Gerai, prisipažinsiu: iš visų savo draugių ištekėjau pirmoji. Man tada buvo 20 metų. Dabar tokiais atvejais sakoma: ankstyvos vedybos. O tuomet visi manė, kad iš reikalo. Bet paaiškėjo, kad be reikalo. Sakau tai visai nuoširdžiai, nors tebegyvenu su tuo pačiu taip skubiai nusigriebtu vyru — beveik 20 metų!
Tikslinu: apskritai už jo tekėjau gal ir ne be reikalo, bet tiesiog nebuvo reikalo tai daryti taip anksti.
Anksti geriau nei vėliau?
Liaudies išmintis “Anksti kėlęs ir anksti vedęs nesigailėsi” galiojo tada, kai žmogus buvo vertinamas tik kaip darbinis vienetas. Anksti atsikėlęs jis galėjo nudirbti daugiau darbų, o anksti vedęs greičiau susilaukdavo vaikų, ir šie jau po kelerių metų tapdavo ūkiui naudinga darbo jėga.
Tikėtina, kad naują požiūrį į vedybų laiką kaip tik ir suformavo pasikeitęs vaikų vaidmuo: dabar jie šeimos ūkiui teikia daugiau papildomų išlaidų nei naudos, todėl ir tuoktis skubėti neverta. “Anksti keliasi tik fabrikų darbininkai”, — kartą arogantiškai pareiškė vienas menininkas, kai žurnalistė skambučiu pažadino jį gerokai po pietų.
“Anksti tuokiasi tik tos, kurioms nėra kitų prošvaisčių save realizuoti”, — ne mažiau arogantiškos moterys, kurios vos prieš kelis dešimtmečius pašaipiai būtų vadintos senmergėmis. Jos nėra neteisios: statistikos duomenimis, maždaug dešimtadalis aukštąjį išsilavinimą įgijusių moterų lieka netekėjusios. Tarp žemesnio išsilavinimo moterų tokių perpus mažiau.
Kodėl taip skubama?
Svarbiausia ankstyvų vedybų priežastis — neplanuotas nėštumas. Bet šįsyk palikime nuošalyje vedybas iš reikalo. Geriau pakalbėkime apie ankstyvas vedybas be reikalo. Pastaruoju metu ankstyvų vedybų gerokai sumažėjo. 1990-aisiais dauguma vaikinų tuokėsi būdami 20—24 metų, o 2005-aisiais dauguma tokį žingsnį žengti ryžosi būdami 25—29 metų.
Šiuo atveju daug įtakos turėjo vis populiaresnė sugyvenimo tradicija. Juokinga prisiminti, bet vos prieš porą dešimtmečių vedybos buvo beveik privaloma legalaus sekso sąlyga. Žodžiu, nori mylėtis — tekėk. O mylėtis juk norėjosi...
Dabar situacija gerokai pakito, bet seksas tebelieka vienas pagrindinių motyvų skubėti prie altoriaus. Tik santuoka tampa ne oficialiu leidimu dviem žmonėms mylėtis — labiau draudimu jiems mylėtis su kitais. “Nenoriu, kad santykių rinkoje ji būtų vertinama kaip laisva moteris, — prisipažino 21 metų giminaitis, besiruošiantis vesti jaunutę merginą. — Jei nesuskubsiu, ji gali susirasti kitą.”
Anksti tuoktis linkę ir tie, kurie buvo pernelyg globojami tėvų. Santuoka jiems tampa vieninteliu būdu įrodyti, kad jie jau suaugo.
“Pirmaisiais studijų metais svajojau: štai mama vėl ims man aiškinti, kaip turiu gyventi, o aš trinkt jai ant stalo santuokos prašymo kopiją, — pasakoja draugė. — Tas, už kurio tekėsiu, man rūpėjo mažiau nei mamos veido išraiška tą akimirką. Laimė, pirmaisiais studijų metais niekas nepanoro manęs vesti. O antraisiais išvykau studijuoti į užsienį, tapau savarankiška, ir mintys apie santuoką išgaravo ir dūmas.”
Svarbi ir tėvų šeimos atmosfera. Anksti tuokiasi ir tie, kurių šeimos nebuvo darnios (merginos, užaugusios tik su motina, neretai teka už vyrų, tinkamų joms į tėvus), ir užaugusieji itin darniose šeimose (šeimą jie suvokia kaip labai gražų dalyką, kurio nereikia atidėlioti).
