėtina, kaip gali pasisukti Tavo gyvenimo kelias, kai juo pradedi eiti ne viena. Kaip gali viskas apsiversti, kai Tu pradedi manyti, kad viskas tobula ir gražu. Kaip gali greitai sudužti nuostabus meno kūrinys, kuris nėra iš tikrųjų iš meilės. Bet nereikia viskuo tikėti, nereikia įklimpti į nepakeliamą ir nostalgišką prisiminimų jūrą. Tiesiog gyvenk ir matyk, kaip keičiasi aplinka ir požiūris. Matyk, kaip virsta tavo norai tikrove, darbai įgyvendinami, o svajonės virsta realybe. Mylėk.

Staigmenų gyvenime netrūksta, romantikos ir meilės užtenka abiems. Vienas iš pačių smagiausių paros laikų yra vakaras, kuomet paskutiniai dienos aptarimai prieš miegą virsta tarsi abiejų malda, kad geriau miegotųsi, kad vienas kitą suprastumėt, pažintumėt kiekvieną dieną vis daugiau ir stipriau, meilė degtų jūsų širdyse. Tai tarsi jūsų mažytis žarstekliukas, kuris kiekvieną dieną pakursto meilės ugnelę, dėl ko ji visą laiką liepsnoja.

Jau lyg ir pradedu patekti į gilaus miego padanges, kai pajuntu, kad švelnus ir šiltas bučinys žadina mane. Apsirenk ir eime. Girdžiu ir tyliu, ir vykdau. Pasitikėjimas visuomet yra ir tikėjimas, ką kitas žmogus daro, visada palaiko dar stipresnį ryšį.

Dar miegas valdo, dar net aplinkos gerai nematau, tik žinau, kad galiu šiltai įlįsti į didelio dydžio Jo sportinę aprangą, kurioje paskęstu tarsi mažas vaikutis tėčio batuose. Miegas dar vis neišnyksta, tik juntu stiprų apkabinimą, šaliko apvyniojimą ir jaukaus žieminio paltuko apglėbimą. Lauke gana vėsu, bet automobilis jau prišildytas ir man tereikia kaip princesei įsėsti ir mėgautis neilga kelione.

Kuri virto dar trumpesne, nes pakeliui užmigau....Ir pabudau vėl nuo tų pačių pažįstamai mielų ir lipšnių bučinių. Mes jau atvykome. Išlipk. Ir prieik prie manęs. Tai girdžiu iš žmogaus lūpų, prie kurio noriu priglusti ir būti šalia.

Aplink matau tik tamsą, tolimoje keletą švieselių, girdžiu kaip ošia jūra ir kaip atsispindi balta puta nuo paskutinių krante lūžtančių bangelių. Ramybė ir nakties tyla.

Mano miego debesėliai jau visai išsisklaidė ir klausimų atsirado... Bet tiesiog nespėjau... Be žodžių, ilgos įžangos ir daugybės gražių žodžių aš tik matau Jį, besiklaupiantį ant vieno kelio, vienoje rankoje, ta maža, bet kiekvienai moteriai stebuklinga ir neįtikėtinai daug galios turinti dėželė ir tie keli magiški žodžiai, kurie reikalauja, tik vieno žodžio atsakymo.

Miegas visiškai dingęs, tą jaukią tamsą visiškai pakeičia ryški šviesa ir žinau ko noriu, žinau ką sakyti, žinau, kad myliu ir pasaka, kurioje gyvenau, prasitęsia toliau, nes tas vienintelis atsakymas, kuris ir gali būti, yra TAIP.

Sapno iliuzija, kuri buvo sukurta tyčia, kad viskas ir atrodytų kaip sapnas, kad viskuo patikėčiau tik pačioje visos situacijos kulminacijoje. Pavyko ir patikėjau. Taip norėčiau ir toliau tuo tikėti.

Neįtikėtina, kaip viskas gali pasikeisti, kai tu iš tikrųjų pabundi iš sapno ir prisimeni rytinį pabėgiojimą jūros pakrante, prisimeni vakarykštę šiltą kelionę automobiliu iš treniruotės namo ir tik nusišypsai sau: viskas tikrai galėtų būti tikrovė, tik ne dabar, ne čia ir kol kas ne su tavimi.

Ievutė

******************

JIS PABANDĖ BŪTI ROMANTIKU

PRIEŠISTORĖ: drauge praleisti 5 metai. Mokslai pabaigti, darbo yra, kur gyventi - bus.

TRŪKUMAI: man trūko vienintelio dalyko-jo pasipiršimo.

KALBOS: Apie mūsų vedybas buvo kalbama daug: seneliai, tėvai, dėdės ir tetos, vestuvių „baliaus“ laukė labiau nei mes, ir vis klausinėjo kada mes tuoksimės. Šmaikštaudavom, kad kai bus laikas-bus ir vaikas.

PRISIŠMAIKŠTAVOME.

VIRŠŪNĖ: Kažkas sugalvojo laiptinėje išsikepti kotletus! Visi aukštai skendėjo dūmuose, o kvapas... (net tik nėščias supykintų). Stengiausi lipti kuo greičiau, bet paradoksas - kuo arčiau mano butas, tuo kvapas darėsi stipresnis.

DILEMA: kur skambinti - gaisrinei pagalbai ar į visus durų skambučius, ir rėkti, kad mano bute kilo gaisras.

PAVĖLUOTA REAKCIJA: mano bute negali kilti gaisras, nes aš šiandien nieko negaminau, o maniškis aukščiausios kategorijos anti-kulinaras.

REKLAMOS AUKA: Jis bandė tinkamai pasiruošti piršlyboms: vakarienė (jis gamino pirmą kartą!), šampanas, žiedelis. Anti-kulinaras, būdamas naivus, patikėjo, kad ant šios keptuvės reikia kepti be riebalų.

SPRENDIMAS: galvojau, kad aš esu pakankamai stipri ir kantri. Deja, tas kvapas mane žudė, tad nutarėm šią naktį praleisti ne namuose.

ATOMAZGA: Vedę esame jau virš 5 metų (iš viso kartu jau 11 metų). Auginame du vaikučius.

TAUTOSAKA: teisingai senoliai sakė, kad „Nėra namų be dūmų“. To sudegusio kepsnio ir vakaro aš niekada nepamiršiu.

Romantiko žmona.

******************

Kokios dabar būna eilinių žmonių piršlybos, nelabai ir žinome, tačiau kaip peršasi mūsų žvaigždės, skaitome žurnaluose, matome per televiziją, kaip joms pasipiršo vienoje ar kitoje egzotinėje šalyje, kokio brangumo žiedelį padovanojo. Nors dabar tos šalys prieinamos kiekvienam mirtingajam, tik važiuok ir pirškis.

Prieš 20 metų buvo kiek kitaip, tačiau žmonės irgi piršosi. Nors per televiziją to nematėm, spaudoj to neskaitėm.Tai buvo labai asmeniška, dviejų žmonių reikalas. Bet tikrai tikiu, kad ir prieš 20 ar prieš 50 metų žmonės buvo išradingi.

Man nebuvo pasipiršta nei kokioj egzotiškoj šaly, nei oro balione, nebuvo ir padovanoto žiedo.Tačiau man buvo gražu, netikėta ir nepamirštama.

