Psichoterapeutas Olegas Lapinas. Kai baimė stipresnė už protą
Iš tikrųjų jūs žinote, kad situacijoje, kurią aprašėte, atsiduria daug žmonių. Neištikimybė yra dalykas paplitęs, tačiau kiekvienam žmogui atrodo, kad jis yra ypatingas, ir kad jo sutuoktinio tai tikrai nepalies. Ir natūralu, kad atskleidus tiesą, jums kyla pyktis. Ypač jei dar užsikrėti kieno nors mikrobais ar pirmuonimis.
Vien ta mintis, kad jūsų draugas sanguliavo su svetima moterimi, ir kad nešioja ant savęs jos kūno likučius, turėtų jums kelti pasibjaurėjimą ir pasišlykštėjimą. O tai, kad ta moteris buvo ne viena - dar ir panieką bei nuoskaudą. Dažniausiai jūsų vietoje atsidūrusi moteris atsisako su vyriškiu miegoti, prašo jo nusiprausti, o kartais išvis nutraukia santykius. Ir vyriškis tai supranta: juk jis kaltas ir tai žino.
Kartais vyrai ima gintis, ir ginasi agresyviai. Tačiau viduje jaučia, kad nuskriaustoji pusė teisi. Jaučia, bet ginasi. Vadinasi, prie visų jūsų nemalonių jausmų dar prisideda išankstinis gailestis sau - juk jus gali nuskriausti.
Ką gi darote jūs su savo jausmais? Jūs „nežinote, kaip pasakyti“, nes bijote, kad jis pradės meluoti ir kaltinti jus. Panašu, kad jums sunku ginti savo teisę reikštis ir nuomonę. Vadinasi, nuo savo jausmų išraiškos jus stabdo baimė - savo silpnumo, negalėjimo laisvai reikštis. Ir štai į šią baimę galima atkreipti ypatingą dėmesį.
Akivaizdu, kad nieko vyrui nesakydama jūs jaučiatės blogai. Tačiau šis „jutimasis blogai“ nejučiom pereina į „jutimąsi bloga“. Tai yra jūs, kaip dažnai atsitinka, painiojate „blogą savijautą“ su „aš esu bloga“.
Pyktis, nuoskauda, pasišlykštėjimas - visa tai yra jausmai tarp jausmų, signalai, perteikiantys mums žinią apie tai, kas mums rūpi, ko mes tikimės. Ir „blogi“ jausmai yra tokie pat naudingi, tik jie mums parodo, kad išorinis pasaulis bei žmonės nukrypsta nuo mūsų norų ir tikėjimo. Tai tarsi termometras, rodantis mūsų ar oro temperatūrą. Tik termometras įdomus - gyvas, fiziologinis, tampriai susijęs su mūsų sveikata, nuotaika, gyvybingumu, kartais - tarsi energetinis „vulkano išsiveržimas“ .
Jausmai turi savo kryptį - iš vidaus į išorę. Nes jausmai - tai dar ir signalas aplinkiniams, nesvarbu, ar jie jį vertina teigiamai ar neigiamai. Tuomet ar galima sakyti, kad termometrui rodant karštį, termometras tampa „blogu“? Ir kad jį reikia paslėpti nuo savęs ir kitų, kad „nesinervintų“?
Žinoma, jūs pasakysite, kad ne. Jausmai, netgi tokie, kurie rodo, jog mums yra „blogai“, lieka matuokliu, ir jausdama šiuos jausmus jūs liekate tokia, kokia buvote - mano akimis, gera moterimi ir žmogumi.
Tačiau jei jūs supainiojate „blogą“ savijautą“ ir „buvimą bloga“, viskas iškart apsiverčia. Dabar jausdama pyktį, pagiežą ir pasišlykštėjimą vyrui, jūs pati jaučiatės „bloga“. Tuomet jums atrodo, kad geriau išvis draugui nejausti nieko, išskyrus meilę, atlaidumą ir susižavėjimą. Kitaip tėvai ir vyras jus palaikys „bloga“.
Jei jus taip išmokė tėvai ir jei šią nuomonę palaiko vyras, tai kas atsitinka su jūsų „blogais“ jausmais? Jie vis tiek kyla, tačiau jūs bandote juos kažkur „sugrūsti“, ar „išmesti“ iš savęs, kaip šiukšles. Natūrali emocijos eiga - iš vidaus į išorę - sutrinka. Tuomet jūs tampate prislėgta, kalta, apatiška, sergate ar imate nekęsti ir bijoti aplinkinių, taip pat ir savo draugo.
Efektas visai nepageidaujamas - ne tik kad nepavyksta jo mylėti, bet ir pati jaučiatės negaluojanti vargšė, kurios dar „niekas nesupranta ir nepagaili“. Jūs netiesiogiai, o po to tiesiogiai imate kaltinti savo draugą. Ir dar netikėta jėga - „sniego kamuolio efektas“. Todėl jums neišvengiamai tenka sugrįžti – t.y. visus „blogus“ jausmus jums vis vien tenka išreikšti adresatui.
Ir geriau anksčiau, negu vėliau, nes ilgainiui neišreikštų jausmų jėga tik sustiprėja. Todėl manau, kad jums reikėtų bent kuriam laikui pamiršti tėvų šeimos tradicijas, draugo lūkesčius ir pasakyti tai, ką jaučiate.
Visa ta informacija adresuota jūsų protui. Jei jūsų protas šioje vietoje priims ją ir bus stipresnis, jūs liksite sau dėkinga. To jums ir linkiu.
Olegas Lapinas
Rašyk psichologui: psichologui@delfi.lt
