Juk šis potraukis – abipusis ir natūralus. Paskutiniaisiais XX amžiaus dešimtmečiais atsiradusios naujos psichologijos mokslo šakos – evoliucinės psichologijos atstovai teigia, kad evoliuciškai iš protėvių paveldėjome ne tik fiziologiją, bet ir mąstymo mechanizmus.
Per šimtus tūkstančių metų iki mūsų dienų protėviai savo kailiu patyrė ir patikrino daugybę gyvenimiškų situacijų ir išrado jų sprendimus, kuriuos perdavė savo palikuonims. Tik taip pat sėkmingai gyvenę palikuonys šią svarbią informaciją perduodavo tolesnėms kartoms, o nesėkmingo gyvenimo pavyzdžiai pranykdavo amžinybėje, nepalikę pėdsako.
Pagrindinė pamoka gyvenime – susilaukti palikuonių
Skeptikai kaip mat pasakys, jog ne kažin kokią naudingą informaciją mes galime paveldėti iš senelių, ar, juo labiau, iš pro-pro-prosenelių, gyvenusių balanos gadynėj, nemačiusių ne tik šiuolaikinių technikos stebuklų, bet net tokių paprastų ir savaime suprantamų dalykų, kaip darbo pasidalijimas ar negirdėjusių apie industrinę revoliuciją. Kiti nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Tad visos jų to meto žinios – dabar bevertės.
Pagrindinis žmogaus, kaip ir viso, kas yra gamtoje, darbas – gyventi ir daugintis. Nuo Adomo ir Ievos tai buvo pagrindinis ir nekintantis užsiėmimas, gyvenimo tikslas – ne uždirbti milijoną (dolerių ar avių), ne nupiešti juodą kvadratą (ar bizoną ant urvo sienos). Pagrindinis uždavinys, įsispaudęs į pasąmonę taip stipriai, kad jam paklūsta visa, kas gyva – daugintis.
Tie, kuriems tai atrodo nesvarbu – o tokių visada atsiranda dėl įvairių priežasčių – tik patvirtina taisyklę. Neįmanoma perduoti tokios nuostatos ateities kartoms, nes tokių tiesiog nebus. Gali niekinti visą žmoniją, kūniškus geidulius, gyventi kaip atsiskyrėlis – net sukurti tokias vertybes išpažįstantį kultą – ir jis pasibaigs su paskutiniuoju žmogumi, kuris IŠ TIESŲ jo laikysis.
Kodėl grožis – dalykas NEsubjektyvus?
„Skaisti oda“, jaunatviškumas, ilgos kasos visuomet buvo gražu. Apie tai dainuota liaudies dainose, to siekta. Gimdomi „sveiki, gražūs“ kūdikiai, džiaugiamasi tokiais vaikais. Neteko girdėti – gražus, ligotas, išsekintas žmogus. Ar gražus, senas, raukšlėtas kūnas. Žmogui senstant, jo kūnas keičiasi – ir, kaip bebūtų žiauru, netenka grožio. Be abejo, pulsime protestuoti, jog senatvė irgi būna graži, žilagalvės senolės „gražiai pasensta“ ir panašiai. Bet tai bus tik „rožiniai etikos ir moralės akiniai“, mums uždėti paskutiniaisiais žmonijos gyvenimo šimtmečiais. Taip sakyti tiesiog „gera“, ir mandagu. Bet tikrasis grožis visada bus jaunystė ir sveikata.
Būtent dėl šios priežasties dauguma kosmetikos ir drabužių skirti jauninti – kitaip tariant – gražinti. Lygi oda, ryškios lūpos ir skruostai, didesnės, pakeltos krūtys – tai ne šių dienų stereotipai – taip šimtus tūkstančių metų atrodo jaunos, sveikos moterys. Tokios, kurios gali pagimdyti sveikus kūdikius, jais pasirūpinti. Senstantis ar „negražus“ kūnas išduoda amžių, galbūt ligas bei galimybę pratęsti giminę – ji tolydžio mažėja.
Atlikdami tyrimus su kūdikiais mokslininkai nustatė (o mokslo populiarinimo laidos, tokios kaip „Brainiac“ bei „Mitų griovėjai“ – vaizdžiai iliustravo), jog jų dėmesys ilgiau išlaikomas žiūrint į gražų, jaunos moters veidą. Tuo tarpu ne tokie gražūs, vyresnių žmonių veidai dėmesio išlaikyti negalėjo.