Greitos vedybos — greitos skyrybos
Apie 80 proc. ankstyvų santuokų baigiasi skyrybomis. Įprasta manyti, kad jaunas poras užpjauna buitis. Romantiškus pasisėdėjimus kavinėse keičia dilema, katro eilė plauti indus, ir t.t. Niekai visa tai. Tikroji bėda, kad atslūgus įsimylėjimo euforijai pastebima kur kas rimtesnių neatitikimų nei požiūris į nešvarius indus. Suprantama, kad su tuo žmogumi nėra bendrų interesų, vertybių sistemos ir tikslai iš esmės skiriasi (o gal tikslų net nėra), sieja tik pomėgis šėlti iki paryčių.
Visi santykiai klostosi panašiai: aistros stadiją ilgainiui keičia partnerystė, nesvarbu, anksti ar vėlai susituokta. Skirtumas tas, kad skubėdami tuoktis neturite laiko gerai vienas kito pažinti, todėl netikėtus atradimus tenka daryti jau susituokus. Koją kiša ir maksimalizmas.
“Viskas arba nieko”, — tvirtina dauguma aštuoniolikmečių. Ir yra įsitikinę, kad nenoras siekti kompromisų rodo jų tvirtybę. Ši taisyklė taikoma ir santykiams. Dažniausia, aišku, liekama ne su viskuo — be nieko. “Ak, tau nepatinka mano draugai! / Nepakenti mano naujos šukuosenos!/ Jau du mėnesius neuždirbi nė lito! Skiriamės!” Jie nelinkę keistis patys, geriau keisti partnerį. Tarsi žaidime “Kitas!”: “Kokios baisios tavo kelnės... Kitas!” Visas gyvenimas prieš akis, o upėje dar daug žuvelių.
Beje, seksas, net ir tapęs viena svarbiausių vedybų priežasčių, taip pat sėkmingai paspartina ir skyrybas. Turbūt teko girdėti apie vadinamąsias seksualinės dermės žirkles? Tuo metu, kai dauguma vaikinų patiria aistrų piką, merginų seksualumas dar tik pradeda skleistis. 19 metų vaikinas labai nori mylėtis, deja, dar nelabai moka.
Dėl jo negrabumo ir žinių trūkumo bundantis jaunos žmonos potraukis gali užgesti taip ir nespėjęs suliepsnoti. Didžiojoje Britanijoje buvo atlikta anksti išsiskyrusių vaikinų apklausa. Dauguma jų svarbiausia skyrybų priežastimi laikė prastą seksą ir nė kiek nesigailėjo nutraukę santuoką, nes tai jiems leido atrasti naujų sekso džiaugsmų su labiau patyrusiomis moterimis.
Rizika nesitraukia
Jeigu jaunos šeimos per pirmuosius penkerius metus neištinka skyrybos, ji peržengia rizikos zoną? Tik iš dalies. Jai vis tiek dar gresia pavojų. Pirmiausia — pagunda pagaliau išsilakstyti. Ji gali kilti net ir palyginti vėlai, — tarkim, per amžiaus vidurio krizę. Sutuoktinius gali kamuoti ir sindromas svetur žolė žalesnė — apnikti dvejonės: o gal likimas buvo parengęs įspūdingesnių variantų nei šis? Tokiu atveju kaskart rimčiau susikivirčijus plyksteli apmaudas: gal gyvenant su kitu tokių problemų nekiltų?
Dar vienas pavojus — prarasti tapatybę. Iki 25 metų formuojasi asmenybė. Kito žmogaus buvimas šalia ir būtinybė derinti su juo savo poreikius riboja laisvę rinktis — kai ką tenka daryti ne todėl, kad pats to nori, o dėl to, kad tai naudingiau abiem. Taip, tokie kompromisai rodo brandų požiūrį į santuoką, bet dėl to gali nukentėti asmeninė branda.
