Sklandžiai ir lietuvių kalba (su visomis ą, ę, ė, š, ų, ž ir kt.) parašytų laiškų iki vasario 13 d. (penktadienio) laukiame adresu:
gyvenimas@delfi.lt

Jūsų laiškus publikuosime čia. O nugalėtoją paskelbsime vasario 13 d.

------------------------------------------------------------

-----------------------------------------------------------------

SKAITYTOJŲ LAIŠKAI - VIII dalis

---------------------------------------------

Kas yra?... Ir diena graži, ir žmonės aplinkui mieli, ir rytą džiaugeis pabudęs..? Bet kas yra? Ką gelia? Kažkur kairėj...nudiegia, sudrėksta akys.. Ką skauda?

Svajonę? Ilgesį? Ką?

...ir turi žmogus gi bjaurią savybę graužti save. Juk galėtum pasidžiaugti, kad sveikas, kad aprūpintas, kad mylimas..

Bet ar tu myli?...

Cha... meilė.....

Kai tau ne 18-ka, jau neskamba - MEILĖ..

Juokinga, bet visi dėl jos pamišę...

Jau ankstyvą vasarį, kai dar varnėnai miega, sklando ne pavasario žiedų dulkės, sklando saldžiai rožinės aistros, geismai... Meilė?!

Visi ją trokšta sugauti, apgauti, išlaikyti arčiau savęs... Sau, tik sau...

Ir aš....

Bet pykstu...

...kai švelniai liečia mano ranką - bet tai ne tas delnas, ne tos linijos...

...kai bučiuoja ir pakelia iki debesų - bet tai ne tas aukštis....

... kai degu aistroj, tikiu - radau, pagaliau nurimsiu. Ne, tai ne ta liepsna, po kurios liktų tik dulkė... Aš.... Nes ta liepsna ne mano, ne man...

Išduočiau. Žinau, išduočiau...

Dabar, tiesiog čia...

Ir nesigailėčiau...

Jau nebe....

Gita

------------------------------------------------------------

Užsimerk... Na štai, ir susitikom... Taip ilgai laukiau... Pagaliau ir tu imi apie mane svajoti... Žinoma, tavo fantazijose atrodau gražiau, nei realybėje... Bet TU tik vėliau suprasi, kad visas pasaulio grožis telpa širdyje... Pasiilgau tavęs... Gera, kad nusprendei čia užsukti... Juk pavasaris būna tik kartą metuose.... O vyšnios žydi taip trumpai...

Ir štai dabar sėdime mes po baltutėliais žiedais pasipuošusia vyšnaite ir geriame žemuogių arbatą.... Švelnūs sulės spindulėliai bučiuoja tavo skruostus... Ech... Gerai, kad mane suradai, jei ne tu, mano svajonės neturėtų sparnų... Ir kaip tada mes susitiktume?

Tavo svajoklis...

P.S. Šiandien naktį lauksiu tavęs sapnų ekspreso septintoje stotelėje, prie mėnulio karuselių... Nepamiršk pasiimti skėčio - angelai verkia...

-----------------------------------------------

Labas, mano saule, ačiū Tau už skambutį. Labai mane pradžiuginai. Kraustausi iš proto tokias aistras sapnuoju, kad net baisu. Prabudau kaip ir visada šiandien gana anksti, tačiau leidau sau pasislėpti po antklode ir vėl saldžiai užmigti ot tada ir prasidėjo. Seniai, gal prieš milijoną metų, jaučiau tokią aistrą, geismą, malonumą ir skausmą. Aš svaigau nuo tavo bučinių, glamonių, nuo tavo karšto nuogo kūno, nuo alsavimo.

Tu laikei mane taip stipriai, kad negalėjau net cyptelt, dejavau iš malonumo, svaigau nuo aistros, sudrėkau vien nuo minties, kad Tu gali į mane įeiti. Buvau tokia surakinta Tavo stiprių rankų, kad vos galėjau kvėpuoti, o Tu mylėjai mane taip nuostabiai, godžiai, beprotiškai, kad man neliko nieko kito tik atsiduoti jausmams ir pasinerti į tą beprotybę...

Buvo fantastiška.

Pramerkiau akis tokia sukaitus, jaučiau dar Tavo vyriška kvapą, pravirkau iš malonumo. Toks jausmas, kad Tu buvai šalia, grįžai, pamylėjai ir vėl išėjai... Jaučiuosi vieniša, nepasotinta noriu dar dar ir dar...Svaigstu nuo minties apie šį sapną, angele, jei kas gali išvesti iš proto, tai tik meilė Tau. Nes ji beprotiška, ji veda mane į beprotybę.

Tavo išvykimo proga aš sapnuoju tokius dalykus, o pabudus metu nuo savęs antklodę, kuri manęs vos nepasmaugė. Kaip vis dėlto viskas keista, bet taip saldu. Saldu alpti nuo Tavo bučinio ar nuo švelnaus prisilietimo... Šiandien suvokiau, kodėl žmonės suradę savo antrą obuolio pusę kartu ir supūva, nes tas ilgesys ir skausmas velniškai nepakeliamas.

Žinoma, galima užsiimti įvairiais dalykais, susitikinėti su draugais iki sąmonės netekimo dirbti, valdyti savo mintis, tačiau nekaip nesukontroliuosi sapnų, kurie gali teikti džiaugsmą, malonumą ir skausmą. Aš ilgiuosi Tavęs, kaip rasos lašelis ryto saulės, man net gerklę spazmuoja nuo minčių apie Tave.

Aš galvojau, kad meilė praeina ir ją pakeičia kiti dalykai, prisirišimas, pagarba, rutina... Tačiau mano meilė Tau kažkodėl snūduriavo ir dabar, kai Tavęs nėra, ji prabudo ir plėšo man krūtinę. Tai patys tikriausi ir tyriausi jausmai, kuriuos Tau jaučiu. Tai, kad Tu taip toli ir negaliu su Tavimi jais pasidalinti mane varo į neviltį. Kas čia darosi??? Gal rimtai iš proto kraustausi.

Mano smegenys kaip generatorius generuojantis įvairias mintis, tačiau kažkuri smegenų dalis sugedo ir pasidarė nevaldoma. Tai ta dalis, kuri atsakinga už jausmus. Ji tokia nevaldoma, taip gal darbas ir padeda man kažkiek susikaupti ir apie tai negalvoti, bet aš vis tiek galvoju, aš Tave piešiu, vaizduojuos, bandau pamatyti tai, ką matai Tu, jaučiu Tave ir norisi būti su Tavimi.