Buvom paprasti jaunuoliai. Dirbau konditere vienoj mokykloj, kepiau vaikučiams bandeles. Mano vaikinas atveždavo prekes: miltus, cukrų ir pan. Taip ir susipažinom.Buvo labai nedrąsus, nors ir aš ne ką kitokia. Bendradarbės truputi padėjo. Draugavom. O tais laikais gyvent susidėjus (ir dar provincijoj) nebuvo net minties.

Na va. O dabar apie "piršlybas". Ateinu eilinį rytą į savo sandėliuką miltų prisisemt bandelėms, bandysiu prasiardyt maišą, bet žiūriu, kad kažkas ne taip, kad visada maišai kitaip užsiūti būdavo.

Atsidarau aš tą maišą, o ten žiūriu, kažkoks lapelis iš matematikos sąsiuvinio išplėštas, ir parašyta tokiom didesnėm raidėm: "Gal galėtum būti mano žmona". Aš, žinoma, atsakymo negalėjau kišti atgal į maišą, pasakiau kitu būdu. Bet buvau sužavėta.
Tai tokios štai buvo mano piršlybos - baltos, miltuotos...

Lina

*******************
Buvo šiltas 2007 metų liepos mėnesis.Tuo metu mes atostogavome Palangoje, mėgavomės saule, jūra, šiltu smėliu ir, aišku, vienas kitu.

Viskas įvyko man netikėtai, mano vaikinas (kaip suprantama, tuo metu jis buvo man tik vaikinas) pasiūlė eiti kartu paplaukioti, nieko neįtardama nuėjau atsivėsinti į jūrą. Kadangi mes atostogavome su mano šeimos nariais, tai paskui mus nusekė ir mano mažoji sesutė (jai buvo 11 metukų). Mes visi trys jūroje pluškenomės, tada mano vaikinas priėjo prie manęs ir sako: "Einam truputį giliau".

Tuo prašymu jis norėjo, kad mes nutoltume nuo mano mažosios sesutės, nes net paprašyta nepasitraukė nuo mūsų. Smalsuolė. Kai paėjom giliau, jis pradėjo man kalbėti, kaip mane myli, kad be manęs neįsivaizduoja savo gyvenimo, nori jį nugyventi kartu ir dar kažką panašaus. Nepamenu visų žodžių, bet net ir tuo metu negalvojau, kad jis man pasipirš.

Maniau, kad tai dar vienas romantiškas meilės prisipažinimas.Tada paklausė, ar sutinku būti jo žmona? Aš pasimečiau, nes jis nelaikė rankoje jokio žieduko, tik nusijuokiau ir pasakiau jam: "Juokauji tu čia?" O tada jis ištraukė žieduką iš šortų kišenės.Tuo metu nežinojau ar verkti ar juoktis, buvau labai nustebinta! Aišku, atsakiau TAIP, o mano mažoji sesutė suko ratus aplink mus ir karpė ausytėm kiekvieną žodį.

Taip tapome sužadėtiniais - į jūrą įbridom kaip mergina ir vaikinas, o išbridom kaip sužadėtiniai. Mano pirštelį puošė gražus žiedukas. Ant kranto likusiems pranešėme naujieną, aš pasigyriau dailiu žieduku. O kitą dieną paklausiau savo sužadėtinio, ko jis bijojo pasipiršdamas? Tai sakė, jog bijojo, kad nepamestų žiedo iš kišenės per maudynes, na ir aišku, kad aš atsakysiu ne. Šiuo metu esame metai kaip susituokę, o kartu esame jau 7 metukus, turime ir meilės vaisių - 2 mėnesių dukrytę.

Rūta

********************

Tikriausiai niekada nepamiršiu tos dienos, tokios šaltos, be proto gražios ir dar labiau romantiškos..

Buvo šaltas sausio šeštadienis. Man teko dirbti iki pat pavakarės. Tądien su draugu turėjome švęsti 3 metų draugystės sukaktuves. Kadangi šiuo metu finansinė situacija yra gana sunki, nusprendėme, kad dovanų jokių vienas kitam nedovanosime, galbūt nueisime pavakarieniauti.

Grįžau po darbo, o draugo nebuvo namie. Netrukus jis grįžo – be proto gražus, su kostiumu, laikydamas rankose didelę rožių puokštę, o man tik pasakė, kad reikia rengtis suknelę, ir keliausime.

Teko greitai susiruošti net nežinant, kur vyksiu. Vėliau įsėdus į mašiną jis man paaiškino, kad važiuosim ant Trijų kryžių kalno. Tuomet užpykau, kam rengtis suknelę, jeigu būsim lauke, ir aš nenoriu šalti. Pasirinkome kitą vietą – Pučkorių atodangą. Nuvykome ten, kaip tik pataikėm pamatyti saulėlydį. Ir staiga jis išsitraukė iš krepšio krištolo taures, šampano butelį, įpylė, išgėrėme po gurkšnį už tą gražią šventę. Tuomet jis pasakė, kad parašė man eilėraštį ir paklausė, ar gali jį paskaityti. Jame buvo viskas – visa mūsų istorija, nuo pažinties pradžios, nuo mūsų romantiškų pasivaikščiojimų miškuose, nuo mūsų gyvenimo skirtumų: aš - mergaitė nuo jūros, jis - berniukas iš miškų, iki mūsų nuotykių, kelionių, begalinės meilės, išsiskyrimų ir pan.

Jau tuomet mano akyse spindėjo ašaros, didelio džiaugsmo, meilės kupinos ašaros ir tikėjimas, kad šis žmogus yra mano žmogus. Dar pastovėjome apsikabinę, žiūrėdami į be proto gražų vaizdą prieš mūsų akis, matydami tą skardį, upę apačioje, baltus medžius. Ir tuomet jis priklaupė.. Aš tik pradėjau rėkti: „Ką tu darai, gi šalta!!!“ O jis pasakė, kad labai mane myli ir paklausė, ar sutinku tapti jo žmona. Tuomet jau nebesupratau, ar aš virpu iš šalčio, ar iš džiaugsmo, nuostabos ar ko. Tik linkčiojau galva ir verkiau.

Jis man padovanojo patį gražiausią žiedelį, kokio tik galėjau tikėtis.

Tuomet išvykome į miestą, jis buvo užsakęs vakarienę restorane. Taip jaukiai pasėdėjome, pasidžiaugėme vienas kitu ir grįžome namo.

Ką dar norėčiau paminėti, kas mane labai nustebino.. Jis ieškojo to žiedelio jau labai senai ir išrinko patį gražiausią, kokį rado visame mieste, ir senai planavo šią dieną. Deja, tiems planams sutrukdė nepalankūs orai.. Bet man tai buvo svajonių diena. Viskas buvo idealu ir geriau net negalėjau tikėtis.

Šiuo metu gyvename vestuvių planais. Jos turėtų būti kuklios, jaukios ir tokios, kad galėtume džiaugtis vienas kitu bei gamtos tyla aplink.

Vitalija

*******************

Man vaikinas pasipiršo praėjus dviems metams nuo draugystės pradžios.

Pasiūlė draugauti 21 dieną ir 21 valandą, po dviejų metų tą pačią dieną ir valandą pakvietė tiesiog pasivažinėti mašina, nieko tokio džiugaus neįtariau. Vaikinas nusivežė mane į Panevėžio rajone esančią Žaliąją Girią. Ten pastatytas ugniagesių apžvalgos bokštas, iš kurio atsiveria nuostabus vaizdas. Užlipti ten nėra lengva, bet lipome :)

Užlipus medžių viršūnės pasiliko apačioje, ir matėsi Panevėžio miesto pašvaistė. Tada pamačiau, kad vaikinas labai pradėjo nervintis, ir pradėjau įtarti, kodėl atvykome čia.