Ypač sudėtinga, kai partneris gerokai vyresnis, svaresnės socialinės padėties ar tiesiog psichologiškai stipresnis, — tenka nesąlygiškai priimti jo vertybes ir... prarasti savo tikrąjį aš. Aktorė Brigitte Bardot išgarsėjo filme “Ir Dievas sukūrė moterį”. Bet dievas, kuris sukūrė Brigitte, buvo jos vyras Vadimas Rogeris, už kurio ji ištekėjo 18-os.
Jis aiškino jai, kaip rengtis, kaip judėti, liepė persidažyti plaukus — tapti blondine. Iš jo diktato Brigitte išsivadavo po penkerių metų santuokos, bet iš jo sukurto įvaizdžio nebeištrūko niekada. Kas žino, jei ne Vadimas, gal šiandien nė nekalbėtume apie Bardot fenomeną? Arba jis būtų visiškai kitoks.
Bendra kūryba suartina
Vis dėlto ankstyvoms vedyboms būdinga pranašumų. Pirmiausia — jauni žmonės šiek tiek atsainiau žvelgia į tėvystę: vakarėliai, kavinės, kelionės — vaikas netampa našta, netrukdo džiaugtis gyvenimu. Na ir kas, kad jis užmigs nešyklėje ar ant sofutės šalia besilinksminančių svečių. Pamanyk, du kartus iš eilės pavalgys tos pačios košytės... Ir vaikas užauga.
Gal net stipresnis ir atsparesnis nei be saiko lepinami pagrandukai. Užauga greitai, tarsi nepastebimai. Kol vieną dieną ruošdamasi su draugėmis į naktinį klubą, pasigendi savo mėgstamiausių džinsų ir staiga suvoki: juos bus pasičiupusi dukra. Nepaisant tokių mažų nesklandumų, smagu: pats esi dar jaunas, o vaikai jau dideli. Puiki galimybė išgyventi jaunystę antrąkart. Vėlai šeimas sukūrusiesiems tokios progos nesuteikta.
Kitas ankstyvos santuokos pranašumas — tokia pora beveik visa, kas išties svarbu, išgyvena kartu: drauge laiko egzaminus, spaudžiasi studentų bendrabučio kambarėlyje, už paskutinius centus perka aliejaus ir kepa bulves, palaiko vienas kitą ieškodami darbo, perka pirmąjį būstą... Pastebėta, kad tuos, kurie kartu žengia į savarankišką gyvenimą, rečiau išskiria vėlesni išbandymai valdžia, turtais ar šlove.
Atleiskite už vėlavimą
Prieš 20 metų amerikietė žurnalistė Pamela Abramson ironizavo: “Keturiasdešimtmetei didesnė tikimybė būti nužudytai teroristų nei ištekėti.” Tai sukėlė pasipiktinimo audrą tarp feminisčių. Dabar situacija gerokai pakitusi, tačiau teigti, kad neištekėjusi keturiasdešimtmetė tapo įprastu ir visiems priimtinu reiškiniu, vis tiek būtų per drąsu.
Net filme “Seksas ir miestas” praslysta abejonė, ar tokio amžiaus moteriai dar dera nuotakos suknelė: Kerė ją apsivelka — ir jaunikis sprunka nuo altoriaus. Kai jiedu susitaiko ir vėl ryžtasi tuoktis, ji vilki kuklutį kostiumėlį. Galbūt kaip tik tai ir yra vėlyvosios santuokos pranašumas — tekėti ne vien iš noro apsivilkti nuotakos suknelę: dėl rimtesnių priežasčių.
Kodėl delsiama?
Viena populiariausių vėlyvos santuokos priežasčių — anksčiau nepavyko rasti sau skirtojo. Cinikai sakytų, niekas neėmė. Iš dalies tiesa. Kad ir kaip ten būtų, esama moterų, kurioms būdinga daugybė pranašumų, išskyrus vieną — gebėjimą traukti vyrus. Bet palikime jas ramybėje — tokios paprastai neišteka nei anksti, nei vėlai: pakalbėkime apie tas, kurios kada nors vis dėlto susituokia.
Kodėl neskuba tekėti net ir tos, kurios turi gausybę gerbėjų? Viena priežastis — nerealūs reikalavimai. “Kodėl nerealūs? — piktinasi mano draugė, ištekėjusi 33 metų. — Vyras — ne kandidatas į laisvą darbo vietą, jo nesirenki pagal CV. Turi būti jausmas. Jei jo nėra, net ir idealiausių savybių vyriškis į mano lovą nepateks.”