Ir taip baisu, kad kai tu grįši viso to nebus. Stengiuosi pykti ant Tavęs, kad palikai mane su tiek daug problemų, bet nesugebu, jaučiu tik ilgesį tokį karštą kaip kopų smėlis vasarą. Nors Tu rašai, kad aš bujoju, bet iš tikrųjų aš nykstu.

Tirpstu iš lėto palengva, kaip varveklis pavasarį nuo minčių apie Tave. Žinau, kad prie žmogaus negalima prisiristi 100%, bet, pasirodo, aš be Tavęs galiu išgyventi mėnesį.

Žinoma, saulute, aš gyvensiu tiek kiek reikės, bet už savo laiškų turinį ir minčių painiavą jau nebeatsakau. Kai stogas važiuoja, o stalius išvykęs, bijau, kad ir pats namas nesugriūtų.

Grįžk greičiau, rudnosiuk. Vienatvė sekina, o sapnai glumina...

Pažadėjau būt tik Tavo Inga

--------------------------------------------------------------

Mano gyvenimo žmogau,
Kur tu? Kodėl prabėgo šitiek metų, o aš dar vieniša?
Kodėl tas meilės jausmas miega širdyje?.. Kiekvieną kartą žvelgiant pro langą, bandau surast tave, bandau išgirsti tavo žingsnius tolumoj... Bet to nėra...
Mano gyvenimo esybe, nedžiugina nė paukščių čiulbesys, nė žvilganti
Žiema, nes metai bėga, o mintys vis apie tave...
Aš myliu tave!!! Laukiu tavęs... Ateik greičiau, sušildyk, apglėbk savo stipriomis rankomis tą mažą, gležną gėlelę...

Gražina

----------------------------------------------------------------------

Tyla... Tuščia tyla skverbiasi i mano kasdienių rūpesčių nuvargintą sielą. Kodėl liūdesio pėdos išryškėja papūtus stipriam ilgesio vėjui?

Į šį klausimą atsako visagalis iš penkių raidžių susidedantis žodis MEILĖ.

Rašau šį laišką Tau, nes tikiuosi sužinoti šio žodžio didybę bei beprotiškumą, nes Ji (Meilė) suteikia galią nudažyti saulę raudonai, pajusti ore sklandančių žiedlapių lengvumą, suprasti žiogų dainas.

Bet kodėl Ji neaplanko manęs?????

Galbūt nemoku džiaugtis tuo, ką turiu? Galbūt nemoku plačiai šypsotis gyvenimui?

Galbūt nenoriu jos pati įsileisti?

Kad ir kokie bebūtų atsakymai į klausimus, aišku tik viena – kad kiekvienam reikia šio jausmo, nors kartais jis būna nepakeliamai sunkus.

Gana liūdėti!! Aš Tave surasiu!!!!!

Kad ir kur Tu bebūtum, jaučiu, kad su kiekviena akimirka mes artėja vienas prie kito, su kiekviena skruostu riedančia ašara mes tampame labiau pažįstami, su kiekvienu nekaltu šypsniu atrandame vis daugiau bendrų minčių.

Gana tų žodžių!!! Juk jie tik perteikia tai, kas slepiasi giliai, šilumos išsiilgusioje širdyje...

Užteks tų samprotavimų!!!

Nusprendžiau, ateinu pas Tave!!!!

Plačiai atverk širdies duris!!!! Tuk… tuk… Ar girdi?

Vyšniomis ir vanile kvepianti G.

---------------------------------------------------

(Žvarbu ir šalta. Pro pravertą langą pūsteli vėjelis... Peleninėje vis dar rusena cigaretė, šalia padėtas baltas lapas, o šalia vakarykštis laikraštis.) Lyg būtų nesenai kaitinusi saulė, nesenai kritę pavargę lapai, nesenai atėję šalčiai sukaustę net energingąjį upelį, prie kurio aš pirmąsyk išvydau tavo veidą...

Ar pameni? Kaip mes kartu begiodavom susikibę rankomis, kaip mes slėpdavomės nuo tėvų, kad tik kuo ilgiau galėtumėme žvelgti vienas kitam į akis... Ar pameni, kaip aš kiaurai permirkęs lietuje atnešiau tą didžiulę baltą gėlę, o paskui pas ponią Albertiną atvažiavo policija... Pameni? Aš pamenu, o tu?

(Užgesinu cigaretę ir sušalusiomis rankomis priveriu langą, pastumdamas tolėliau laikraštį pažvelgiu i tolį ir net aiktelėju.)

Nepatikėsi, šalia manęs tas senas keliukas, pro kurį kadaise lydėdavau tave iš mokyklos, tas pats keliukas, kuriame laukdavau tavęs savaitgaliais ir kartais nesulaukęs patyliukais užmigdavau...

Nejaugi tiek daug, ir tiek mažai...

(Mano rankos sustingsta laikydamos senelio dovanotą paauksuotą plunksną.)

Žinai, pasakysiu tau paslaptį, aš nė kiek nepasikeičiau. Gal ir teisybė ta liaudės išmintis – žmonės nesikeičia. Atrodo, tu visai šalia, o mano rankos virpa. Negaliu.. Ir tie kilometrai atrodo kaip begalinis apgriuvęs tiltas, kurio tolimame gale mano mūza!

Kai baigsi skaityti šį laišką, prašau užsimerk, įsiklausyk i savo širdies plakimą, ramiai prigulk ir tiesiog prisimink, kaip mums gera kartu. Kaip pasaulis nušvinta, kai lūpomis paliečiu tavo skruostą. Kaip tu stipriai suspaudi mano ranką, kai aš pasimetu.

Kad tu žinotum, kaip mano širdelė sielvartauja ir ilgisi. Atrodo lyg būtų įgrūsta i garintuvą ir palikta ant programos „džiovinti“.

(Sutvarkau kambarį, pažarstau židinį, užrakinu senos sodybos duris ir atsisėdu į automobilį. Pasuku raktelį. Pažvelgiu vėl į sodybą ir išsitraukiu nebaigtą laišką...)

Sėdžiu automobilyje ir žvelgiu į senelio sodybą, mes čia užaugom, mes, čia dalinomės meile. Mano gyvenime meilė, tai ne žodis - tai tu! Prisimink tai, ir neužmiršk to niekada.

(Įjungdamas pavarą su šypsena pradedu judėti link artimiausio pašto skyriaus.)

