Buvau ištikima fizine prasme, bet būdama su kuo nors kitu, niekada negaliu atsipalaiduoti, ir nepagalvoti apie tai, kad aš esu blogas žmogus, kad išduodu sutuoktinį, kad rodau jam nepagarbą, nors nesugalvojau nė vieno dalyko, dėl kurio reiktų jį gerbti, išskyrus, kad jis mūsų vaiko tėtis.
Svajoju apie tai, kad galėčiau gyventi su žmogum, kaip smagu būtų įsimylėti... Iš kitos pusės - nebetikiu Meile. Ilgainiui, nuolat girdint vyro pastabas, kad aš pasikeičiau, kad praleidžiu laiką kažkur, mane labai griaužė kaltės jausmas. Įtampa darėsi nebepakeliama.
Po labai ilgų svarstymų nusprendžiau: reikia gyventi, reikia skirtis, juk kelio atgal nėra. Nebegaliu daugiau kankintis. Pradėjau svajoti, kaip mes gyvensime su vaiku dviese, ir niekas nebeprikaišios, kad blogai atrodau, kad nepagaminau valgyti, kad nepasakiau "į sveikatą", nereiks rinkti butelių ir daug visko.
Vieną dieną susikaupus pasakiau vyrui. Jis pašėlo. Aš nenusileidau. Po dar kelių dienų jis pradėjo prašyti, kad persigalvočiau ir duočiau dar vieną progą pabandyti. Su pasižadėjimu, kad jis tik dabar viską suprato, savo klaidas, ir jis padarys viską, kad aš būčiau laiminga. Kad baigsis įžeidinėjimai, išgėrinėjimai, kad pradės klausyti mano nuomonės ir t.t. Nors pati abejodama ir lyg ir nenorėdama, bet po visų įtikinėjimų neatlaikiau spaudimo ir sutikau.
Išsakiau viską, dėl ko taip nutiko, kodėl atšalau. Iš pradžių nežinojau, ar aš teisingai pasielgiau, drebulys ir įtampa nedingo. Klausimai: ar aš sugebėsiu jį pamilti iš naujo? Ar visą likusį gyvenimą reikės gyventi iš pareigos? Iš pareigos išsaugoti šeimą, kad vaikas augtų su abiem tėvais, ar man vis dar reikės kitų vyrų dėmesio? Tada sąžinė užgrauš negyvai.
Atrodo, paprastas patarimas būtų susikoncentruot į šeimą. Bet man nesiriša gyvenimas su vyru, nematau jokios ateities su juo. O gal tiesiog bijau vėl būti įskaudinta? Šimtai pokalbių kai dar viską buvo galima išsaugoti, neatnešė jokių rezultatų. O kai pasiekusi dugną nusprendžiau gyvent, jis išgirdo, bet kodėl tas manęs nebedžiugina? Kodėl aš taip bijau? Kodėl tas vidinis drebulys nenustoja tiksenti?
Kodėl aš iš gailesčio sutikau? Kodėl aš negalėjau pakovot už save? Praėjus keliom savaitėm, kai man jau kažkiek pradėjo šviesėti akyse, jis vėl pažėrė eilę kaltinimų. Kad jo nemyliu, kad nesimylim, kad aš nesistengiu, kad jam blogai. Pasakiau jam, kad ir taip blogai jaučiuosi ir be jo kaltinimų, bet jam atrodo, kad jis manęs nekaltina, o labai myli. Labai nuo visko pavargau. Nebegaliu šypsotis. Kaip surasti teisingą atsakymą, ar verta dar ir dar bandyt? Ar visgi pradėti viską iš naujo?
Atsako psichologė Vaida Platkevičiūtė
Prikelti santykius antram gyvenimui yra nelengvas darbas. Juo labiau kai ryžotės iš jo pasitraukti ir ieškoti kitos laimės. Jūsų laiške skamba didelis pagalbos šauksmas, su lūkesčiu rasti teisingą atsakymą, renkantis tarp šeimos bei naujų galimybių. Šis noras daugeliu atveju yra automatinis, kuomet atsiduriame sudėtingoje situacijoje, iš kurios vienaip ar kitaip išeisime kažko atsisakę. Visgi pasirinkimas - tik jūsų rankose. O tai, kuo galėčiau pasidalinti aš, tai šio pasirinkimo sukonkretinimu.