Natūralu, kad trisdešimtmetę Didysis jausmas aplanko rečiau nei dvidešimtmetę — ji jau moka skirti meilę nuo susižavėjimo. Ji tiki, kad kažkur egzistuoja ta tikroji, vienintelė antroji obuolio puselė, ir laukia jos apsireiškimo. Jei nesulaukia, net ir begimstančią tikrą meilę nurašo į tik susižavėjimus. Vis dėlto tokios moterys galop irgi išteka — praradusios viltį savo puselę sutikti, išsirenka panašiausiąjį į idealą, bet visą likusį gyvenimą ilgisi Princo.
Tekėti neskuba ir itin savarankiškos moterys. Joms nereikia vyro, už kurio galėtų pasislėpti nuo gyvenimo negandų. Jos ganėtinai uždirba, yra stiprios, siekia karjeros ir tiesiog neturi laiko ieškoti vyro. Išteka, nes reikia, kad kas nors jas palydėtų į Vienos pokylį — aukštą postą užimančiai damai nedera ten rodytis vienai.
Kita priežastis: susitvarkiusi gyvenimą, tokia moteris staiga pamato, jog jame stinga vieno komponento — vyro. Ir jį nebedelsusi susiranda. Ji sako, kad nuolat bėgdama pasiilgo švelnumo ir ramybės, bet tie žodžiai — dažniausia laikino silpnumo padiktuoti. Dėl santuokos tokios moterys karjeros neaukoja.
Vaikystės patirtis — trečioji vėlyvos santuokos priežasčių. Visą gyvenimą stebėję besiriejančius tėvus, žmonės bijo ir patys nerti į tokią balą. Santuoką jie vertina kaip kančią, ne kaip laimės šaltinį. Jų požiūrį gali pakeisti nebent išvysti teigiami pavyzdžiai. “Kol susipažinau su jumis, nemaniau, kad gyventi šeimoje gali būti ir gera”, — kartą prisipažino vienas mūsų šeimos draugas. Ir labai paglostė man savimeilę. Deja, nors ir koks įkvepiantis būtų mūsų santuokos pavyzdys, vyrukas iki šiol yra nevedęs.
Reikia dildės!
Vėlyvos santuokos — labai apgalvotos santuokos. Net pernelyg apgalvotos. Psichologo Gedimino Navaičio teigimu, itin apgalvotų (daugiau nei po penkerių draugystės metų) santuokų rizika subyrėti — tokia pat kaip ir skubotų (po kelių mėnesių pažinties). Jei vienas kitą mylintys žmonės neskuba tuoktis, vadinasi, yra svarių priežasčių delsti. Santuoka tampa būdu toms problemoms spręsti: arba skiriamės, arba tuokiamės. Deja, susituokus tos svarios priežastys niekur nedingsta.
Ko gero, didžiausia vėlyvos santuokos problema — vaikai. Taip, daugybė 40 metų moterų, avinčių konversus ir mūvinčių suplėšytus džinsus, atrodo kone kaip dvidešimtmetės, tačiau biologiniam laikrodukui nė motais, kad plastikos chirurgų patobulintame veidelyje nėra nė vienos raukšlės, o silikoninės krūtys pūpso it obuoliukai: tikimybė, pavyzdžiui, pagimdyti Dauno liga sergantį vaiką iki 30 metų — 1 iš 1000, o per 40 metų — 1 iš 105.
Tai rimtas išbandymas ir tarpusavio santykiams. Štai JAV atliktų tyrimų duomenimis, 80 proc. santuokų subyra gimus vaikui, sergančiam autizmu.
Beje, ir vėlyvąsias santuokas pakerta seksualinės dermės žirklės. Tik nutinka atvirkščiai. Nuo 35 metų moterų seksualinis apetitas didėja, o vyrų galimybės jas pasotinti — silpsta. Žavi, tačiau palyginti ciniška 48 metų kolegė kartą prisipažino: “Tekėjau, nes nusibodo mylėtis su atsitiktiniais partneriais. Nebe tas amžius, kad bastyčiausi po barus ir ieškočiau naujo kandidato į savo lovą.