Visada tavo, Rolandas

------------------------------------------------------------

Labas, mano Mylima,

Nenumaldomai bėga laikas. Minutė, antra... Bėga dienos. Eina metai. Keičiasi amžiai, keičiasi ir pats pasaulis... Tik žmogaus širdis lieka tokia pat – pašaukta į žemę mylėti ir būti mylima. Pasaulį siaubė revoliucijos ir karai, drebino atominis sprogimas, šėlo viesulai, bet didysis žmogaus jausmas žmogui – išliko.

Žmogui būdinga mylėti. Deginta Paryžiaus barikadose, žvėriškai naikinta koncentracijos stovyklose ar marinta Sibiro platybėse, meilė išliko gyva.

Kaip tų dienų liudininkai, į mus prabyla istorijos vadovėliai, išlikę mylimųjų laiškai. Petrarka ir Laura, Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas, Šileris ir Lota... Tūkstančiai žinomų ir nežinomų vardų...

Taip jie mylėjo... Taip mylėti noriu ir aš... Taip noriu mylėti ir aš Tave, mano Nepasiekiama Svaja...

Aš Tavęs laukiu...

Te meilė Tavo širdyje...

- Chriss Angel -

---------------------------------------------------------------------

Labas, mano vieninteli,

Tu žinai, kaip man kartais būna pasakyti tai, ką laikau savo širdyje. Rodos, tik aš viena tai žinau, tik aš viena galiu tai galiu suprasti... Bet ne, visgi mano akys pasako daugiau nei žodžiai. Jos spindi po bemiegės nakties, spindi ir po sunkios dienos. Jos spinduliuoja šiluma ir sako aplinkiniams "aš įsimylėjusi!". Jaučiu tau tai, ko niekam niekada nejaučiau ir trokštu jausti tai visą likusį gyvenimą.

Tas jausmas puošia mano sielą, jausmus, verčia šypsotis, suteikia jėgų ir nenumaldomo noro gyventi ir džiaugtis šia diena. Diena, kurią nuspalvina mintys apie tave, žinojimas, kad viskas susitvarkys ir mes būsim kartu. Amžinai.

Aš taip noriu turėti tave ir priklausyti tau. Noriu, kad manim rūpintumeis, kad mane mylėtum ne mažiau nei aš myliu tave. Noriu, kad būtum laimingas tu, kad būčiau laiminga aš, kad mudu abu būtume laimingi kartu. Tikiu, kad šis noras neliks tik noru. Juk mudviejų norai visada išsipildo, ar ne? Tereikia nenustoti norėti ir visada siekti. Todėl šis kartas nebus išimtis... Juk taip?

Ilgiuosi.

Tavo vanilinė mergaitė

--------------------------------------------------------------------------

Savo meilės laišką skiriu Marijonui Mikutavičiui. Turbūt visa mokykla žinodavo, kad jis man laaabai patinka. Ir dabar, būdama studentė, tebesižaviu Marijonu - talentingu menininku, žurnalistu, kritiku, žaviu, charizmatišku vyru... Taigi...

Mano Meile, Marijonai Mikutavičiau,

Aš nepyksiu, jei su draugais eisi į futbolą. Tikrai nesakysiu, kad Tavo meilė tik meilės burbulas. Tavo nepaprasto gyvenimo dėka nemigo naktys taps maloniomis. Galėsi visiškai nesijaudinti dėl savo naktinių sugrįžimų... Aš lauksiu tavęs nors savaitę... tik grįžk! Net ir didžiausios Tavo klaidos man atrodys mažos ir nekaltos kaip kūdikėlio Kristaus. Per savo gimtadienį Tau leisiu žiūrėti "Čempionų lyga". Visi tavo išsišokimai man pranoks Nobelio premijos laureatų pasiekimus. Net jei pareitum tik po pusės amžiaus, man atrodys, kad laiku... tik pareik! Galėsi keiktis, kiek norėsi... tik kalbėk!

Visiškai nesvarbu, kaip garsiai pasakysi, kad mane myli! Galėsi pasakyti tyliau nei rytą rasa nusileidžia ant gėlės - dėl Tavęs įsidėsiu klausos aparatą. Jei norėsi, apsirengusi vestuvinę suknelę, iš namų pas tave keliausiu šimtą kilometrų. Keliaudama pasveikinsiu visus su saule, su pavasariu, su bet kuo...

Visa gerkle šauksiu "Velnias, man patinka Marijus"... Nuo vaiko namuose, moterų kirpyklose iki vyrų darbuose, presuotojų gamyklose, galų gale visi trys milijonai žinos, kad AŠ TAVE MYLIU!

Bet ar mylėsi tu mane? Jeigu ne - aš mirus...

... Jūs ką tik turėjote progą perskaityti vieną iš turbūt milijono gerbėjų laiškų, kuriuos gauna Marijonas... Kai kurie vaikinai tokio laiško negauna per visą savo gyvenimą. Gal ir gerai, nes nuo tiek "saldybių" darosi bloga...

Tavo Laura :)

--------------------------------------------------------

Žiūriu pro langą, krinta snaigės, o tolumoje matau Tave... Atsidarau langą ir snaiges liečia mano delnus, o aš jaučiu Tave... Įkvepiu salto oro ir šaltis skverbiasi į mane, o aš užuodžiu Tave... Žmonės kažkur beprotiškai skuba ir skęsta pūgoje, o aš galvoju apie Tave Kažkieno kito atidarytas langas ir akys įsmeigtos į mane, o aš myliu Tave Kažkas stovi už mano nugaros ir šaukia vardu mane, o aš vis tiek matau tolumoje Tave Atšiaurus vėjas liečia mano veidą ir šiurkščiai plaukus kedena,o aš vis tiek jaučiu Tave Mano kambarį po truputi užpildo žiemos kvapas, o aš vis tiek užuodžiu Tave Jaučiu kaip ledines šalčio rankos apgaubia mano pečius ledine, o aš vis tiek myliu Tave

Kvaila, keista ir skaudu suvokti jog šie žodžiai skirti, kažkam kas galbūt neegzistuoja ir niekada neegzistuos. Tokia štai ta meilė.

Ir visgi norėčiau, kad mano meilė kvepėtų žemuogėmis rastomis upelio pakrašty rasota ryta.... Tada pabudus kasryt aš bėgčiau prie upelio ir priskinčiau Tau jų... O tada galėčiau sėdėti ir stebėti, kaip Tu jomis mėgaujiesi.... Mano meilė pamažu skverbtųsi į atokiausias Tavo širdelės vietas, kol galiausiai ją visą užpildytų...