Tada taip gražiai priklaupė ant metalinių šaltų grindų (kokios ten grindys, iš metalinių apvalių vamzdukų, ir paklausė, ar sutinku kurti drauge šeimą. Kai pagaliau supratusi, kas įvyko, atsakiau "TAIP" užmovė ir žiedelį. Buvo fantastika, danguje giedra, tiek daug žvaigždžių, miesto pašvaistė, tiesiog pasaka!

Štai tokia mano istorija.

Rita

*********************

Susipažinome mes beveik tradiciškai - studentavimo pradžioje. Nors ir mokėmės skirtinguose fakultetuose, turėjome bendrų draugų. Tiesa, tais laikais JĮ norėjau supiršti su kita. Būtent todėl prasidėjo bendravimas, tačiau kuo toliau, tuo dažniau susitikdavome tik dviese. Vieno iš tų susitikimų metu (kurių nei vienas nevadinome pasimatymais) JIS tiesiog pasisiūlė palaikyti mane už rankos - taip ir laiko iki šiol. Palaipsniui viskas išsirutuliojo į santykius..

Vienas kitam buvome pirmieji. Apie vestuves, kaip ir dažniausiai būna, visų pirma prašneko draugai (kuriems reikėjo rimtos progos "baliui"), vėliau tėvai (užsimanė anūkų) - mes vis dar vengėme apie TAI šnekėti. Kaip ir kiekviena pora, turėjome "savo vietelę" į kurią sugrįždavome paminėti kiekvienų metinių sukakties ir dar pačioje draugystės pradžioje JAM sakiau, kad jei kada man piršis - pirštųsi tik čia ir tik atjojęs Baltu Žirgu (naivu), bet tada labai įsivaizdavau, kad viskas turėtų būti kaip pasakoje.

Nebuvo Balto Žirgo, bet, pasirodo, kad pasakai to visai nereikia... Dar darbe gavau žinutę: "Tokią ir tokią val. būk TEN" (aišku, iš pradžių net nesupratau, kur yra TEN?). Kai TEN nuvykau, JIS sėdėjo mūsų pamėgtoje vietelėje ir ant rankų laikė mažytį šunytį (buvo mano gimtadienis). Baisiausiai apsidžiaugiau, šuniukas buvo toks meilutis ir taip džiūgavo, kad tik po gerų 15 minučių pamačiau, jog jam ant kaklo kažkas kabo.

Ir tik tada pamačiau, kad JIS jau priklaupęs ant vieno kelio.. Kaip galėjau pasakyti "ne"? Toliau buvo visko - džiaugsmo ašarų, šampano, "šuniškų" rūpesčių, bemiegių naktų ir daug nerimo ir jaudulio...

Giedrė

*********************

Kaip ir kiekvienais metais, rugsėjo pradžioje susiruošėme į kelionę. Į Portugaliją! Fantastika! Labai laukiau šios kelionės, nes norėjosi pailsėti nuo darbų. Smagiai leidome laiką gražių paplūdimių, be galo skanaus vyno šalyje.  Vieną dieną susiruošėme važiuoti į piečiausią tašką esantį nuo Lietuvos – Sagres, Portugalija. Tik paskui sužinojau, kad Laurynas ten ir buvo suplanavęs man pasipiršti, tačiau aš viską „sugadinau“.

O buvo taip: atvykome į vietą, pasistatėme automobilį ir nupėdinome prie praėjimo. Paskaitėme, kad už įėjimą reikia mokėti, bet nebuvome pasiėmę pinigų, juos palikome mašinoje. Mano mylimasis sako: "Aš nueisiu paimti pinigų į mašiną, tu palauk ir niekur neik".

Aš slampinėjau aplinkui ir pamačiau užrašėlį, kad šiandien įėjimas nemokamas. Tad pasileidau bėgti mašinos link ir pranešti džiugią naujieną. Atbėgusi pamačiau, kad jis rausiasi savo daiktuose. Aš su džiaugsmu sakau: "Nebeieškok tų pinigų, einam įėjimas nemokamas". Jis kažko sunerimo, bet liovėsi ieškojęs ir išėjo su manimi.

Pasigrožėjome Atlanto vandenynu, nuostabiomis uolomis, tačiau buvo be galo didelis vėjas, vos buvo įmanoma pastovėti, labai sušalome, nors tuo metu Portugalijoje buvo +35 C. Grįžome namo ir kaip kiekvieną vakarą susiruošėme eiti į paplūdimį. Tačiau mano vaikinas netikėtai pradėjo puoštis, skustis barzdą – ko paprastai nedarydavo. Keista. Buvo kažko toks sunerimęs, susimąstęs. Išėjome. Ėjome paplūdimiu.

Vaikinas sako: "Žiūrėk kas ten rieda į jūrą! Gaudyk!"

Ir aš pradėjau bėgti, pamačiau kriauklę. Paėmiau. Jis priklaupė ant kelio ir sako: "Atidaryk, prašau".

Atidariau. Buvau netekusi žado, norėjosi ir juoktis ir verkti vienu metu, kadangi visiškai to nesitikėjau.

- Ar tekėsi už manęs? Buvau sugalvojęs daug žodžių tau pasakyti, bet dabar nebeatsimenu nieko.

- TAAAAIP, - sušukau.

Iš tikrųjų jis planavo man pasipiršti Sagrese (piečiausiame taške), tačiau žiedą buvo paslėpęs kojinėje ir kai aš tada pribėgau, nebegalėjo niekaip iš kojinės jo ištraukti.

Šią vasarą planuojame atšokti savo vestuves.

Su meile,
Tavo Lina

**********************

Istorija, kuri niekada nepasikartos ir kurios neįmanoma pakartoti ar aprašyti. Bet aš pasistengsiu...
Visada mėgom keliauti. Kelionės buvo mūsų aistra ir mūsų džiaugsmas. Viskas buvo suplanuota iš anksto.. Patikimi žmonės žinojo, visi prisidėjo, visi planavo... Įsivaizduoju, kiek buvo jaudulio, pokalbių, detalių derinimo. Bet viskas vyko taip subtiliai, kad visiškai nieko neįtariau.

Maniau, susiderinsiu darbo grafikus ir važiuosiu namo.. NAMO... Buvau jų beprotiškai pasiilgusi ir norėjau pakeisti aplinką. Susidėjau daiktus... Kroviau juos ilgai, apgalvodama. Draugas paprašė užstatyti žadintuvą, nes rodys krepšinio varžybas 4 val. nakties. Kadangi nesu krepšinio entuziastė, pakraipiau galvą ir nieko neįtardama užstačiau kelis žadintuvus.

Muzika... Skambėjo ilgai... "Keista", - pagalvojau. Draugas atsikėlė pirmas. Tik išgirdau:

- Kelkis. Išvažiuojam. Reikia, kad pabaigtum dėtis daiktus.

- Kur? Taigi aš viena važiuoju namo...

- Važiuosiu ir aš kartu.

Nieko nesuprantu... Nusisuku ir bandau toliau užmigti... Tačiau kažkas nedavė viduje ramybės...Mmintys... Och tos mintys. Kartais jos taip trukdo gyventi...