Skaitant jūsų laišką, ypatingai jo pabaigą, kilo mintis, kaip ilgai mes naudojame netinkamus problemos sprendimo metodus, įsivaizduodami, jog padarėme viską. O kai galiausiai randame tinkamą, nebežinome, ko norime ar kas mus džiugintų. Panašu, jog visus tuos metus gyvenote laukimo, kartais gal svajonių būsenoje, kad sutuoktinis, su kuriuo buvimas neteikia džiaugsmo, galiausiai pabus ir kažkokiu stebuklingu būdu pažvelgs į jūsų poreikius.
Vien žinant tokį lūkestį, galima numanyti, jog daugelis pokalbių, kuriuos iniciavote, greičiausiai buvo pagrįsti prašymu, gal kaltinimu, bandymu gąsdinti, visgi netęsėjimu, priekaištavimu dėl to, kas vyksta. Kita vertus, gal net bandėte kartu ieškoti problemos sprendimo, tačiau su paslėpta mintimi, kad sunkumai baigtųsi, jei pasikeistų sutuoktinis.
Čia ir slypi didžiosios mūsų tragedijos, kuomet už savo gyvenimą atsakomybę perduodame kitam asmeniui ir bet kokia mūsų laimė priklauso tik nuo jo geros valios ir dažniausiai pokyčių. Taip yra ne atsitiktinai.
Žmonių santykiai yra toks subtilus dalykas, jog labai sudėtinga atskirti, kas yra mūsų valioje, o kas - kito.
Kita vertus, pamatyti savo vaidmenį tada, kai taip norime būti apkabinti, paguosti, pastebėti, nėra taip lengva. Juk jei kitas žmogus tai padarytų, vargu ar jaustume tokį šaltį. Ir tame yra nemaža dalis tiesos. Visgi žmonės į mūsų troškimus reaguoja tik tuomet, kai tai siejasi su jų asmeniniais potyriais.
Panašu, jog pokalbiai jūsų vyrui nesužadino sąmoningumo ir dėmesio nukrypimo į jus. Jis pastebėjo, jog šalia yra kenčianti žmona, tik tuomet, kai ši pasakė, jog atsiima savo gyvenimą sau ir nuo šiol pati yra jo šeimininkė. Jūsų vyro nesaugumas, supratimas, kad sutuoktinė nepriklauso jam, kad jis nebėra jai reikalingas bet koks, privertė nuo savęs nusukti žvilgsnį į jus. Tikėtis, kad viskas pasikeis iš karto neverta. Žmonės nėra programa, kurią galima pakeisti paspaudus keletą reikiamų mygtukų. Tai yra tiek apie jus, tiek apie jūsų sutuoktinį.
Tai, kas pažadino jūsų vyrą – jūsų atsisukimas į save ir supratimas, kad niekas kitas, kaip tik jūs pati esate atsakinga už savo būseną ir galite ką nors padaryti siekdama laimės. Manau, šiuo metu tai turėtų būti pagrindinis ir svarbiausias pasirinkimas, kurio verta laikytis ir nepaleisti.
Sprendimo likti su vyru ar išeiti, nebūtina, o gal net nevertėtų užaštrinti ir skubinti. Suprantu, jog jaučiate nerimą, kad drąsa ir ryžtas, padedantys apginti save, gali greitai baigtis. Kita vertus, jei taip ir neišmoksite būti atsakinga už save sename santykyje, gali būti, jog naujai sutiktiems žmonėms taip pat perduosite atsakomybę už savo būseną.
Ką galima daryti dabar - tai stiprinti gebėjimą nustatyti savo ribas, gali būti, jog nieko nežadant. Atradusi vidinę stiprybę, savo sutuoktinyje galbūt nebematysite tiek grėsmės, o gal net įžvelgsite jo silpnybes, liūdesį. Svarbu duoti laiko sau. Nepulti išnaudoti staiga atsiradusios jėgos, o kaip tik ją stiprinti, o tuomet tikėtina, kad ateis ir tikresni, aiškesni sprendimai. Jei yra galimybė, galbūt verta duoti vienas kitam erdvės (gyventi atskirose vietose), visgi išliekant sutuoktiniais, kol priimsite galutinius, ne tokius impulsyvius sprendimus.
Visgi svarbiausiai - negrįžti prie iliuzijos, jog kitas gali suteikti absoliučią laimę. Mes nuolat turime išsakyti savo norus ir ribas, kurias peržengus santykiai darosi vis mažiau įmanomi.
Vaida
Rašyk psichologui: psichologui@delfi.lt