Tada aš Tau šypsočiausi, o Tavo akys paslaptingai spindėtų žiūrėdamos į mane... Tu stipriai mane apkabintum ir švelniai savo lupom paliestum manąsias ir mano širdelė pamažu prisipildytu tokio pat žemuogių kvapo... Tada mes ilgai vienas į kitą žiūrėtume ir mums nieko daugiau nereikėtų... Tada aš nusijuokčiau ir taip nutraukčiau saldžią tylą..... Susikabintume rankomis ir eitume į pievas, tokie laisvie ir nesustabdomi... Likimo vėjų nepalaužiami.....

Ir visgi, jei mano meilė kvepėtų žemuogėmis, galbūt Tu ją užuostum ir pagaliau surastum mane....?

Dite

------------------------------------------------

Mielas mano Riešute, susitikome mes krentant gelsviems rugsėjo lapams. Išsiskyrėme šaltą ir baltą sausį. Nuo pat pradžių supratau, kad Tu esi kietas ir sunkiai perkandamas Riešutas, su metaliniais ir nepramušamais šarvais. Nei kantrybe, nei buvimu šalia, nei atlaidumu, nei supratingumu, nei švelnumu, nei meile, nei bučiniais nepramušamas ir nepakeičiamas...

O aš norėjau būti ir buvau ta Voveraitė, kuri gliaudytų tą Riešutą... Tą vienintelį Riešutą visą gyvenimą... Deja, Riešutas buvo per kietas, netikras, sudėtingas, apgaulingas...

Aišku, dabar norėtum, kad Voveraitė grįžtų ir dar kartą patikėtų, atleistų... Nors ir skaudu, ir širdis plyšta skausmu, bet visas pagalbas ir šansus Tu jau senai išnaudojai. Ir Tu tai puikiai žinai, bet vis tiek manęs nepaleidi, nors prašiau ir prašysiu... Leisk man Tave pamiršti ir pabandyti gyventi be Tavęs...

Vis dėl to nuoširdžiai noriu Tau padėkoti už įsimintiniausią kartu praleistą dieną! Viskas buvo labai nuostabu nuo pat pradžių, Tu tiesiog skaitei mano mintis ir be žodžių pildei mano norus. Norėtum detaliau – prašom! Dėkoju Tau, mano Riešute: * už švelnų apkabinimą susitikus prie Soboro; * už nuostabias 7 raudonas rožes - po vieną kiekvienam mūsų susitikimui. Vazoje jos atrodė fantastiškai, net per gimtadienį nepamenu ar buvau gavusi gražesnių :) ; * už gerą atmintį; * už užuominų supratimą; * už pažadų tesėjimą; * už savo darbo vietos parodymą; * už norą įstumti į vandenį nuo lieptelio; * už oranžinį tiltą; * už ilgą ir gražų pasivaikščiojimą; * už įdomius pokalbius; * už siaubingą požeminę perėją; * už netikėtą atradimą - jaukų kavos barą; * už gerą kompaniją ir baltą vyną; * už juoką ir šypseną veide; * už pasakytą prasmingą tostą; * už malonius prisilietimus ir bučinius; * už paskaitą apie gyvenimą, laimę ir pasirinkimą; * už pagalbą apsivelkant paltą; * už rankos laikymą savo delne; * už teisingus pastebėjimus kokia aš esu; * už kantrų laukimą sustojime; * už rūpestį - ar man nešalta, ar užsimoviau pirštines, šaliko pataisymą; * už tai, kad man leidai būti savimi; * už tai, kad šalia Tavęs buvo labai lengva ir gera; * už tai, kad mane priėmei tokią, kokia aš buvau. Tiesiog ačiū, tau, už tai, kad buvai šalia (širdis norėtų, kad būtum šalia ir dabar, bet protas žino, kad Tu jau nepasikeisi, nors ir žadi...) Galbūt sąrašas per ilgas praleidus vieną popietę ... Maniau, kad Tu man davei ir gali duoti daugiau nei aš Tau ... Deja, viskas susiklostė atvirkščiai... Matyt, gyvenime mums nelemta būti kartu... Būti laimingiems kartu... Bet ar mokėsim būti laimingais, gyvendami atskirai ir toli vienas nuo kito? Turėsim išmokti...

Nesvarbu, kaip mes gyvensim rytoj, po mėnesio ar po metų, bet aš visada prisiminsiu Tave, mano mielas Riešute. Nuoširdžiai linkiu, kad Tavo gyvenimas pasikeistų į gerąją pusę, mokėtum išsaugoti ką turi ir sutiktum sau artimą žmogų. Gal net vadinsi ją Voveraite...

Iš visos širdies patariu ją branginti, neskaudinti ir mylėti labiau nei mane! Noriu, kad būtum laimingas... Nors mano širdis ir sudaužyta, bet noriu leisti sau prisiminti tik gražias kartu praleistas akimirkas...

Tik kodėl šiai Voveraitei taip sunku savo širdžiai pasakyti: „Pamiršk jį“? Paprastas pavyzdys - kai ryte velkuosi paltą ir įkišu savo ranką i kišenę, ten randu Tavo dovanotą riešutą... Ir tada taip suspaudžia širdį, kad…

Žinau viena - jau niekada ir niekam nebebūsiu Voveraitė ir riešutų nebegliaudysiu... Aš norėjau būti tik Tavo vieno… Amžinai…

Kažkada buvusi Tavo Voveraitė

-------------------------------------------------

Nesu nė karto tau prisipažinus, kad myliu. Tas žodis toks paprastas, tačiau ir toks galingas, esminis mūsų būties pagrindas, mūsų sielos troškimas. Nepaaiškinamas, nesuvokiamas žmogiškas troškimas mylėti, - įdomu, ar jis stipresnis už troškimą gyventi? Už saugumo ir sotumo poreikį? Už apninkantį nuobodulį?

Meilė nugali viską, taip rašoma giesmių giesmėje. Meilė yra aukščiau visko ir visa ko pagrindas. Meilė, nesuskaičiuojamose jos formose - motinos meilė vaikui, vyro meilė moteriai, vaiko meilė tėvams, - tarsi nematoma sielų jungtis, ir laimingi yra tie, kuriuos ji pasiekia. Aš ilgai skaičiau pasakas, kuriose princesė visuomet sulaukia savojo princo. O kuo gi tu būsi, kaip man žinoti, kad esi manasis princas? Kodėl neprisistatai: "Laba diena, mano princese, štai aš esu prieš tave, ilgai lauktas ir išsvajotas, štai mano karūna, mano turtai, mano meilė, atiduodama tau".