- Kelkis! Prašau paskubėk, nes pavėluosime. – išgirdau draugą.

Atsikėliau. Na, ir kas toliau? Matau sudėtus daiktus, kuriuos... hmmm... Kaip keista... Mes dėdavomės, kai keliaudavome. Bet?? Juk dabar vidurys žiemos... Mano mintys pašėlusiai klausinėjo ir bandė susigaudyti kas, kur ir kaip. Visgi 4 valanda ryto... Pats miegas.
Mes orouoste... Stoviu su kuprine. Laikau rankose telefoną ir perspėju mamą, kad negrįšiu, kaip žadėjau. Bandau mintyse spėti, kur mes iškeliaujam, bandau dėlioti visas keistas detales, kurios įvyko per pastarąjį mėnesį.

Debesys. Kokie jie gražūs... Negaliu niekaip atsigauti. Ką tik planavau kelionę į namus, o dabar matau debesis. Juokinga.

Neatlyžau klausinėjusi draugo ir kai sudėliojau visas prisiminimų detales, supratau – Italija.
O ten buvo šilta. Sausio pabaiga. Susikrovėme daiktus į savo išsinuomotą automobiliuką. Šypsausi, pagalvojau: „Na ir staigmenėlė!“

Kaip ir minėjau, kelionės - mūsų aistra ir mūsų džiaugsmas. Visą savaitę apžiūrinėjome Italijos viršutinę dalį. Nusprendėme, kad miestų jau pakankamai prisižiūrėjome ir patraukėme link jūros. Jūra, kalnai buvo mūsų šventovės, kuriose gali pabūti su savimi ir tuo pačiu metu kartu. Jautiesi lyg plauktum dviese ta pačia kryptimi.

O taip prie jūros ir kalnų mes jautėmės geriausiai. Uostėm jūros kvapą ir vaikščiojom pakrante naktį. Tik dviese. Daug kalbėjomės apie mus, apie mūsų ateitį, ko siekiame, apie ką svajojame. Pamenu, tada buvo šalta, atrodžiau tikrai kaip ne gražiausia mergina pasaulyje (su rankšluosčiu ant galvos, apsirengusi tikrai kaip ne į restoraną). Tada tai ir įvyko.

Šlapias smėlis, kurio tikriausiai niekas nejautė, ir draugas, atsiklaupęs ant kelio. Pamenu, tada daug jaukiausi ir nežinojau, kaip elgtis tokiu atveju. Aišku, sutikau, juk jau prieš trejus metus žinojau, jog jis, tai yra mano kita pusė, kurios mes visi ir ieškome.

Koks jaudulys, svetimkūnis ant piršto (net neaišku, ant kurio turi būti) ir du išsišiepę žmonės, kurie žiūri vienas į kitą ir negali nustoti kalbėti. O tada ir prasideda linksmiausia šios istorijos dalis, kai atskleidžiamos visos kruopščiai planuotos paslaptys.

Velniškai jaudina.

Erdni

*******************

Kaip mudu laukėme šių atostogų...Mintyse jau vaikštinėjau po siauras Kretos miestelių gatveles, ausyse skambėjo sirtakis, kvepėjo graikiškomis alyvuogėmis. 2009 m. rugsėjį po pusantrų metų pertraukos pagaliau radome laiko sau – atsikvėpti, atitrūkti ir pabūti kartu. Dviese keliauti mums smagiausia: nuotykiai, nepažinti žmonės, nematytos vietos. Kreta – paslaptinga sala, jos kalnai ir tarpekliai, uolėti paplūdimiai turi savyje gebėjimą priversti žmogų užsimiršti, pailsėti, pabūti su savimi ir mylimu žmogumi. O dar taip norėčiau į Santorini...Tiek daug matyta nuotraukų, filmų apie unikalią salą – ugnikalnį, sniego baltumo gatvelės ir namukus, kraterio šlaituose pasipuošusius ryškiai mėlynais stogais.

2009 m. rugsėjo 9 d. keliaujame į šią pasakų salą, kuri iš karto užburia...Žodžiais nenusakoma, tai nors vieną kartą gyvenime būtina pamatyti. Iš laivo gėrėdamiesi plūsta žmonės, sulipa į autobusus, kurie serpantinais veža mus į baltus miestelius. Turime keletą valandų, mudu pasukame į kitą pusę, kur mažiau žmonių, ir žingsnis po žingsnio akimis ryjame pasakišką grožį.

Tokiais momentais jautiesi ypatingai gyvas ir palaimintas, kad turi galimybę čia būti ir visa tai pamatyti. Einame vis tolyn ir tolyn, žmonių aplinkui visai nebematyti ir atsiduriame bemaž aukščiausiame miestelio taške, iš kurio atsiveria visa panorama – visas šlaitas, nusėtas baltais nameliais, o apačioje - tamsiai mėlynas vanduo.

Stovime toje vietoje kaip įbesti, negalėdami atitraukti akių...Mano mylimasis pasilenkia prie kuprinės paimti vandens, o po akimirkos aš, pasukus į jį akis, matau klūpantį su gražiausiu žiedu pasaulyje ir girdžiu sakant: „Ar būsi mano...Ir tik mano?“ Mano džiaugsmingas „Taip“ nuskambėjo Santorini padangėse ir ten pasiliko...Tai buvo mano gyvenimo pasaka... Ir aš žinau, kad ji tęsis amžinai...

Ingrida

********************

Tai buvo labai išskirtinė diena. Olandijoje, kai mes važinėjome dviračiais po Frielandijos regioną, kuris yra labai žinomas dėl ežerų. Vakaras buvo išties gražus, birželio 30 d., 2009. Ir taip važinėjome, kol jis pasiūlė pailsėti ir pasiėmęs mano ranką nuvedė ant liepto, nuo kurio atsivėrė gražus vaizdas į platų ežerą. Ir štai mes žiūrime į ežerą ir jis pradeda žiūrėti į mane, sako, kad nori man kažką pasakyti, bet sako tai taip rimtai. Ir štai jis sako, kad savo gyvenime dar nieko nemylėjo, aš pirma moteris, ir manyje jis mato tiek daug. Ir tada jis išima žiedą, ir klausia, ar tekėčiau už jo.

Negalėjau patikėti, tai buvo pats nuostabiausias momentas, apie kurį svajojau, bet tai buvo labai netikėta. Mes draugavome apie metus ir neturėjome jokių intymių santykių - tik bučiniai. Ir jis neprieštaravo laukti mūsų tikrosios vedybinės nakties vestuvių dieną, kas mane iš tiesų žavėjo. Po keturių mėnesių mes susituokėme ir kiekviena diena kartu vis dar yra stebuklas. Mes labai tai branginame. Tikiuosi, ir po daugelių metų galėsime prisiminti mūsų meiles istoriją.

Margarita

********************

O buvo taip... Draugavau su vaikinu... Kartą susipešiau su juo, nes ant jo kelių užtikau sėdinčią kitą moterį... Per šitą kivirčą pamečiau auksinį auskarą... Jo dovanotas auksinis žiedas sutrūko...
Paverkiau ir susiradau kitą vaikiną...

Kartą sugalvojau nunešti pas juvelyrą pasidaryti iš šito sutrūkusio žiedo ir likusio vienišo auskaro sau naują papuošalą... Dar draugė padovanojo kažkiek aukso gimtadienio proga... Juvelyras padarė žiedą, kuris man baisiai nepatiko... Pasakiau, jog negražus ir sugalvojau perdaryti... Į vestuvinius žiedus...