Be to, ir rasti ne taip paprasta. Todėl sutikusi dabartinį savo vyrą — galantišką, dirbantį ir nekvailą — nutariau jį ilgėliau panaudoti. Bet jau po mėnesio jo baterijos išseko! Jam vieno karto per savaitę — sočiai. Tenka prisidurti iš šalies.”
Kita problema — aštrūs kampai. Keturiasdešimtmečiai — nebe tokie lankstūs kaip dvidešimtmečiai. Ne apie sąnarius kalbu: už jų nugaros — jau beveik pusė gyvenimo, jų būdas tvirtai susiformavęs, jų savi įpročiai, pomėgiai, aprangos stilius, draugai ir aiški vertybių sistema.
“Kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį jis eina su draugais į pirtį, — pasakoja kolegė, neseniai ištekėjusi už 45 metų senbernio. — Kartą tas jų ėjimas sutapo su mano sesers jubiliejumi. Man net abejonių nekilo, kad dėl tokio reikalo vyras pirties atsisakys. Bet jis pareiškė, kad mano seserį pažįsta tik dvejus metus, o pentadienio ritualą kartoja jau 25-erius.
Nepaisydamas mano įkalbinėjimų, isterijų ir ašarų, jis vis tiek nuėjo į tą sumautą pirtį.” Laimė, mano kolegei irgi jau seniai ne dvidešimt. Antraip dėl tokio eksceso būtų tuoj pat išsiskyrusi.
Galima ir atleisti
Kad ir ką kalbėtume, vis dėlto turime pripažinti: vėlyvos santuokos atveju skyrybų būna mažiau. Tie, kurie neskuba tuoktis, neskuba ir skirtis. Net tokie rimti nusižengimai kaip neištikimybė kartais netampa priežastimi skirtis.
Taip, keturiasdešimtmečiai nėra lankstūs. Ir tai bloga naujiena. Gera ta, kad jie tolerantiški ir pakantūs kito nelankstumui. Juos sunku perdaryti, bet jie to ir nesiekia. Gyvenimo patirtis suteikia išminties, išmoko toleruoti kitą žmogų. Na, ir kas, kad jis nemėgsta vaikščioti į teatrą? Tai nereiškia, kad jis siaurakaktis, — tai reiškia, kad jis tiesiog nemėgsta teatro.
Vėliau susituokusieji paprastai netrokšta nesąlygiškai susilieti, jie geba išsaugoti savo ir gerbti kito erdvę. Nesiekia žūtbūt susipažinti su visais vyro (ar žmonos) draugais ir kolegomis (ypač tais pavojingaisiais — priešingos lyties), kur kas rečiau kelia pavydo scenas ir netrokšta visiems patikti. Jie nelinkę savintis partnerio.
Brandžiam vyrui turbūt nešautų į galvą uždrausti savo žmonai susitikinėti su studijų laikų drauge vien todėl, kad ši daranti jai blogą įtaką. O jeigu jis to ir pareikalautų, dažna žmona, užuot puolusi į isteriją, tiesiog nusijuoktų. Ši erdvė sukuria mažesnę psichologinę įtampą ir drauge didesnę trauką. Nes žmogus, turintis savo veidą ir nuomonę, visada labiau traukia ir intriguoja nei tas, kuris tik pritariamai kinkuoja galva.
Vėlai susituokusieji dažniausia turi daugiau laiko santykiams puoselėti. Ir daugiau noro tai daryti. O ką daugiau veikti? Gerovė sukurta, karjera įsibėgėjusi, identiteto paieškos baigtos... Nebereikia nei konkuruoti, nei kam nors įrodinėti savo pranašumo, nebereikia kovoti dėl valdžios ir ginčytis, ką geriau pirkti iš stipendijos likučių: dar vieną butelį alaus ar vis dėlto batoną. Norisi tiesiog mėgautis gyvenimu ir vienam kitu.
Vėliau susituokus kur kas rečiau žvalgomasi ir į šalis — juk jau iš patirties žinoma, kad stebuklų nebūna. Retesni ir apsirikimai oi, nemaniau, kad jis toks, nes tuokiamasi apsvarsčius visus už ir prieš. Gali būti, kad tokios santuokos šiek tiek primena sandorius. Bet neretai šie sandoriai sudaromi visam gyvenimui.