Kodėl tu esi tik tas paprastas vaikinukas, kuris maloniai nusišypso ir atveria duris, kuris lyg tai netyčia užklausia kelio, kuris nedrąsiai pakviečia pašokti. Kuris kartais būna toks žavus, tačiau kartais - visiškas nenuorama, nesugyvenamas, netobulas. Tai kaip gi man žinoti, kuo gi tu būsi? O gal tavo ženklai aiškūs ir iškalbingi, tik aš jų nematau? Tavo trumpas linkėjimas "mano mažulei", šiltos pirštinės vasarą, toks skanus sudegęs kepsnys, jaukiai neteisingai apklijuota dovana... Hm, o kurgi limuzinas ir šampanas, eilėraščiai, o rožės kur? Tik šie ženklai, kasdieniniai, smulkūs, esminiai - meilė visose jos formose, neišsakyta, bet kylanti iš pačios sielos gelmės, atverianti širdį, slaptas vyro ir moters sielų ryšys. Nekantriai laukiu šių ženklų, - tikėk, būsiu labai atidi, seksiu žodžius, kuriuos atneša vėjas, akis,- jose žaidžia šypsena, turbūt atsispirsiu rožių kvapui ir džiaugsiuos lauko gėlių puokšte, tavo atviruku, kuriame nebus įrašyti žodžiai...

visuomet Tavo, meilė

-----------------------------------------------------------------

...Pasiilgau švelnumo, gerumo, darnos... Pasiilgau likimo gražios dovanos. Įpakuotos skoningai, gražiai įrištos, Ir laukiančios oriai kol ją išpakuos. Išvynios, iškedens iš švelniausių šilkų, Vakarėly rudens apipins vainiku. Pasiilgau laukimo šventos paslapties, Tik ar ją įpakuos, ar įrišti mokės... Ar įteiks ją kaip dera, Ar iš pašto stoties ją atneš neįspėję, Ir prie durų padės? Aš nelaukiu praeivių, man nereikia naudos, Aš tik laukiu likimo gražios dovanos...

Ingeborga

----------------------------------------------------------------------

Mylimas...

Rašiau Tau tūkstančius laiškų, sudėjau milijonus žodžių kiekvieną kartą, kai tik pagalvodavau apie Tave. Niekas jų neperskaitys, nes jie nuplaukė mano minčių toliais taip ir nepasiekę niekieno akių, nesuvirpinę niekieno širdies, nes jie tebuvo nebylūs mano minčių liudininkai. Liudininkai to, ką jausmais norėjau pasakyti Tau ir vis dar tebenoriu..? Jausmai nugulė dešimtimis eilėraščių, kurie nebylūs guli stalčiuje...

Viskas mirę...

Nejau?

Kiek gali tverti meilė? Kiek gali tverti jausmai, kurie nelaistomi susitikimo džiaugsmu, negirdomi bučiniais, netvirtinami rūpesčiu? Kiek gali tverti meilė, kai ji, uždaryta širdies kertelėje kasdieną meldžiasi, tikėdama tuo, kuo tikėti nebėra prasmės. Tas tikėjimas panašus į pasmerktojo mirti, kad kažkada, po daugelio metų kančių prieš savo akis išvys Viešpatį, gelbėtoją savo...

Neišprotėjau. Ir man neskauda. Jau neskauda.

Viešpatie, kai išvydau Tave pirmąkart, žemė slystelėjo iš po kojų. Sakiau Tau, - esi Tas, kurio ilgai ieškojau. Ir tai buvo tiesa. Tai tebėra tiesa. Tiesa man. Ar Tau tai tiesa, aš vis dar nežinau.

Gal aš viską išsigalvoju? Iš ilgesio bemiegių naktų, kai svajodavau apie Tavo šiltas rankas, keliaujančias mano kūnu? Iš ilgesio bučinio, kuris įšokdavo tiesiai į mano nerimstančią sielą ir ten pasilikdavo toks švelnus, lyg pirmąkart būčiau bučiuota vyro...

Sakysi, kad graudžiai kalbu? Netiesa. Aš moku juoktis! Antraip niekada nebūčiau dainavus Tavo automobilyje, nebūtume šokę naktį, niekada nebūčiau ištarus, kad myliu Tave... Aš moku juoktis.

Pasaulis toks gražus, kada jis kupinas svajonių. Žingsnis po žingsnio, mintis po minties... Tu norėtum su manimi vaikų? Mergaitės, kuri krykštautų Tau iš paskos ir šauktų: "Tėveli, myliu Tave".

Aš perskaičiau Tavo svajones. Jos tokios, kaip ir visų. Tokios, kaip ir visų mylinčių. Laukiančių meilės. Tik ką man daryti... Ką daryti Tau?

Aš nežinau.

Kuo galima pateisinti meilę? Ar ji pati savaime jau yra teisi? Teisi netgi tada, kai teisi negali būti, nes yra pasižadėjusi kitam? Žinau, kad Tavo širdis plaka tik man, o mano - tik Tau... Kad kiekvienas pavasaris ateina man tiktai dėl to, kad Tu esi, vis dar esi...man. Mylimas mano...

Jei Viešpats mato (o jis mato), nenusidėjau savo širdžiai... Tad kurgi nuodėmė? Jos nėra. Ji neegzistuoja. Ir kai vieną dieną mes ištarsim: "Tebūnie", nesugrius dangus ir nenustos tekėti upės. Pasaulis didelis, o mes tokie maži jame. Ir kam jam mūsų bėdos? Atėjom švęsti čia. Tai švęskim. Tegu širdžių giesmė apgaubia visą žemę! Argi mes šito neverti?

Tavo Mylima

-----------------------------------------------------

femme fatale Lyg rudas cukrus byrantis tarp pirštų. Grubus. Sukaitusiuose delnuose limpantis prie mažojo pirštelio ir vėl. Vėl, vėl ir vėl... Ir dar kart. Tu man patinki, brangusis, lyg tas cukrus. Neragavau nei jo, nei Tavęs, todėl taip norisi, kad liptum ir tirptum, kad rasčiau Tave tarp savo pirštų, prikibusį ir retkarčiais praslystantį pro mano akis.

Kartais norėtųsi Tavęs nematyt, tik girdėt kaip čiaži, kai pilstau Tave iš vienos saujos į kitą. Kartais norėtųs tik jaust Tave kaip vyną - prancūzišką iš Bordo, sausą, rūšinį, rinktinių vynuogių. Kai palengva mažytis gurkšnelis sliuogia gerkle žemyn, sukelia malonią šilumą ir šiurpsta kaklas. Nes juk visada geriu vyną balkone. Kai vėsu.