Paskambinau savo draugui ir pasipiršau telefonu, bei paklausiau, gal jau žiedus daromės... Pažįstami tebuvome tik keli mėnesiai... Na, jam laiko prireikė sustabdyti mašiną, vos avarijos nepadarė... Ir supyko... Labai, labai...

Palikau šią temą ramybėje ir žiedą pas juvelyrą taip pat...

Praėjo beveik metai... Kartą vaikštinėjome po parką, plepėjome, juokavome ir mano draugas paklausė, kada buvau pas juvelyrą ir koks mano aukso likimas... Pasakiau, kad guli ramybėje... Tada jis, lyg tarp kitko, pasakė, jog jau galiu gaminti vestuvinius žiedus...  Kaip kažką plepėjau, taip ir toliau maliau liežuviu... Tik staiga švystelėjo mintis ir pati nepatikėjau, ar gerai išgirdau, paprašiau pakartoti...

Štai ir viskas... Jau žiedai pagaminti...

Egidija

***********************

Norėčiau pasidalinti savo Didžiosios dienos įspūdžiais su Jumis, kuri įvyko praėjusiųjų metų pabaigoje.

Šiuo metu susiklostė tokia situacija, kad gyvename toli vienas nuo kito. Mus skiria 2000 kilometrų. Liūdna, bet tokia realybė. Kiekvieną dieną po kelias valandas bendraujame per Skype. Jei jos nebūtų, būtų dar sunkiau ištverti atstumą ir išsiskyrimą. Dar niekada iki šiol nebuvome taip ilgam išsiskyrę...

Pradėjau aš planuoti atostogas į Lietuvą. Labai norėjau sugrįžti į namus didžiosioms metų šventėms (Kalėdoms), tačiau dėl keblumų darbe, niekaip to padaryti negalėjau. Buvo be galo liūdna ir apmaudu, kad turėsiu jas praleisti viena. Be savo mylimojo... Be geriausios draugės, kuri tuo metu atostogavo namie (Lietuvoje). Todėl atostogoms teko pasirinkti kitą laiką, šiek tiek anksčiau nei per šv. Kalėdas.

Tačiau, pasitarę su draugu, nusprendėme, kad jis gali pas mane atvykti šv.Kalėdoms! Todėl ilgai nelaukę suorganizavome jo kelionę pas mane. Šis susitikimas turėjo įvykti po maždaug mėnesio nesimatymo.Tąkart skaičiavau kiekvieną dieną ir valandą iki jo atvykimo! Laukiau be proto jo atvykstant!

Ir štai išaušo tas stebuklingas gruodžio rytas, truputį šaltokas, bet laukiamas! Jis pagaliau atvažiavo! Džiaugsmas trykšte tryško, šiluma ir meilė spinduliavo iš mudviejų akių. Šito jausmo turbūt žodžiais išsakyt nesugebėčiau.

Kūčių vakaras...Aš pavargusi, nes po darbo dienos buvau... Tačiau tą šventinę vakarienę kiek įmanoma stengėmės pasiruošti. Kūčiukai atkeliavo kartu su juo, kisielius taip pat. Ilgai kalbėjome, vakarojome, dalinomės įspūdžiais. O kaip kitaip gali būti, kai du mylintys žmonės susitinka tiek ilgai nesimatę?

Ir štai....Šv.Kalėdų rytas! Nesistengiau anksti prabusti. Norėjosi kuo ilgiau pasnausti šią stebuklingą metuose dieną. Visada nuo vaikystės man Kalėdų rytas toks stebuklingas atrodo. Aš dar miegu, o jau jaučiu, kaip kažkas mane nori pažadinti. Pakutena man kojų padus, išlindusius iš po minkštų patalų, paglosto... Jaučiu, tai mylimojo švelnios rankos. Taip nepaprastai gera ir malonu... O jis prislenka arčiau, arčiau namo veido ir vėl žadina...Atsimerkiu... Dar rankomis bandau prakrapštyti užmiegotas akis. Ir matau, kad jo pirštas siekia, kad aš nukreipiau savo žvilgsnį žemyn, nes tuo metu žvelgiau į jo švytintį veidą. Ir... Ir vėl žodžiais negaliu išsakyti to jausmo, kuris užplūdo, kai pamačiau tą mažutę dėžutę, o joje spindintį sužadėtuvių žiedą...

Ji buvo padėta tiesiai prieš mane, ant patalų...Tik pamenu jo pačią šypseną, švytinčias akis.... Drebančiomis rankomis jis paėmė žiedą ir užmovė man ant piršto... Ir paklausė: Koks tavo atsakymas? Ilgai negalėjau patikėti šiuo stebuklu. Visa virpėjau kaip epušės lapelis. Apkabinau jį taip stipriai stipriai, ir laikiau, ir laikiau... Bučiavau, bučiavau... Šiek tiek kvapą atgavusi, be jokių dvejonių ir abejonių, dar drebančiu balsu atsakiau „taip“.

Taip nuo šios dienos mes tapome sužadėtiniais po ketverių su puse draugystės metų.
Ir pasirodo, kad ne tik vaikams šv. Kalėdų rytas atneša stebuklus.

Lina K.

*********************

Tai nutiko vakar. Kai manęs klausia, kaip jaučiuosi, vis dar atsakau, kad neapsakomai. O viskas nutiko štai kaip: sausio 12 dieną, atėjusi pas geriausią draugę į svečius, susipažinau su jos pažįstamu vaikinu. Apie jį iš ankstesnių draugės pasakojimų žinojau tik tiek, kad yra be galo linksmas, išradingas, žodžių kišenėje neieškantis vaikinas, kuris moka stebinti žmones, tad buvo smalsu su juo susipažinti. Susipažinimas baigėsi tualete man klūpint prie klozeto, o jam laikant mano plaukus ir glostant nugarą.

Nuo to vakaro mes išsiskiriame tik tam laikui, kol būname darbe, ir taip jau beveik mėnesį. Jis puikiai sutaria su mano dukryte ir su mama, šiek tiek kariauja su šuniu dėl statuso namuose, bet spėju, kad ir tai laikina.

Vasario 9 dieną jau 28 metai, kai tenka švęsti savo gimtadienį. Manasis kelias dienas prieš gimtadienį pasiteiravo, kokios dovanos aš norėčiau. Kadangi pati esu iš tų, kurioms patinka netikėtumai, paprašiau, kad jis mane nustebintų. Jam tai pavyko.

Tą dieną (t.y. vakar), kartu nuvykome į Vilniuje, Lietuvos Respublikos seime vykstančią, Tarptautinę Saugesnio interneto dienos konferenciją. Viskas vyko sklandžiai iki kavos pertraukos - mano vaikinas išbėgo į sceną ir paėmęs į rankas mikrofoną paprašė visų susirinkusiųjų dėmesio. Kalba buvo maždaug tokia: šiandien socialinė pedagogė Viktorija švenčia savo gimtadienį, ta proga noriu ją pasveikinti ir paprašyti jos rankos.

Man pakirto kojas ir rankas, nes labiau nustebinti jau nebegalėjo niekas. Keičiau veido spalvas aršiau už chameleoną. Visos filmavimo kameros ir fotoaparatai buvo atsukti į mus. Nebemačiau nieko  tik blykstes, saviškį, klūpintį ant kelio, ir drebančia ranka bandantį man užmauti žiedelį ant piršto. Iš to nustebimo padaviau ne tą ranką, jis paėmė kitą, o ant to piršto jau pūpso du žiedeliai, jis pats iš susijaudinimo to nematė, bandė užmauti trečiąjį - savo žiedelį, o aš tuo metu pagalvojau, kad galbūt per mažą žiedą nupirko...