Taigi tiesa kalba kūdikio lūpomis – niekada televizijos nematęs, erotinių žurnalų neskaitęs vaikas pasąmoningai suvokia, kas gražu, o kas neverta dėmesio. Tad negalima kaltinti ir vyrų – tiek pasiturinčių ponų, tiek krepšininkų, tiek ir niekuo neypatingų kaimo jurgių: grožio suvokimas ir jaunystės siekimas porų santykiuose – natūralūs.
Kodėl pinigai – siekiamas dalykas?
Apie jaunystę ir grožį evoliucinį požiūrį išsiaiškinome. Bet kodėl gi tos jaunos ir gražios „barakudos“ siekia nelogiško dalyko – seno, pliktelėjusio, žilstelėjusio, pasiraukšlėjusiu kaklu žurnalo leidėjo ar statybų bendrovės savininko? Moters suvokimas apie idealų partnerį, atėjęs iš gentinės santvarkos, kitoks nei vyrų. Joms nereikia vien tik gražaus, jauno partnerio – kad išgyventų gamtoje, patinėliai turi rūpintis maistu ir gerove, o patelės, ypač nėštumo ir ankstyvuoju palikuonių auginimo metu, tampa ypač pažeidžiamos. Todėl kuo aukštesnis socialinis statusas, gerbūvis, tuo didesni šansai užauginti palikuonis.
Priešistoriniais laikais „sėkmingi“ vyrai užimdavo sausesnį, erdvesnį urvo kampą, pasistatydavo tvirtesnę užuovėją, greičiau bėgdavo ar taikliau mesdavo akmenį ar ietį ir tuo pelnydavo statusą bendruomenėje. Visai kaip krepšininkai dabar.
Moteriai siekti sėkmingo ir apsirūpinusio partnerio – natūralus, iš akmens ar dar ankstyvesnių amžių atkeliavęs „sąlyginis refleksas“, tik išugdytas ir įsimintas genuose, o ne suformuotas televizijos ar mokyklos įtakos.
Kodėl verslininkai siekia „barakudų“?
Galiausiai priartėjome prie trečiojo „nežinomojo“, kuris iš tiesų yra gan lengvai logiškai paaiškinamas evoliucijos psichologų. Tad kodėl gi norima, o turtingųjų ir versliųjų vyrų – siekiama jaunų, gražių draugių, paliekant „senas geras“ žmonas, vaikus ir pasiryžtama visuomenės pasmerkimui? Dėl vidutinio amžiaus krizės bei klimakso? Būtent! Tačiau klimaksas ir krizė ištinka ne vyrą, o jo aplinkos moteris.
Seksualinis vyrų pajėgumas ir pasąmoninis troškimas turėti palikuonių (kurių, kaip žinia, vienas vyras gali turėti praktiškai nesuskaičiuojamą daugybę) prieštarauja „senos geros žmonos“ sampratai. Objektyviai vertinant, ji jau negalėtų arba pagimdyti palikuonių, arba jie nebūtų sveiki, arba nesuspėtų jų užauginti, arba ir viena, ir kita. O tai – jau reprodukcijos nesėkmė.
Belieka žvalgytis jaunesnio pakaitalo. Bet čia ir susiduriama su dilema: jaunos gražios mergelės taip pat geriau rinktųsi jaunus ir gražius jaunikaičius – tad prieš juos reikia kovoti tuo, kas aukštai vertinama, ir kuo pastarieji pasigirti negali. Butais, sodybomis, laivais, prabangiais kabrioletais ir kitokiais turtais, šaukte šaukiančiais – jei būsi su manimi, visa tai bus tavo ir mūsų palikuonių. Gal aš ir senas kriošena, bet pakentėk, ir palikuoniai bus aprūpinti bei galės perduot šią genetinę žinią ateities kartoms.
Kodėl evoliucija pralaimi?
Be abejo, ir, ačiū Dievui, ne visos moterys vadovaujasi tik evoliuciškai įgimtais elgesio mechanizmais. Todėl šioje žemėje dar yra vietos tikrai meilei, romantikai bei pirmojo pasimatymo kibirkštėlei. Džiugu, kad ir sėkmingų vyrų tarpe yra nemaža dalis tokių, kurie atsispiria gyvuliškam instinktui barstyti palikuonis į kiekvieną kertę, kad prisirišimas, pagarba ir ištikimybė partneriui, nors itin reta gamtoje, sutinkama ir pas homo sapiens. Galbūt po tūkstančio kito metų jau šios naujosios vertybės mūsų vaikai bus perdavę pro-pro-provaikaičiams.
Na, o „barakudoms“ bei jų siekiantiems verslininkams palinkėkime atrasti vieniems kitus ir pasidžiaugti tomis keliomis trumpomis sėkmės akimirkomis, kol keliai išsiskirs ir vėl reikės leistis į medžioklę.