Visada pritūpiu, klausau kaip traška cigaretė, kaip oras tampa sunkus, kaip rūkas veržiasi į rytą , o aš geriu Tave. Po truputį, taip kad niekad nesibaigtum. Ir man niekada nesiliauja tiksėjusios sekundės, kai skaičiuoju, kiek tavęs nematysiu, bet kai imu galvoti, koks tu buvai, suprantu, kad tada laikas sulimpa.

Kvailokos projekcijos į priekį ar atgal, nes visada pamirštu, kas vyksta dabar. Taip aš pamiršau save ir pamiršau, kad myliu. Todėl dabar Tave barstau kaip nupigintą ,,maximos" cukrų gatvėmis, nevaikščiotais takais, kad kas nors Tave surastų, kad kas nors suradęs Tave saugotų ir išmokytų mėgautis akimirka.

O aš tausojau save vynui, laisvei ir teatrui. O tau atriekdavau tik šiek tiek kūniškų malonumų. Gesinau save,taip norėjau išblukti tavyje, bet tik su tavim, prisiekiu.To pavydėjo man visos moterys, ir visos nekęsdavo manęs už tai. Bet paslapčiom klūpėdamos ant kelių ir stipriai suspaudusios rankas maldavo aukščiausiojo duoti nors šiek tiek gašlumo. Nes juk žinojau, kad bet kuris, kiekvienas būtų norėjęs, kad kas rytą ir kas vakarą, būtent jį surūkyčiau palapčiom, tyliai pritūpus balkone kaip tą cigaretę, kuri traška ir taip greit baigias...

E.

-----------------------------------------------------------------------

Odė Kaimynui Magnolijos už lango vėl pražydo Kai man virtuvėj šaldytuvą dovanojai, Ir neteptais ratukais išraižei padangę mano visą Laiškai link jūros kvietė. Aš dvejojau... Skustukai bulvių į duris man smigo, O aš vis kotletais viliojau... Pakviesk dar kart mane, brangus Kaimyne, Aš jau ir plaukt beveik išmokau... Didvyri mano, greitkelių Kariūne, Čia meilė. Čia ne skambantys cimbolai. Nesumedžiotų lapių pas tave nebūna O aš vis laukiu, rymau ir ilgiuosi..

Kristė

--------------------------------------------------------------

Aš ir vėl jūsų pasiilgau. Tik norėjau pasakyti, kad to laiko, kai paleidžiate sau už nugaros duris išeidamas, ir jos trinkteli kaip budelio kalavijas iš istorinio filmo – to laiko nepriskaičiuoju į savo gyvenimo metus. Tuščios valandos leidžia išlaikyti pusiausvyrą. Kaip nors, ligi vakaro, ranką prieš save ištiesus – galiu net nesimerkti – einu kaip akla, kakta skaičiuodama sutinkamus stulpus ir žmones, kurie visai nėra svarbūs ar gražūs, ar tikri.

Nematomom gijom sujungiu save su pasauliu. Anoks čia reikalas, kyla rūkas ar leidžiasi – matomumas nekoks, ir kelias pas jus užstotas. Aš tik galvoju, kiek raudonų šviesoforų vakare sustabdys jus, pas mane grįžtantį. Džiaugsiuos prašvitusiu rytu, kai, ačiū Dievui, suprasiu, kad vis dar nenumiriau iš laimės.

Kad išaušus dienai, vis dar tebesu gyva, ir galėsiu pasiilgti jūsų ir vėl. Keliskart truktelsit pečiais, pamiršęs pirkinių sąrašą. Pakeiksnosite orą. Prisiminsit susirinkimą, kuris neabejotinai pagadins kraują. Pakalbinsit šunį. Tuomet prisieksite savaitgalį pakrapštinėti automobilį, aplankyti mamą ir pabarti vaikus.

Nušvietus įkvėpimui, jūs net sutiksite savo fėją, ir visi rizikingi sprendimai grės kuo didžiausia sėkme. Tai bus vienintelis rūpestis mūsų dienomis – susidoroti su laime - turėti. Ištiesusi rankas žengsiu tiltu per tuštumą, atsiradusią laukiant, nes esu tikra: ten, kitoje dienos pusėje, jūs. Labai paprasta: aš ir vėl jūsų pasiilgau.

Rasa N.

--------------------------------------------------------------------------

Labukas, mano tigriuk,

ir vėl tamsi naktis, ir vėl aš viena. Paėmus baltą popieriaus lapą rašau tau, rašau net nežinodama ar gausi šį laiškutį. Mane dabar gaubia tik keturios tamsios sienos ir mėnulio pilnatis. Baltam lape noriu išlieti visus savo jausmus, šis laiškas dalis manęs ir mano jausmų. Kaip aš norėčiau vėl tave sutikti, tau vienam nusišypsoti, tave apkabinti , pabučiuoti ir tada pasakyti „Aš tave tiesiog DIEVINU“.

Tu kaip visada atsakytum „O tu man BRANGIAUSIAS MANO TURTAS“, prisiminus vėl širdis plyšta ir ašaros rieda skruostais. Toliau keliauju prisiminimais.

Mes esame vieni žvakių tamsoje. Vakarienė. tik dviese. Romantiška muzika... Vėl du kūnai tampa vienu. Tu guli susijaudinęs, o aš tarsi paklodė ant viršaus tave apglėbus, tave sauganti nuo visko. Virpuliukai ritasi visu kūnu... Ak, ir vėl pasiekiama tą jausmą, kuri gali pajusti tik dvi mylinčios širdys. Tai tikri jausmai... Širdis mano dabar dreba iš skausmo ir nežinios, kodėl buvau tokia kvaila? Kodėl nevertinau tai, ką turiu?

Kodėl savo svajones paleidau vėjais? Man dabar sunku, tada buvau labai išdidi nesugebėjau tau atleisti, o dabar kenčiu. Labai kenčiu. Praradau viska gyvenimo tikslus, o svarbiausia nesugebėjau TAVĘS IŠSAUGOTI. Bet manyje dar dega kibirkštėlė vilties, dar galima pakeisti, vėl susitikti ir pradėti viską iš naujo.

Kiekvienas mokosi iš savo klaidų kaip ir aš pasimokiau. Pavydus žmogus, toks kokia buvau aš sugriauna viską, bet tikiu mūsų meilė buvo tikra ir yra vilties vėl ją atgaivinti.