Konferencijos pabaigos mes jau nebesulaukėme. Aš vis dar neatsigaunu po tokio nustebinimo ir manau, kad jei mano vaikinas išliks ir toliau toks nerealus, koks yra dabar, net nedvejodama tariu jam TEEIP!

Viktorija

********************

Vieną gražų birželio šeštadienio rytą mano būsimasis nutarė padaryti staigmeną, kaip tąkart aš galvojau – aprodyti savo gimtąjį Biržų kraštą. Buvo šiltas saulėtas rytas, kai mudu atvykome į Biržus. Nieko nenujausdama smagiai pozavau prie Biržų pilies vartų, patrankų ir liūtų, drebėjau iš šalčio gūdžiuose pilies rūsiuose, apžiūrinėdama akmens amžiaus kirvukus, įvairias ietis, šarvus bei grėsmingą rudos meškos iškamšą. Maniškis kažko nerimavo...

Kitas mano būsimo vyro tikslas buvo aprodyti man savo gimtąjį miestelį, kur jis gyveno, kur užaugo. Iš pilies pasukome šiaurės kryptimi Latvijos, o ir mano būsimojo tėviškės link. Kuo buvome arčiau tikslo, tuo neramesnis darėsi maniškis. O aš dairiausi į besikeičiančius vaizdus pro automobilio langą nieko neįtardama. Pravažiavome seną akmeninį pastatą. Šalia kelio pasistatėme automobilį ir maniškis nusivedė mane prie savo vaikystės upės.

Pro tankią medžių lapiją išvydau mirguliuojantį Nemunėlio vandenį. Maniškis atsargiai leidosi pirmas vis prilaikydamas mane už rankos. Prieš akis atsivėrė platus upės vingis, apipintas svyrančiais gluosniais, skaidriu it krištolas vandeniu, su kur ne kur kyšančiomis senosios užtvankos, vietinių vadinamos „dambe“, liekanomis.

Rodydamas seklesnes vietas, akmenis, mano būsimas vyras rodė man kelią, kuriuo abu patekome ant betoninės salelės vidury sraunios upės. Aplink vilnijo lanksčios upės žolės, o vanduo buvo toks skaidrus, galėjai matyti spalvotus akmenukus, kriauklytes, žuveles. Sėdėjau ir gėrėjausi šiuo gamtos stebuklu, o maniškis nubrido gilyn ir niurktelėjo tarsi žuvis vandenin. Po minutėlės išniro mano Neptūnas iš Nemunėlio vandenų, nešinas iš vandens lelijų nupintais karoliais.

Atbridęs užkabino man juos ant kaklo. Tada ėmė pasakoti, kad jis čia nuo vaikystės braidžiojo, rinko kriauklytes, o vieną kriauklytę išsaugojo iki šiol, ir iš kuprinės ištraukė raudoną aksominę kriauklytę, atidarė ją ir ištraukė žiedą. Tyliai paklausė: „Ar būsi mano žmona?“ Negalėdama iš nuostabos atsitokėti, aš ištariau „Taip!“ Toliau abudu sėdėjom ten pat - ant pasaulio krašto, mataravom kojomis...

Tą patį vakarą kitame, beveik šiauriausiam Lietuvos kampe, ant tos pačios upės kranto abu sėdėjom prie laužo, kepėm ant šakelių suvertas dešreles ir šnekučiavom iki paryčių. Šių metų vasarą jau bus trys metai, kai mudu esam vyras ir žmona, ir ketveri metai nuo to nepamirštamo momento, kai jis man pasipiršo...

Neptūno žmona

*************************

Nesu iš tų žmonių, kuriuos lengva nustebinti. Aš svajotoja: mano galvoje nuolat knibžda gausybė pačių nerealiausių idėjų, fantazijų, norų. Vis dėlto gyvenime buvo keli atvejai, kuomet net aš buvau priversta suvirpėti iš malonumo iki pačių kojų galiukų. Pirmasis kartas buvo tuomet, kai sutikau savo sužadėtinį ir visas pasaulis nustojo spengti ausyse. Nuo tos akimirkos likome tik mudu.

Antrasis kartas buvo lygiai po dvejų metų, toje pačioje vietoje, kai mano gyvenimo žmogus man pasipiršo.

Nuo pirmojo mūsų pusmečio kartu turime gražią tradiciją: kas šešis mėnesius kiekvienas mūsų paeiliui rašo storą storą MŪSŲ prisiminimų Knygą, pilną įvairių kartu išgyventų akimirkų: kino bilietų, cukraus pakelių iš mūsų aplankytų kavinių, laiškų, gintarų iš pajūrio, nuotraukų, atvirukų, pasakojimų... Tą lemtingąjį pusmetį Knygą pildyti buvo Jo eilė. Aš net keturis mėnesius praleidau dirbdama už Atlanto, todėl tikėjausi tomo, kurį sudarytų mūsų vasarą rašyti laiškai.

Kaip ir kiekvienais metais, savo pažinties jubiliejų sutikome toje pačioje vietoje, kur ir susipažinome. Turbūt niekuomet nebus gražesnės ir mums artimesnės vietos nei ši. Ten galėjome būti tik dviese ir tas nepaprastas minutes kiekvienąkart išgyventi iš naujo.

Mes tradiciškai laukėme dvyliktos valandos, kad galėtume įteikti parašytą mudviejų Knygą. Kambaryje degė žvakės ir mus gaubė maloni prieblanda. Pagaliau jis ištraukė didelį žalią segtuvą, ant kurio viršelio iš mažyčių popieriaus skiaučių buvo išlipdytas rombas su Lietuvos ir Amerikos vėliavomis. Sėdėdama ant sofos krašto, aš pradėjau versti lapus, o Jis sėdėjo priešais mane. Net nesitikėjau, kad per tuos kelis mėnesius mes galėjome parašyti tiek laiškų! Ir jis juos visus išsaugojo, daugelį atspausdino… Kokie mes buvom išsiilgę!

Verčiau ir verčiau Knygos lapus. Kartkartėmis skaitydavau Jo mintis apie tai, kaip labai manęs ilgėjosi, ką veikė, kokius planus kūrė. Nerimastingai virpančiais pirštais atverčiau paskutinįjį puslapį:

"Jis visada mėgaudavosi akimirkomis, kuomet galėdavo stebėti Ją, skaitant judviejų Knygą. Tačiau šiandieną, klūpėdamas ant jaukaus Jų kambariuko grindų, Jis jautėsi kitaip. Nors Ji skaitė, Jo viduje buvo... O Dieve... Buvo toks didžiulis ir galingas, buvo toks nesuvokiamai fantastinis jausmas. Jausmas, apie kurį Ji nenutuokė. Ji skaitė Knygą... Skaitė paskutiniąsias jos eilutes. Galbūt skaitydama viduje netgi galvojo, kad ši Knyga Jos nenustebino. Tačiau Ji negalėjo nuspėti, kas tuo metu dėjosi Jo viduje.

Ji skaitė vis nekantriau, norėdama prieiti paskutiniojo sakinio tašką. Dabar Ji pajuto, kad Ją apgavo šios knygos turinys. Iki paskutiniojo žodžio – dar šiek tiek, ir iki jo peršokti nevalia. Tai, kas laukė pabaigoje neabejotinai Ją nustebins. Ji tuo jau neabejojo.

Jo širdis Jai skaitant knygą šokinėjo. Šokinėjo, nes nustovėti vietoje buvo neįmanoma. Su tokiais jausmais niekas ramiai nesusitvarkytų ir Jis čia ne išimtis. Jeigu Ji tuomet būtų laikiusi Jo ranką, galbūt būtų pajutusi, kaip Ji dreba. Nors šalta Jam nebuvo.
Ji skaitė toliau. Dabar Ji viesulu skriejo per raides ir rijo sakinius vieną po kito. Dabar Jai atrodė, kad įdomesnės knygos nėra skaičiusi. Jis mintyse kartojo Mačernio eiles, pasakytas per pirmąjį judviejų pasimatymą „Gražuolė mano tu esi...“. Jos lūpose pradėjo busti šypsena. "Svajojančių dievų šypsnys“...

Jam jau seniai viskas buvo aišku. Galbūt pirmąjį kartą Jis tai ryškiai suvokė kažkurį vakarą jiems automobiliu kylant Olandų gatve. Trumpam nuo kelio į Ją pasukęs akis, Jis pajuto nepaprastą jausmą. Jausmą, kurį po to nešiojosi visą laiką ir kuris vis dažniau verždavosi norėdamas ištrūkti. Jausmą, apie kurį nedrąsiai žinojo ir Ji, kuri dabar jau skaitė paskutiniuosius Knygos žodžius. Ji spėliojo. Ji jau prieš tai nesusivaldžiusi keliskart žvilgtelėjo į Jį. Galbūt dar prieš pradėdama skaityti Knygą Ji suvokė, kodėl Jis klūpi...

O dabar... Artėja Knygos pabaiga. Liko paskutinis sakinys – svarbiausias.

Jis nuo pat pradžių neabejojo, kad tik Jų kartu parašyta Knyga taps didžiausiu įrodymu, kad Meilė egzistuoja. Jis nuo pat pradžių žinojo, kad Ji yra antroji jo pusė.

Ir Jis tarė...“
***
Dabar aš esu nepaprastai laiminga. Ne todėl, kad išsipildė visų merginų svajonė. Aš laiminga, nes žinau, jog kiekvieną dieną mums žiūrint žinias ar Jam vairuojant, galėsiu matyti duobutes skruostuose. Aš laiminga, nes tik su Juo mes kiekvieną dieną pasitinkam kaip iššūkį įsimylėti iš pradžių, o Jis savo dienomis nori dalintis tik su manimi. Todėl abu nekantriai laukiame tos didžiosios mūsų rudens dienos, kai atsistosime prieš pasaulį ranka rankon – jau Vyras ir Žmona.

Aušrinė

*********************

Noriu su Jumis pasidalinti savo džiaugsmu ir papasakoti savo sužadėtuvių istoriją, nors istorija jos dar negalėčiau pavadinti, kadangi viskas nutiko tik vakar... Šios sužadėtuvės buvo netikėtos (tikriausiai kaip ir daugelis kitų), tačiau iš kitų jos išsiskiria tuo, kad apie jas aš žinojau iš anksto, tačiau jaudulio pamačius mylimojo rankose žiedelį paslėpti nepavyko, kad ir kaip ruošiausi šiam įvykiui.

Viskas prasidėjo nuo to, kad vieną vakarą nusipirkome šokolado plytelę ir juokaudami nusprendėme užsiregistruoti viename iš Valentino dienos žaidimų. Kadangi laimėti tikrai nesitikėjome, parašėme, kad ketiname susižadėti. Juokas juokais, tačiau mums paskambino iš televizijos ir pasakė, kad mes patekome į finalą. Tokio jaudulio dar niekada nebuvau patyrusi, kadangi supratau, kad mano draugas man pasipirš...

Su nekantrumu laukėme filmavimo dienos. Kai ji atėjo, emocijos liejosi per kraštus...

Ir štai stovi mano gyvenimo vyras prieš mane ir siūlo surizikuoti ir dalyvauti nuostabiausioje mano gyvenimo loterijoje, kuri ypatinga tuo, kad nereikės pirkti loterijos bilietų, skambinti trumpuoju numeriu ar siųsti sms žinučių. Ir bilietas nebus nei popierinis, nei elektroninis, mano laimingasis bilietas bus Jis - mano Linas. Tik viena sąlyga - laimingus skaičius aš turėsiu surasti pati... Linas ištarė: ,,Dovanoju Tau save, o manyje slypi begalė dovanų ir visos jos skirtos Tau... Pačią didžiausią, vertingiausią ir nuoširdžiausią gali pasiimti jau dabar. Tik kur ji paslėpta?"

Aš su nuostaba paklausiau, ar man reikia tos dovanos ieškoti? Ir išgirdau atsakymą: "Taip!"

Pasirodo, mano mylimasis kelnių ir švarko kišenėse turėjo paslėpęs vokelius, kuriuose buvo užrašyti klausimai. Pirmasis klausimas, kurį aš perskaičiau, buvo toks: "Ar nori šaltais žiemos vakarais drauge sušilti prie jaukaus liepsnojančio židinio?" Pakėlusi akis, aš išgirdau šį klausimą ir net nedvejodama atsakiau, kad noriu. Kitame vokelyje slėpėsi klausimas: "Ar nori, kad pavasarį, bundant gamtai, kartu klausytume kuždančio upelio čiurlenimo?" Draugo akys spindėjo, o aš su šypsena atsakiau, kad tikrai šito noriu.

Trečiame vokelyje buvo klausimas: "Ar nori, kad tyliomis vasaros naktimis drauge stebėtume spindinčias dangaus žvaigždes?" Ketvirtajame buvo parašyta: "Ar nori rudenį, krentant lapams, keliauti su manimi per vėstančią žemę?" Mano atsakymas jau ir taip buvo aiškus - žinoma, kad taip...

Penktajame vokelyje užrašytas klausimas: "Ar nori pačios nuostabiausios pasaulyje šypsenos kiekvieną rytą?" Tikrai sukėlė tą šypseną, kurią netrukus pakeitė nuostaba ir dar didesnis jaudulys, kadangi draugo rankose pasirodė mėlynos spalvos dėžutė, o jo lūpos ištarė: "Pasakyti myliu užtenka tik akimirkos, o parodyti kaip, reikia viso gyvenimo... Todėl, brangioji Silvija, noriu Tavęs paklausti, ar tekėsi už manęs?"...

Tokio jaudulio, sumišusio su džiaugsmu, dar niekada gyvenime nebuvau jautusi... Buvau ir esu pati laimingiausia, nes šalia manęs stovėjo žmogus, su kuriuo aš ketinu praleisti visą savo gyvenimą...

O man ant pirštelio žiba žiedelis, mūsų gražios meilės simbolis...

Silvija

**********************

Negaliu sakyti, kad apie tai visiškai visiškai nieko nenujaučiau... Juk kai vaikinas nei iš šio nei iš to ima ir paprašo duoti jam pasimatuoti savo žiedą – kažką reiškia, taip?  Bet tada taip smarkiai apie tai nesusimasčiau – pagalvojau ir tos minties dulkės tuoj pat iš galvos išdulkėjo. Tačiau kuo smarkiau artėjo Šventas Valentinas – tuo labiau širdelė spurdėjo...