Tikiuosi, gavęs šitą laikutį nesišaipysi iš manęs, o tik suprasi, kaip aš jaučiuosi ir DIEVINU TAVE. Mano kiekvienas rytojus - tai laukimas, tavęs sugrįžtant....

Kaip tu sakydavai - Tavo Angeliukas

-------------------------------------------------------------------------

Laiškas mylimąjai, arba Romeo monologas Dievui

Nežinau nieko labiau varančio iš proto. Nežinau nieko švelnesnio, minkštesnio… Dar niekas šiltai taip nealsavo drėgme. Dar niekur taip godžiai nenorėjau panirti.

Dieve mano, ar galima kreiptis į Tave šiuo reikalu? Argi ne tu mus prakeikei nešiotis šią šiltą silpnybę? Obuolys nuo obels... Beje, Dieve, ačiū už nuodus. Ir ačiū už glitųjį žaltį. Telaimina tave... Aš tave laiminu, jei tau tai ką reiškia.

Mes esam para - du veidrodžiai stovi vienas prieš kitą.

Dieve, mes gimėm tešloj. Šiltoj drėgnoj košėj aš priėmiau tave. Po daugelio metų, nuodėme kvepiančius rugių laukus, aš glosčiau ranka. Obuolys grįžta į obelį.

Tą lipnią akimirką, kai akys apsunko nuo saldumu varvančio sirupo, tu mane pasmerkei… Ir už ką, Dieve? Pats ją sukūrei! Pamišėlis Froidas buvo teisus. Jis kužda į ausį, išduoda. Oi Dieve, ne aš, ne aš sukūriau pieno puta liestą odą, ne aš pirštu piešiau jos virpančio kūno linijas. Žudanti, žlugdanti, į žemę, į purvą, aš basas, man šalta, man reikia, į trobą, per lietų pijokas, aš naktį, skverbiuosi... Tapyk, tepk aliejų, ant jos geometrijų. Ir minkštos, apvalios, įraudusi oda, ji šnibžda man... Taria žodžius. Šį kart aš ne kurčias! Deja, ir ne aklas… Aš priimu sultis, maišau su nuodais. Aš silpnas? Ne, neteisingos taisyklės, gerbiamas pone.

Aš myliu ją, Dieve.

P.S. Dieve, turi prieš mane ginklą - be jos negyvensiu.

Dovydas P.

--------------------------------------------------------------------------

svajoju...

įsivaizduoju...

geidžiu...

tvardausi...

susižaviu...

pasitikiu...

ilgiuosi....

sapnuoju...

laukiu...

tikiuosi...

nusiviliu...

nervinuosi...

kremtuosi...

blaškausi...

nerimauju...

viliuosi...

sulaukiu...

atleidžiu...

džiaugiuosi...

kvatoju...

svaigstu...

Gal visa tai MEILĖ?!

-------------------------------------------------------------

Šiandien atsibudau anksčiau. Ne todėl, kad jaučiausi pailsėjusi, o todėl, kas atsiminiau tave. Tu nesi kažkoks. Nesi įspūdingas. Kaip ir dievas, kuriuo tiki žmonija, taip ir tu – kuri savas taisykles, pagal kurias aš gyvenu. Laikausi tavo įstatymų ne todėl, kad privalau, o todėl, kad kitaip neišgyvenčiau. Bet nesiskundžiu laisvės trūkumu ar prievolių gausa.

Tu ir meilė tau – savotiškas mano gyvenimo variklis, harmonija, visuma. Neįžvelgiu čia destruktyvumo ar egoizmo. Tu iš manęs nieko nereikalauji, lygiai taip nieko nesuteiki man. Tai aš kuriu iliuzijas, taip po truputį naikindama save. Tu čia niekuo dėtas. Noriu, kad tavo ranka sugriebtų mano spurdančią širdį ir priverstų ją sustot. Myliu tave? Nežinau, bet vienintelis vaizdas, kuris mane nudžiugintų mirties valandą – tavo šviesus veidas.

Augustė

-------------------------------------------------------------

Rašau šį laišką žuvėdrai, lengvai sklandančiai ore, lengvame vėjo sukūryje. Žuvėdrai, kuri vieniša ir laisva skraido tik dėl savęs, Žuvėdrai, kuri, regis, moka mylėti, tiksliau mokėtų mylėti, jei atsirastų kita žuvėdra, kuri norėtų Ją mylėti tokią, kokia Ji išties yra, su visais jos trūkumais, žuvėdra, kuriai Ji rūpėtų taip pat kaip ir Jai ji, žuvėdra, kuriai Ji būtų svarbi, kaip egzistavimui svarbus vanduo, žuvėdra, su kuria kartu galėtų dviese skrajoti savo padangėje, kurioje niekas negalėtų sudrumsti amžinos tyros tylos, kylančios iš meilės (MEILĖS), tylos, tik kurioje galima susijungti amžinam laimės pojūčiui, tylos, kuri leistų pajusti viens kito alsavimą, alsavimą, be kurio jie negalėtų gyventi, tylos, kurioje jie galėtų kartais susijungti tik akimirkai - Akimirkai!-, kad pajustų, ką reiškia tikrasis gyvenimo džiaugsmas, džiaugsmas būti kartu, nors akimirką, bet kartu - KARTU!-, tylos, kurioje bendraujama tik žvilgsniais ir sparnais, tylos, kurioje galėtų lengvai praskristi virš vandenyno ir pajustų, koks begalinis yra jis ir visas pasaulis, tylos, kurioje kartu galėtų kilti ir leistis, leistis, kad panardintų snapus ir sparnų galiukus į tyrą šaltą vandenį tam, kad atsigaivintų ir atgaivintų po karštų skraidžiojimų sukaitusius kūnus, kūnus, kurie bus kartu, nes jie negali vieni. tiesiog n.e.g.a.l.i.

Indrė

----------------------------------------------------------------

Ištirpo vasario snaigės ir rožė seniai židiny... Mylimasis, tu taip skaniai dar kvepi. Ar jauti - aš baltam miraže vis dar laukiu tavęs. (Kaip gaila, kad tu mokslų daktaras)

Nija

----------------------------------------------------------------

Kartais būna, kad jauti paprasto mėlio akis esant tiesiog dangiškomis. Būna, kad jauti kaklu nuolat dirbančius vaivorykštę ir lietų – pamainomis... Kartais būna, kad erotiškai sutrūkinėjusia oda dengtą nugarą jauti esančia tiesiog sparnuota. Būna ir taip, kad net saulei pabudus mėgsti šalia atsikeliančius susivėlusius plaukus – jau pailsėjusius po ištisos šešias valandas ryto pranašaujančios nakties simfonijos.

Kartais tiesiog taip nutinka, kad pamėgsti nuolat besikartojančius tuos pačius elektroninius ritmus. Pamėgsti niekad negauti gėlių ir būti tik trečia moterimi. Būna, kad derva nuodijantys bučiniai tiesiog kažkaip stebuklingai kvepia. Būna gyvenime, kad tiesiog pamilsti jausmą, kai skruostus duria barzda, o ir laukimas neprailgsta. Būna, kai tiesiog jauti kitą ranką savo delne ir nieko nieko nebijai.

Būna, kad žavi net tai, kaip nusispjauna ar susikeikia. Kaip neatranda laiko ir nespėja suprojektuoti erdviausių planetoje namų. Tiesiog kartais atsiguli vakarais į lovą ir supranti, kaip yra gera priklausyti kažkam kitam. Būna, kad, rodos, susirgai nemirštančios šypsenos liga. Nes kartais tiesiog be galo pamėgsti šilumą, gyvą net pusnynuose...

Kartais tiesiog būna, kad mėgsti ir šalia užmigt, ir atsimerkt, ir, atrodo, numirt šalia nebūtų bėda. Būna, kad ir donoru galėtum būt, ir jūra atvirst, ir autokadu atsivert. Tiesiog kartais pamėgsti ne patį jausmą, o žmogų, kuriam jis pulsuoja. Net neįsivaizduoju, kaip tai nutinka, bet kartais net protingos merginos tiesiog ima ir įsimyli. Ir ne bet kaip. O tiesiog ima ir tikrai tikrai, iš tikrųjų tikrai įsimyli...

**********

Švenčių būta itin audringų. Apie tai byloja pustuštės prezervatyvų lentynos prekybos centruose. Mažuosiuose – ypač.

Pilni vežimėliai tamsiai rudo, bet skaidraus skysčio praneša apie laikinai žmonių pajaustą laimę. Nors ne tas rudas ir ne tas skaidrus man padeda, bet ir aš suprantu, kad laimė visada yra laikina. Nesvarbu, kur patalpinta ir kokiais raštais marginta ji būtų. Nes laikotarpis nuo Kalėdų iki Naujųjų ilgai kurtą gėrį gali pradanginti staiga. Išdeginti, spiegiant pjaustyti, mėsmale daužant kaustyti. Iki pat letalinės pabaigos.

Trisdešimt vienas lemtingas žingsnis, privertęs mirti visą mano ląsteles ir tarpląstelinius virusus lipdantį jungiamąjį audinį. Mėlynas paltukas, dengęs sugniuždytus pečius, apykakle slėpdamas tirštus, juodai nuspalvotus tyruosius kristalų kūnelius. Suoliukas, apgailestavęs dėl sumindytų pažadų ir į istoriją įšaldęs ne tik aptemptais džinsais dengtą mano sėdynę, bet ir karščiausią meilę, mirusią per tris dienas. Tai viskas, ką lemtingomis akimirkomis moterys supranta turinčios. Sau.

Tai yra viskas ir tuo pat metu visiškai nieko. Skruostus išraižę akių tušo pėdsakai, išsišovę raktikauliai, ratus aplink žiemą sukantis Parliament`o dūmas ir rožinis patalynės komplektas. Prastesnis, nei neskoningų laidotuvių ceremonijos derinys.

O štai atsikėlus paskutinį metų ryta šalia savęs atrandi...

Mandarinais kvepiančių mylimo Vyro lūpų paiešką;

Mielumu užtinusius dangaus žydrynės akių vokus;

Ir kažkur spintos glūdumoje savo patirties bagažo laukiantį, dar nesukrautą lagaminą. Nes kartais absoliučiai viskas prasideda iš naujo. Ir būtent tokiais rytais princesės supranta, kad jos jau užaugo. Užaugo pokyčiams. Subrendo pykčiui ir prisijaukino šaltį. Atrado drąsos trumpų plaukų šukuosenai, nes kitų herojų, kuriems iš bokštelio bus nuleidžiama šviesi kasa, nebebus. Tai ne tragedija ir ne gyvenimo pabaiga, bet ir ne taip koktu, kaip butas Džiaugsmo gatvėje, nuomai, trumpam laikui. Tai smulkmena. Tačiau būtent ši iš detalių rinkinio pamesta smulkmena – pagrindinė visko sudedamoji dalis. Aitriausias prieskonis. Aistros gyvenimui narkotikas.

Pirmoji metų diena, skirta mieliausiam chalatui ir riebiausio daugtaškio paišymui. Juk mintis galbūt dar nebaigta. Jis buvo mano Vyras, mylėjęs elektrą, buvęs panašiu į techno vardu. Raudoni lūpų dažai, violetiniai aukštakulniai ir mergina, vadinama palaima. Paleidžiu. Jei grįš – amžinai mano. Jei ne - niekada net nebuvo. Viskas prasidėjo nuo svajonių. Tuo pačiu ir užbaikim. Greta

--------------------------------------

Terminalas

Oro uosto terminale žmonės laukia lėktuvo keleivių. Vieno vyriškio rankose rožės. Jis nekantrauja labiau nei kiti. Dar akimirka ir tarpduryje pasirodo lagaminais nešini žmonės. Vyriškis stengiasi kažką įžvelgti pro juos. Eina arčiau, bet skiriamoji juosta jam lyg sako: „Toliau negalima". Tą akimirką ji buvo didžiausias priešas jam. Jeigu ne ji, vyriškis nuskubėtų ten, kur sukdamiesi ratu, lagaminai ieško savininko rankų. Tačiau laikytis taisyklių privalu visiems.

Paslapčia stebiu vyriškį toliau. Jis kažką pamatė! Veide pasirodė šypsena. Sublizgo akys. Jų kampučiuose, atrodo, ašaros. Tada pagalvojau, kad lygiai taip pat tavęs laukiau grįžtančios iš kelionės. Ji truko kelias dienas, bet man atrodė lyg amžinybę, kol nepamačiau tavęs ten tarpduryje su lagaminu ir ašaromis akyse. Laukiau taip pat, kaip ir tas vyriškis su rožėmis rankose. Niekada nepamiršiu to ilgesio... Ar žinai, kiek kainuoja ilgesys? Jis nekainuoja? Bet visgi kainuoja. Ir labai daug.

Šnabždesiai

--------------------------------

Ateik. Tyliai pabelsk. Jei ateisi tyliai - pabelsk. Jei ateisi - tyliai pabelsk. Ateik.

Dololi

-------------------------------