Buvome susitarę, kad tądien vienas kitam nieko nedovanosime, o tiesiog pasidarysime romantišką dieną viešbutyje su pirtelėmis, baseinais ir kitais, beveik SPA, malonumais. Na, bet aš nebūčiau aš, jei nagučiai neniežtėtų ir mintys nekirbėtų, kaip čia tą savo meilę nustebinti... Ilgai vakarais, kartais net naktimis, sėdėdama ofise (kaip tyčia, pagal tą įžymųjį kiaulystės dėsnį, namuose ėmė ir sugedo kompiuteris. Bet kai labai nori kažką padaryti, juk niekas nesukliudys, taip?) dariau Jam mūsų kelionės kartu gyvenimo keliu istoriją. Buvo tikrai žavu, kai pažiūrėjus ją, Jo akytės suspindo, sakyčiau – ašaros lyg ėmė kauptis.

O po to Jis pasiūlė prigulti... Hmmm... Na priguliau (tiesa sakant, tada jau buvau nusiminusi, nes, kaip minėjau pradžioje, žiedelio šiek tiek laukiau, o jo visą dieną kaip nebuvo – taip nebuvo ir jau nebesitikėjau).

Ant pagalvės, šalia jo nuostabiai gražių švelnių akyčių pamačiau mažą raudoną, širdelės formos dėžutę. Jo prašymu ją atidariau ir pamačiau žibančias žiedelio akutes. Nemeluosiu, paraudau kaip burokas ir besijuokdama panirau kažkur giliai į pagalves. Juokas greitai išgaravo, kai Jis žiūrėjo į mane klausiamu žvilgsniu, ir glostydamas man švelniai plaukus, ir žiūrėdamas vėlgi su savo nuostabiai gražiomis švelniomis akytėmis paklausė: „Na, tai ar sutinki visada būti mano mergaite?“

Tada nieko atsakyti negalėjau... Tik apkabinau jį stipriai stipriai ir jaučiau, kaip ima tvenktis ašaros, o lūpos negali nustoti šypsojusios. O jis atkaklus, paklausė DAR kartą. Aš tesugebėjau atsakyti: „Ar Tau dar atsakymo reikia? Aišku, kad TAIP“... Ir taip meiliai, kaip du balti balandėliai, ilgai ilgai gulėjome, kol supratome – o gal reikėtų žiedelį užmauti???  Ilgai gulėjome ir žiūrėjome į mano jau apžieduotą ranką...

Tvirtai galiu pasakyti, kad tądien mes vienas kitą įsimylėjome iš naujo ir dar daug daug daug daug stipriau... Ir dabar, kai šalia nebūna Jo, prieš užmigdama pabučiuoju žiedelį ir palinkiu Jam saldžių sapnų... tyliai... mintyse...

Ši Valentino diena bus mūsų sužadėtuvių metinės... O šią vasarą, lygiai per mūsų 5-ių metų buvimo drauge jubiliejų, mes sujungsime savo širdis ir gyvenimus amžiams...

P.S. Turbūt daug kam kils klausimų, kodėl pasipiršo taip netradiciškai – atsigulęs?  Ogi mano mielas Katinėlis taip jaudinosi, kad bijojo, jog priklaupti nesugebės. Jums juokinga? O man tai pats gražiausias ir mieliausias Jo jausmų įrodymas...

Gražios Valentino dienos! Ir daug daug meilės.......

Gintarė

*********************

Viskas prasidėjo nuo mudviejų susitaikymo 2009 žiemą. Praradę vienas kitą porai mėnesių, suvokėme, kad esam skirti vienas kitam, kad tik būdami kartu būsim laimingi. Vėl pradėjom bendrauti, kitom akim žiūrėjom į santykius, manydami, kad praeities klaidų nebekartosim, kad dabar turim patirties ir žinom, ko norim. Man tada buvo 20, jam - 22.

Apsigyvenau pas jį, buvo gera, aš jam su meile ruošiu vakarienę, jis man parneša gėlių. Bet aš nebūčiau aš, jei nebūčiau įkyri moteris. Iš pradžių juoko formoj jam sakydavau, kad dabar neprivalau labai stengtis dėl jo gerovės, kad jis iš manęs neturėtų daug reikalauti, nes aš dar nesu jo teisėta žmona. Ir taip vis dažniau ir dažniau įvairiuose pokalbiuose šį faktą naudodavau. Mano meilė (jis) labai kantri, iš pradžių irgi juokais į tai atsakydavo, bet ilgainiui jis pajuto esąs spaudžiamas, todėl prasitarė, kad kuo daugiau aš apie piršlybas kalbu, tuo mažiau jam to reikia. Supratau, kad esu neteisi, tad nutilau. O jis pasidarė paslaptingas.

2009 vasarą su choru išvažiavau į Dainų šventę savaitei. Vieną vakarą, kai choristai užmigo, aš ir dar pora įdomių žmonių kalbėjom egzistencialistinėm temom. Mane pokalbis stipriai paveikė, tad prieš užmigdama parašiau savo meilei sms žinutę: "Nesvarbu, mažiukau, ar tu man pasipirši, ar ne, aš esu pati laimingiausia moteris pasaulyje, nes savo gyvenimo meilę jau turiu. Žiedas ant mano piršto meilės tau nepakeis. Patį svarbiausią dalyką mudu turim - vienas kitą. "

Po poros savaičių draugų ratelyje linksminomės prie upės, kadangi buvau vairuotoja, niekaip nesupratau jo noro linksmybes tęsti, tad smarkiai apsibardami grįžome į namus. Kitą dieną, grįžęs po darbo, jis man sako: "Apsirenk gražiai".

Išvažiavome, stengiausi neklausinėti ir tik mėgautis ilga kelione iš Klaipėdos į kažkur. Jis man nieko nesakė, kur vežasi, tik tokia keista nuojauta buvo.

Po valandos kelionės mašina atsidūrėme Kaltinėnų miestelyje šalia milžiniško balto kryžiaus, esančio ant aukšto kalno. Šioje vietoje prieš beveik penkis metus atšventėm pirmąsias mudviejų draugystės sukaktuves, tad ta vieta buvo šventa mums abiems.

Užrišo man akis ir pasakė, kad palaukčiau signalo, kada nusirišt raištį. Po kelių minučių jis man skambina: "Atsirišk akis". Atsimerkiu, žiūriu - ant takelio raudonos rožės, o toliau už kelių metrų jis, laikydamas rankose gitarą. Priėjau prie jo, jis drebančiom rankom ir drebančiu balsu padainavo man I. Valinskienės ir Paškevičiaus dainos "Prakalbėk" kelis posmus, tada priklaupė ir paprašė būti jo žmona. Sutikau. Užmovė ant piršto gražų auksinį žiedelį.

Po savaitės nunešėm pareiškimus į metrikacijos biurą. Tad šią vasarą bus vestuvės.

Įdomiausia tai, kad mano meilė po susitaikymo slapta planavo pasipiršti, tad paslapčiomis pradėjo mokytis groti gitara. Jis įvairiausiais būdais tą slėpė, kartais įtraukdavo į nekalta melą ir aplinkinius, kad tik neišaiškėtų jo planai.

Ir tą rytą, kai buvau Dainų šventėje, perskaitęs mano sms žinutę, jis suvokė, kad jau laikas...

Renata

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt