Jūsų laiškus publikuosime čia. O nugalėtoją paskelbsime vasario 13 d.
------------------------------------------------------------
SKAITYTOJŲ LAIŠKAI - IV dalis
Mano mylimasis...
Mano neesamasis.
Kvaila ta šventė - Valentino diena-taip? Visi tik laksto su lipdukais, meškučiais, pliušinėmis širdelėmis iš "maximos" už 5 Litus. Merginos, neturinčios vaikinų, siuntinėja vienos kitoms meilės atvirukus, pirktus iš tos pačios "maximos. Tada tu bandai pasikasti po pernykščiais lapais, stengiesi nereaguoti į visus meilės filmus, plakatus, dainas, eilėraščius, lipdukus, žaislus... Viskas taip sukasi sukasisukasisukasisukasisukasiBUBŪŪM. Sprogsti iš pykčio. Jau nuvažiavau į lankas, mielasis, nepyk...
Drauguži - man tikrai nereikia balto arklio, raudonų rožių ir galvos, standžiai apteptos brangiausia plaukų žele. Labiausiai tiktų dviratis, žibutė ir ežero vandeniu prakvipę plaukai... Kalbant apie išvaizdą. Charakteris? Na taip, galima vardyti - paprastas, linksmas, netradicinių pažiūrų, mielas, šiltas, originalus, pričiuožęs... Bet kam? Viskas tilptų į du žodžius - tobulas man. Kikiki. Ir rask tu tokį...
Norėčiau, kad būtum menininkas. Apsvaigęs ne nuo žolytės, o žalios arbatos. Kad būtum rašytojas, tapytojas, aktorius, skulptorius, o ne sms'ininkas, terliotojas, morozas, daužytojas. Ne skustas kaip nupeštas viščiukas, o ilgaplaukis. Kad mokėtum svajoti ir nusiblevyzgavoti. Gerąja prasme. Kad tau patiktų pelėsiais pradvisę skudurynai ir seni, geri rusiški filmai. Ryžiai su daug sviesto ir "Nag CHAMP A" smilkalai. Tranzavimas bei šokoladas. Mano bukoki eilėraščiai ir dar bukesnės svajos. Patiktų, kad vaikščiotum kerzavais batais, laisvais drabužiais ir baisiai nepatiktum mano mamai. Ir, kad nusišypsojus tau, nutirptų visi ledai.
Geriu jau antrą puodelį arbatos šią dieną. Ir žliumbenu sau tyliai. Na, žinai, ilgu.. Prisiklausai visokių meilės istorijų, prisižiūri filmų, prisiskaitai pasakų ir leki šlapinti pagalvės savo ašarų jūra. Argi ne kvaila, pagalvoji sau. Būta čia ko. Nei šeima išmirė, nei draugai pametė, nei šuo pabėgo, nei namas sudegė. Rodos, gyvenk ir džiaukis.
Viena... Suknistas žodis. Tada ir susižavi kiekvienu sutiktu, įdomesniu žmogumi ir svajoji, kaip susitinkat, skraidot po debesis, nardot pievų jūroje ir paneriat pirštus į vienas kito plaukus (galvos). Taigis kaipgis... fantazijos ir lieka fantazijomis, norai-norais, o laukimas-laukimu. Viskam savas laikas.
Lekiu darytis dar vieno puodelio arbatos. Ir suku planus, kaip vasario 14-tąją nusipirksiu šokoladinį meškutį ir nukąsiu jam galvą. Apsikakokit, mielieji valentiniečiai. Rūtelė laukia savojo Pasišiaušėlio.
P.s. Redakcijos nuomonė ne visada sutampa su autoriaus. Su šventėmis, mielasis neesamasis. Kad ir kur beklajotum.
Rūta
-----------------------------------------------
Žiema. Mėgstu žiemą, nes tuomet ore tarytum sklando imbierinių sausainių ir šilto vyno, dvelkiančio cinamonu ir gvazdikėliais, aromatas. Tačiau vyno juk negersiu viena, o smagi klegančių draugių kompanija jau pradeda varginti. Viena vis dar giriasi ką jos vaikinas Kalėdų proga padovanojo, kita jau planuoja romantišką Valentino dienos vakarą, o trečia tyli it musę kandus – pavydas bambą graužia.
Mėginu apsimesti linksma ir laiminga, tačiau pratrūkstu – kiek gi galima! Na, artėja tas Valentinas, na ir kas? Gausiu kelias priklijuojamas širdeles ant kaktos, lyg ženklą „tau, senai senmergei" ir apsižliumbusi lėksiu namo žiūrėti tradicinio šeštadienio filmo. Pabūsiu tipine amerikiete ir nusipirksiu kibirą ledų. Su jais įbrisiu į dar gilesnę depresiją dėl kelių priaugtų kilogramų. O jei šalia būtum tu... Kiekvieną vakarą prieš eidama miegoti atsidarau langą ir svajoju. Svajoju apie tuos laikus, kai už manęs atsistos mylimas žmogus ir padės šiltas, švelnias rankas ant pečių. Vėliau, gaubiami jaukios tylos ir dar vasarą džiovintų čiobrelių aromato, sėdėsime prie stalo ir gurkšnosime vyną iš buvusio juodo gyvenimo taurių.
O vasara... Deginantis kopų smėlis ir troškulį gaivinanti jūra. Tarp žolynų patiestas gyvenimo spalvos pledas ir ant jo gulintys du žmonės. Mergina, ramiai padėjusi galvą ant lėtai besikilnojančios vaikino krūtinės. Jo pirštai lėtai nardo glotniais ir švelniais merginos plaukais, tačiau akys žiūri į jūros platybes. Nieko išskirtinio. Tik žmogiška šiluma ir neišsipildžiusios svajos. Iš kiemo papučia šaltas vėjas ir prieš pat veidą uždaro langą. Šaltose mėnesienos atspindžiuose pamatau namo žirgliojančią draugę su didžiule šokoladine širdele ant kaklo. Nukreipiu žvilgsnį į stiklą, išsigandusi savo atvaizdo nusuku akis ir susmunku į lovą.
-Tai įvyks, mano brangusis. Tai įvyks. Tu atjosi pas mane ant balto lokio ir mes žygiuosime raudonu bažnyčios kilimu, grojant Metallicos „Die die, my darling."
Su pagarba,
Rasa
-----------------------------------------------------------
Brangusis mano, Nebežinau, ką veikti, kur eiti, apie ką kalbėti... nebežinau, kur dėtis ir net kuo rengtis! Tik žinau, kad negaliu gyventi be Tavęs. Aš tiesiog džiūstu be Tavo meilės kaip žuvis dūsta be vandens.
Skaičiuoju beprotiškai ilgas dienas, belaukiant Tavęs... Jau... d u š i m t a i d v i d e š i m t a n t r a ! Tai lyg Sizifo darbas – kiekvieną dieną skaičiuoju jas iš naujo. Kartais atrodo, jog jų tiek, kiek spindinčių žvaigždžių nakties skliaute.
Ir nerimas, ir neviltis, ir laimės prošvaistės užvaldo mano sielą – ji kaip snaigė: čia linksmai leidžias ant delnų, čia negailestingai blaškosi tarp girios pūšų.
Man reikia Tavęs, kaip gėlei reikia žiedų, kaip paukščiui reikia sparnų...
Su meile,
Tavo...
Gintarė
-------------------------------------------------------------
Kai vakarais pro langą stebiu išvarvėjusias automobilių akis ir kaimyninio namo gyventojų kasdienę tuštybę, svarstau, kada ateisi ir susprogdinsi mano palubėje juodu debesiu besidraikančią vienatvę. Koks Tu būsi? Žaisdama mintimis ieškau Tavo pavidalų.
Gal ateisi katinu… Vieną dieną prisiglausi prie mano durų, o aš Tave išgelbėsiu nuo aršaus kaimynų buldogo. Ir parsinešusi namo stiklo šukomis purensiu Tavo kailį, o pietums kepsiu paukščių pieno kotletus. Jau įsivaizduoju dėkingą katinišką žvilgsnį ir švelnų murkimą… Į Tave sudėsiu savo šviesiausius sapnus ir kalbinsiu, kol prabilsi žmogaus balsu. Išmokęs šypsotis juokinsi mane, išvydęs ant mano skruostų ašaras. O aš atiduosiu Tau pusę savo gyvenimo, kad kartu pražiltume ir susentume. Pažadėk, kad niekada niekada nemėginsi iššokt iš balkono…
Galbūt atslinksi pasivertęs vasariška audra… Aptemęs dangus bus žavus kaip niekada. Medžiai pučiant galingam vėjui Tavo garbei lenksis iki pat žemės ir drebės prieš Tavo didybę. Ežerai pašiurps pamatę Tavo galią ir jų oda pasipuoš bangelėmis. O aš stovėsiu vidurį lauko ir nebijosiu, nes žinosiu, kad pagaliau atėjai manęs pasiimti iš kasdienybės į debesis. Bet man jau graudu, nes Tu baigsies – saulės nenugalėsi. Mums tebus skirti keli didžiosios seno laikrodžio rodyklės apsisukimai. Jei galėsiu, aš jį sugadinsiu, kad laikas sustotų…
Gal įsikūnysi lauko gėlių margume… Pasiversi rugiagėle, ramune ir dar ta, kurios nepažįstu. Man braidant po pievą tavo stiebai braižys blauzdas. Aš pravirksiu, nes turėsiu arba palikti Tave neliestą arba negailestingai nuskinti ir pasmerkti greitai mirčiai. Esu silpna. Bijau, kad galimybė Tave savintis, išmokys mane žudymo meno. Prašau, nebūk lauko gėlėmis... Nebandyk mano valios...
Galbūt tapsi dideliu akmeniu prie dulkėto žvyrkelio.... Aš būsiu geriausia Tavo draugė, dienų dienas prarymojusi ant Tavo šalto paviršiaus. Negalėsi pabėgti, būsi mano kalinys, įkalinęs ir mane vienoje vietoje. Nepajudinamas. Aš svajosiu apie dienas, kai tu gimei slenkant ledynams. Glostysiu Tave, nes daug iškentėjai. Ir kartais baisiai liūdėsiu, nes akmenys nekalba... Gyvenk amžinai, mano milžine...
O gal atplauksi upeliu... Tokiu mažučiu šaltiniuotu, kuriame net ir vasarą geltų kojas šaltukas. Aš pasistatysiu namelį ant Tavo kranto. Gėrėsiuos Tavimi, nes kas minutę būsi kitoks – nuneštas skaidrus vanduo niekada nebegrįžta į tą pačią vietą. Mes žaisim. Atplukdysi prie manęs daug mažyčių spindinčių žuvelių, o aš krykštausiu, kai kuri užkibs ant mano meškerykočio. Mes būsim tokie laimingi rinkdami nuo Tavo dugno nugludintus akmenėlius... Ir aš tikėsiuos, kad žiema niekada neateis ir Tu neužšalsi.
Agnė K.
-----------------------------------------------------
Tu esi mano pasaulis, mano pastogė nuo lietaus. Kartais Tu tarsi vaistai nuo skausmo gilaus. Esi kaip šviesa, kuri kelią savo vis padeda rast. Tu esi mano žodžiai, kada aš nežinau ką ištart. Tu tarsi ugnis, kuri šildo kai šalta. Tu esi ranka, kurią aš noriu laikyti kai sensiu. Tu būsi krantas, kada aš paklysiu jūroj. Tu esi vienintelis dalykas, kuris man patinka, kai mąstau apie savo būtį.
Šiame pasaulyje, kada daugiau nieks nėra tiesa. Esu aš, vis dar susipainiojusi su tavim ir tavyje. Tik Tau ir niekam kitam, ir būtent dabar,
Kristina
-----------------------------------------------------
Burbuliuk,
Vieno teprašau- Tikėjimo. Tikėjimo mumis. Tikėjimo amžinybe ir mūsų meile...
Tik mes galime nulemti savo gyvenimą, tik mes pasirenkame savo antrąją pusę. Mano širdis išsirinko Tave. Mano akimis žvelgiant- idealiausią pasaulyje žmogų. Na ir kas, kad kartais mūsų bendravime keroja pyktis, nesutarimai, ašaros. Bet tai tik laikina. Nėra namų be dūmų.
Aš myliu Tave! Tikiu, jog kiekvienas nesutarimas mus veda prie didesnio supratimo, noro tobulinti santykius. Man gera su Tavimi! Noriu šaukti. Aš esu laiminga! Tik su Tavimi, mano Meile. Kad ir koks likimas būtų mums nepalankus, mes įveiksime visas kliūtis ir būsime laimingi amžinai kartu. Gyvenime yra stebuklų, jie vyksta čia, šalia mūsų. Tereikia tikėti. Tikėti svajonėmis. Tikėti tuo, ką turi ir ko trokšti. Aš trokštu būti šalia mylimo žmogaus, šalia Tavęs, mano vieninteli.
Mūsų meilė stipri. Mes įveiksime viską. Įveiksime. O mums padės Tikėjimas. Tikėjimas jausmų galia, noru būti šalia ir priesaika niekada nesiskirti.
Aš myliu Tave. Tik Tavo- Burbulienė.
-------------------------------------------------------
Atrodo, neskaudėtų, jei būčiau viską įsivaizdavusi kitaip. Jei nebūtų buvę galybės ateities planų su tavim. Ir, nori nenori, bet sugriovei viską, ką atrodo kūrėm. O gal taip galvojau tik aš. Kaip ten bebūtų pasitikėjimo nebeliko. Baimė išliks net būnant tavo glėbyje. Paradoksalu, bet šiuo metu esu kupina pykčio, o kartu negaliu Tau nepadėkoti už prabangą jaustis saugiai ir laimingai. Šia prabangą greitai atėmei iš manęs. Ir ne veltui pagrindinė gyvenimo taisyklė yra: „Elkis su žmogumi taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi“. Gal norėtum pabūti mano vietoje ?
Vis dar sunku patikėti, kad taip lengva ranka ėmei ir leidai man išeiti suprasdamas, kad galiu ir negrįžti. Gerai jei greitai suprasi ko Tau gyvenime reikia. Nemanau , kad visos Tau panorėjus lakstys paskui Tave, o kai norėsi turės išeiti. Ne su žaislais žaidi. Tai žmonės. Atsargiai - gali nudegt.
Savo darbą padariau. Parodžiau, ką gyvenime galiu duoti, kokia galiu būti šalia ir kaip galiu Tave mylėti. Didžiausia užduotis liko Tau… Susitvarkyk savo mintis, išsikelk gyvenimo tikslus. O tada pasistenk suprasti ar juose bus vietos man. Galų gale, ir apie šeimą reikia galvoti. Nesiruošiu prarasti savo gyvenimo dienų tik tam, kad lengva ranka galėtum su manimi atsisveikinti. Aš moteris. Turi suprasti, kad mano svajonėse yra ir vestuvės ir vaikai ir mūsų namai. Ne tavo ar mano, o mūsų…
Niekas iš Tavęs nesiruošia vogti Tavo asmeninio gyvenimo ar brautis į Tavo kūrybines erdves. Suprask tai. Noriu būti ne dalis Tavęs, o dalis mūsų. Ir tai neturėtų Tau trukdyti.
Būk atviras sau ir man…
Niekada neužmiršk…
Visada prisimink…
Tavo Vaida
----------------------------------------------------
Nežinau, kaip dabar jaučiuosi. Kažkaip keistai. Jaučiuosi tarsi niekam nereikalinga. Visi turi kažką, o aš nieko. Iš ties to ir norėjau - būti nuo nieko nepriklausoma, tačiau dabar, kai taip atsitiko, jaučiuosi kažkaip nekaip.
Myliu tave. Labai stipriai. Jei būtum mano, įsitikintum, kad niekas tavęs taip nemylėjo ir nemylės taip, kaip aš. Aš tavimi rūpinčiausi, būčiau tau ištikima. Tik reikia laiko, reikia, kad tu mane perprastum.
O gal, gal man pačiai reikia save perprasti? Įdomu, kiek turės praeiti laiko? Ir ar aš pradėsiu taikytis ar tu pamatysi manyje žmogų, kurį norėsi mylėti, be kurio negalėsi ilgai ištverti?
Tik prašau, ateik pas mane. Anksčiau ar vėliau, laiku ar visai netinkamu metu. Tik suprask mane, man nieko daugiau nereikia.
Įsigilink į mane. O aš mylėsiu, be galo tave mylėsiu. Visada. Jei tu to norėsi. Jei ne - nebemylėsiu. Ne. Mylėsiu. Bet jei tu norėsi, dingsiu iš tavo gyvenimo. Tau tik reikės pasakyti. Darysiu viską, viską, ką tu norėsi. Iš manęs gausi bet ką, jei tik mokėsi pasiimti.
Tikiu. Tikiu, kad tu moki mylėti. Labai stipriai. Moku ir aš. Noriu tau tai įrodyti. Tik niekada nepamiršk manęs. Daryk viską, kas tau patinka, bet žinok, kad aš tave mylėsiu. Kaip dar niekas nieko nemylėjo. Tu tik ateik pas mane.
Myliu. Indrė.
--------------------------------------------------------
Apie Tave
Negaliu užmigti. Niekaip negaliu nustoti galvoti: mintyse vien Tu ir Tu, šiek tiek Aš, ir vėl Tu... Ir taip lyg užburtame rate – mes abu: vienas kitą vejamės, laukiame, susitinkame, suartėjame ir nutolstame, ir vėl vejamės...
Pripažįstu, kartais pavargstu nuo to, bet vos panorėjus poilsio staiga atsiranda antrasis kvėpavimas ir aš vėl su didžiule Viltimi, Meile ir Tikėjimu įgyju jėgų. Vėl sukuosi ir mėgaujuosi tuo, nereikalauju ir nenoriu nieko geresnio.
Būna, kartais susierzinu, jeigu kas nors pavyksta ne taip, kaip aš norėčiau, kaip man atrodytų tinkama. Po kelių akimirkų tai atrodo taip bereikšmiška, vaikiška, nes Tu mane supranti, savaip, bet būtent taip, kaip reikia.
Jeigu nežinočiau, ką reiškia netekti Tavęs, nesakyčiau, jog Tu man brangus, tiesiog neįkainojamas. Galbūt skamba šiek tiek materialiai, bet kaip kitaip taip paprastai ir visiems suprantamai apibūdinsi lobį, kurio viso vienu metu negali panešti, bet sugrįžt ir pasiimt likusios dalies neturėsi galimybės?
Žinau, ką reiškia, kai Tavęs nėra šalia, o taip norisi šilumos, to gėrio, kurį turi tik Tu vienas. Visi bandymai sušilti Kitų šiluma perverdavo lyg ledas.
Žinau, koks nepakeliamas nerimas apima, kai dairaisi aplink ir ieškai, o nerandi. Stoviu lyg aklas stabas, bet dairausi, nes tikiu, viliuosi, nekantriai laukiu praregėjimo – Tavęs.
Žinau tą skausmą, kai nori duoti, o neturi kam. Jautiesi taip, lyg būtum karalius, kurio turtų, karalysčių nereikėtų net vargetai, kuris galvoje, nes neturi namų, prašo išmaldos.
Tai kas gi Aš be Tavęs, mano Meile..?
Toma
----------------------------------------------------------
"Tavo akys matė mane dar negimusią"
Viskas, ką žinau apie tave, yra tai, jog esi šiek tiek vyresnis ir visai neseniai pradėjai ieškoti manęs. Eidamas gatve tu atidžiai stebi žmonės, šypsaisi jiems, esi visuomet puikios nuotaikos. Kartais galiu jausti net tavo vidinį jaudulį. Taip, tu jauti jaudulį, nes taip, kaip ir aš žinai, jog netrukus mes susitiksime.
Tebūnie likimo vingiai nusprendžia, kur tai įvyks. Galbūt parduotuvėje sieksime vienos ir tos pačios prekės. Galbūt išsiblaškiusi susidursiu tiesiai su tavimi, ir tu išversi mane iš koto tikrąją to žodžio prasme. Galbūt aš sulaikysiu tave gatvėje einant per raudoną šviesą, o gal mes tik nulydėsime vienas kitą ilgu žvilgsniu.. Tai įstrigs atmintin. Bus gera žinoti, jog tai tu. Jau matysiu puikiai sudėta tavo kūną, vešlią šukuoseną, gilų it vandenynas tavo žvilgsnį.
Visgi nenoriu kurti mūsų susitikimo scenarijaus, tebūnie tai būna paslaptis, taip netgi įdomiau, romantiškiau, šilčiau.
Kaip aš suprasiu, jog tai tu? Tą dieną bus be proto gera nuotaika. Tvirtas vidinis žinojimas, jog šiandien įvyks kažkas nepaprasto. Aš spinduliuosiu laimę, tarsi švelniai švytėčiau. Vėjas neš tavo godų kūno kvapą. Aš alsuosiu, užsimerksiu ir vidumi bandysiu pajausti kur tu esi. Pramerkusi akis, apsisuksiu aplink, ir mano keliai pradės linkti. Tą akimirką aš pamatysiu artėjant tave.
Nerika
----------------------------------------------------
Tos sielą veriančios akys…
Tas stebuklingas… pilnas paslapties žvilgsnis…
Ta keista ramybė…
Tas mielas jaukumas….
Ir tas neapsakomas gerumo jausmas būnant šalia…
Tos nepakeliamos ilgesio dienos… savaitės… mėnesiai….
Ir pagaliau nepamirštamai džiugios, pilnos laimės ašarų akimirkos, kai žinau- jau tuoj….tuoj….tuoj……….
Tas į padanges keliantis jausmas, kai suvoki…. kai kiekviena kūno lastelė…. kai ten kažkas krūtinėj rėkte rėkia- tai TU….
Ta rudens nakties gaiva ir ramybe…
Tas dangaus horizontas….. kiekviena spindinti žvaigždelė… paukščių takas….- viskas, ką tą vakarą regėjau, pajutau… viskas primins tą pirmąjį mūsų lūpų susitikimą….
Tas lengvas… purus… baltas ir kaip bebūtų keista, šiltas sniegas…
Tos Vilniaus senamiesčio gatvės… nakties žiburiai…
Tie veriantys žvilgsniai…
Nekalti prisilietimai….
Ta visai ne nepatogi tyla… sumišimo akimirkos…
Viskas… viskas, ką pajutau, regėjau mūsų susitikimuose…. viskas man primins Tave….
Kalėdų stebuklo laukimas…
Naujųjų metų viltis…
Ta netikėta ir pati brangiausia dovanėlė…
Ir nedrąsus… toks nedrąsus…. trumpas… bet nuoširdus pirmasis apsikabinimas….
Tos laimės… liūdesio… išsiskyrimo ašaros….
Nuolatinis, niekada neišblėstantis laukimas…. svajonės…. nemirštanti viltis…. tikėjimas…
Sapnai…
Viskas… sako, viskas bus gerai…
Seniai seniai kažkur vidury plataus vandenyno buvo sala. Toje saloje gyveno visi žmonėms pažįstami jausmai ir pojūčiai, tarp jų buvo ir meilė. Vieną dieną mažytę salą ištiko nelaimė ir visi jos gyventojai turėjo ją palikti ir gelbėtis kas sau... Vienas jausmas išplaukė i šiaurę, kitas- į pietus, treti į kitas pasaulio kryptis, dar kiti tiesiog pakilo ir išskrido lyg paukščiai...
Tik ne meilė. Ji blaškėsi aplink paskendusią salą, ji nežinojo, kur vykti, kurią krypti pasirinkti...Jai kažko trūko, jautėsi labai vieniša, todėl plaukė pasroviui tikėdamasi kažką sutikti. Sutiko. Pirmą kartą- išdidumą, kuris plaukė prabanga tviskančiu laivu. Meilė prašėsi priimti ją draugijon, nors ir trumpam, svarbiausia, kad nesijaustų tokia vieniša.
Tačiau išdidumas ją atstūmė atsakydamas: „Per daug didžiuojuosi ir branginu savo turtus, kad galėčiau su kuo nors jais dalintis...“ Meilė plaukė toliau. Po kelių dienų klajonių sutiko vienatvę, tačiau ir ši ją atstūmė, nes per daug brangino gyvenimą vienumoje, tik su savimi, su savo vienos mintimis ir išgyvenimais...
Neprarasdama vilties meilė plaukė dar toliau...Vieniša...Apleista...Niekam nereikalinga ir nežinoma...Savo klajonių kelyje dar sutiko ir puikybę, ir neapykantą, ir pyktį, ir nesupratimą...Tačiau ji vis plaukė, nes tikėjo...Turėjo neapsakomą viltį ir svajonę, kad kažkur šio milžiniško vandenyno bangose ras tai, kas sutiks būti drauge. Sutiks tai, kas ją įvertins, supras ir brangins...
Ir štai dar po keletos dienų ji sutiko mažą, paprastą, jūros audrų nudaužytą laivelį, o jame seną paliegėlį, kurį lydėjo viltis. Meilė buvo priimta į šį laivelį. Pagaliau nebebuvo vieniša, pagaliau ja rūpinosi, saugojo nuo jūros vėjų ir audrų...Pagaliau pasijuto reikalinga ir svarbi...Per visą jų kelionę keisčiausia buvo tai, kad laivelio šeimininkas, tas senas ir gyvenimo išminties pilnas žmogus, nepratarė nė žodžio.
Tačiau meilei ne tai buvo svarbu. Ji ir be žodžių jautėsi branginama ir vertinama. Jai to užteko, nes buvo ne viena. Tačiau pasiekus krantą ir atėjus laikui išsiskirti ji visgi paklausė senuko palydovės vilties: „klausyk, kas tas gerasis, kuris mane priglaudė į savo laivelį, saugojo, globojo, ir vertino per visą kelionę?“ „Tai laikas...“- atsakė toji, pridurdama, kad tik jis vienas padeda suvokti, kokia brangi, svarbi, vertinga, kiekvienam reikalinga, į padanges kelianti, kiekvieną dieną stebuklu paverčianti yra MEILĖ.
Tad nereik jos bijoti, nereik jos atsisakyti, nereik nuo jos bėgti....Ji nieko neatims, nieko nereikalaus, priešingai, padovanos daug daugiau, nei gali įsivaizduoti...tad nebebėk, sustok, įsiklausyk pagaliau į jos kuždėjimą, pajusk pagaliau jos neapsakomai gaivų ir svaiginantį aromatą...leisk jai sujungi mūsų likimus.... prašau pasiduok...
Simona S.
------------------------------------------------------------
Mano meile!
Aš tavęs niekada nemačiau, bet žinau - tu esi čia, manyje. Aš būsiu tol, kol būsi tu, ir tu būsi tol, kol busiu aš. Mes negalim gyventi viena be kitos, nors kartais mums sunku gyventi kartu.
Aš tavęs niekada nemačiau, bet mačiau tavo atspindį, kuris kaskart mane nustebina. Netikėjau, meile, kad tu gali būti linksma ir nerūpestinga, bet kartu pikta ir pavydi. Kartais tu mane išgąsdini savo reiklumu, nemokėjimu atleisti. O kartais - pradžiugini kantrybe ir nuoširdumu. Kad ir kokia pakvaišus bebūtum, man niekada neatsibos žiūrėti į tavo atspindį, man graži ne tik tavo šypsena, bet ir randai.
Aš tavęs niekada nemačiau, bet jaučiau stipriau negu save. Žinau, kokia tu gali būti stipri, stipresnė ne tik už mane, bet ir už visą pasaulį. Tu gali blaškytis, nemiegoti naktį, ir skaudžiai mane iš vidaus graužti. Tu taip pat gali nuraminti ir paguosti, nuspalvoti pilką kasdienybę tokiom ryškiom spalvom, kad net svaigsta galva, sunku kvėpuoti. Tu gali pavirsti drugeliu, kutenančiu mano pilvą. Kartais tu susitrauki į ledo kamuoliuką, arba pasislepi taip, kad atrodo, jog visai išnykai. Bet tu nuo manęs nepabėgsi, užsimerkus aš visada pajuntu, kad tu kruti viduje. Ir kaip tik tada, kai esi pati mažiausia, žinau, kad netrukus pradėsi augti ir nepaliksi vietos niekam kitam.
Aš tavęs niekad nemačiau ir nepamatysiu, bet laukiu, kol mane dar sykį nustebinsi, sukrėsi, apversi pasaulį aukštyn kojom, priversi mano sielą juoktis kartu su tavim. Aš laukiu tavo atspindžio, ir vėl kitokio, nes noriu pažinti tave kuo geriau.
Neišsigąsk, meile, aš nepatrauksiu tavo veidrodžio. Aš tik arčiau prie jo prieisiu, kad ryškiau matyčiau tą spinduliuką. Nebijok, meile, pasirodyk.
----------------------------------------------- Tavo atspindžio meilės atspindys
Viskas čia tavo –
Saulė, diena ir naktis.
Tu čia – iš niekur, amžiais keliavęs,
Mano gyvybės atimt ateini.
Viskas čia tavo –
Jei nenorėsi – žvaigždės nekris.
Balsas tylus netikėtai apgavo –
Ašaros mano ir mano mirtis.
Viskas čia tavo –
Pėdos įmintos dingsta sniege.
Eisi ir eisi, kelias be galo,
O kai pavargsi – surasi mane.
***
Laikau šampano taurę
Į tavo nebuvimą ją keliu,
Nes tu, sudaužęs širdį taurią,
Dingai nežinomu keliu.
***
Kaip išlydėsi tą, kuri
Paliko pėdsakus gilius širdy?
Tai tavo meilė, ar jauti?
Išnyksta šėlstančioj nakty.
Kokius žodžius jai paskutinįsyk kartosi?
Ji jau išeina ir niekados nebesugrįš...
Ir tavo rūpesčiai tokie menki –
Šiandien jos amžiams netenki.
Kaip pabučiuosi tylų veidą,
Kuris prie savo skausmo prisileido,
Kai atviras žaizdas širdy
Mokėdavo parodyt ji?
Tu pasakyk man, kur eini
Palikęs vienišas nakty,
Kai tavo laimė taip toli,
Toj svetimoj šaly, kur ji?
DRS
------------------------------------------------------
O nuostabi, beprotiškai graži ir kerinčiai žavi,
Viliojanti, šviesi ir paslaptingai išdidi.
Tu man šviesa, viską apšviečianti liepsna.
Tu mano Deivė, Sirena, o gal tiesiog graži tu mergina...
Aš meilės laišką tau rašau ir naktimis dangaus prašau,
Kad būtum čia, su manimi, šiltam mano glėby.
O mano meile, aistros valdove, ateik šią naktį į mano guolį,
Aš būsiu meilės vergas tau po kojom,
Aš būsiu tas, apie kurį svajoji...
Tau savo meilę dovanosiu ir visas vien tik tau aš atsiduosiu,
Mylėsiu aš tave lig pat mirties ir niekas to nebepakeis.
Priimk šį mano laišką ir eik su manimi į meilės naktį,
Žvaigždėm pasitikėk ir leisk jom sekti mūsų meilės pasaką...
Adomas
-----------------------------------------------
Mano gyvenimo prasme,
Šiandien, aš susimąsčiau, ką mano gyvenimui davei Tu?
Tu davei man viską!!
Mylimą žmogų šalia.. Jausmus, kurie padėjo suprasti daugybę iki tol nesuprantamų dalykų..
Supratau, kaip gali trūkti žmogaus, žodžių, jo kvapo bei prisilietimų.
Vien mintis apie to žmogaus netektį nusmelkia iki pat širdies gelmių.
Nes aš žinau, Tu esi mano gyvenimo paskirtis, prasmė.
Be Tavęs, šioje erdvėje man vietos nėra.
Gyvenime aš jau suradau tai ko ieškojau - harmoniją ir gyvenimo pilnatvę.
Aš turiu viską, nors kartu ir nieko.
Aš noriu jausti Tave, matyti Tavo akis kiekvieną akimirką, noriu pabusti kiekvieną rytą, noriu užmigti kiekvieną vakarą jausdama nenumaldomą meilę, noriu atsibusti anksčiau ir stebėti Tave miegantį.
Noriu verkti,
kai negaliu jausmų išreikšti žodžiais.
Noriu pabėgti nuo visko, noriu būti tik su tavimi!
Noriu tapti viena siela ir vienu kūnu.
Noriu girdėti savyje plakant dvi širdis, Ir norisi sustabdyti širdies plakimą, kai Tavo širdis stoja plakusi.
Aistė
-------------------------------------
…....užkliudei manyje dar iki šiol nepaliestą stygą…. Netikėtai, nelauktai ir tikriausiai visai bereikalo..gal dar anksti jai buvo suskambėti ir išvysti dienos šviesą… reikėjo leisti jai pasilikti ten kur ir radai..nesuderintos jos neskamba..kam leidai pajusti jausmą… jei to jausmo pats bijai ir negana to neleidi prisiliesti. pabandyti…. kategoriškumas ne visada į naudą. lygiai taip pat kaip jis gali pagelbėti lygiai taip pat gali ir pražudyti..nesurizikavai, neišdriįsai..o nežinai , o gal vertėjo…
meni klausimą ar mylėjau…dabar jau galiu atsakyti…tik deja ne tokia meile kokios galbūt norėjau.. kokios galbūt nusipelniau..ne vien aš…manau ir tu jos vertas…žinai kaip būna, kai šalia toks žmogus kai tau daugiau nieko nebereikia..norisi tiesiog buūti..paskęsti vienas kito žvilgsnyje, mintyje…švelnume..kai nėra nieko svarbiau už vidinę ramybę. materialusis pasaulis išnyksta. susilieja su tamsa…išlieka tik jausmas…neištirtas…bet ir nesinori jo skubinti… gera būti..tiesiog… nes tada supranti, ko tiek laiko laukei, galbūt kankinaisi negalėdamas suprasti už ką tas laukimas…
o kai tai ko troškai ranka pasiekiama..tuomet viskas apsiverčia aukštyn kojomis..atrodo vėlgi..laukei ir tikėjaisi ne to..ar ne?
Ar ne keisti sutvėrimai tie žmogeliukai..amžinai paskendę ieškojimuose… palaukim... neskubėkim… kur lekiam?… ne jau dar nesupratom, kad gyvenam tik vieną kartą… įkvėpkim giliai..mes gyvenam dabar ir čia….
Kaip iškrapštyti tą jausmą iš širdies??? Sakau nenoriu, bet jis neklauso manęs..tūno pasislėpęs.. ir ieško kelio į dienos šviesą… kodėl negalėjai palaukti tinkamo laiko.. laukiamo ir taip reikalingo žmogaus… jei dabar išlysi nebus nieko gero… pamatysi, tau vienam bus nuobodu šalta ir nejauku. Žinoma, man tai bus geriau..nes, galbūt, tu rasi kitą žmogų, kurio širdutėje galėsi apsigyventi… bet… prašau nepamiršk sugrįžti ir pas mane nes žinau, kad aš rasiu kelią pas tą žmogutį, kurio man taip reikia….
O gal… gal mes susitiksime pusiaukelėje… nes po velnių, kiek gi galima??? Noriu pasidalinti tavimi. Man vienai tavęs perdaug. Drugeliai pilve…ne..šį kartą jie kažkur aukščiau įsikūrę. O kodėl tu ne toks drugelis kaip ir dauguma, kurie gyvena vieną dieną? Kodėl esi toks, kuris kankins lyg pabaigos… nesvarbu kokia ji bebūtų. Savaime suprantama norisi tikėtis, kad visos pabaigos kaip filmuose - laimingos.
Jau seniai tave jaučiu. Tiesą sakant nuo pat pradžių pradžios jaučiau kaip formavaisi..brendai..ir pagaliau iš bjaurios lėliukės virtai nuostabiu, bet deja vienišu drugeliu. Kad ir kaip būtų skaudu, bet noriu tave paleisti. Nesugebėsiu daugiau išlaikyti tavęs nes šitam gražiam jausmui saugoti reikia dviejų žmonių, viena aš per silpna, o be to, man vienai tu ir nereikalingas..
Saves apgaudinėjimas, gražiu siužetų ir įliuzijų kūrimas. Kam to reikia? Jei tu esi tikras nuskrisk pas jį ir pakuždėk į ausį kad man reikia jo. Švelniai švelniai nutūpk ant širdutės krašto, pakutenk…tik nesitipriai..neuzgauk. Palydėk jį link manęs. Pakeliui papasakok kaip ilgai aš jo laukiau ir kaip tau atsibodo klausytis mano vidinių monologų.
Sandra
-------------------------------------------------
Laiškas į niekur
Kiek kartų pradėdavau tau rašyti ir susigėdus viską suplėšydavau. Kiek kartų ranka kilo surinkti tavo telefono numerį ir paskambint vien tik tam, kad išgirčiau tavo balsą sakant „klausau“...
Kad ir kaip nesinori prisipažinti – aš tavęs labai ilgiuos. To valiūkiško žvilgsnio, kai sugalvoji ką nors juokingo. Net išsišovusių tavo skruostų, kai susimastęs giliai įtraukdavai cigaretę. Tų rytų, kai kartu maudydavomės duše ir ką nors linksmo grodavo laptopas.
Nežinau, kodėl po truputį vienas kitą praradom. Darbai, draugai, kelionės... Nebespėjau tavęs išklausti, kaip gyveni, ką matei, kuo tiki. Nepastebėjau, kaip išstūmei mane iš savo širdies ir kaip į ją atėjo kitas žmogus...
O tada prasidėjo melas, ašaros, ragelio trenksmu pasibaigę pokalbiai. Po keturių meilės metų, mes pasukom skirtingais keliais. Tarsi nubraukę viską, kas buvo, kabinomės į rytdieną - kitokią, su kitais mylimaisiais.
Bet aš vis dar prisimenu, kaip man būdavo gera tave prisiglausti, guosti kaip mažą sūnelį, jei tau kas nors nepasisekė. Prisimenu ir tuos naktinius pokalbius, kai nepastebėdavom, kad jau už lango pradėjo čiulbėti paukščiai. Nepamiršau ir mūsų barnių pliaupiant lietui, kurie šiandien atrodo juokingi.
Aš nežinau, ar buvai ta vienintelė ir pati stipriausia meilė, kurią likimas leidžia patirti tik kartą. Bet kad tave mylėjau išduoda mano sapnai, kuriuose lankai mane kas naktį – visoks ir besijuokiantis, ir piktas ir tylus...
Net jei esi laimingai vedęs, o aš turiu žmogų, kuris be proto mane myli, tiesiog žinoki, jog niekada tavęs nepamiršiu. O gal kada susitiksim per klaidą, nes viskas, ko noriu, tai dar kartą pažvelgti tau į akis...
Tavo A. I.
---------------------------------------------------------
Laiškas Meilei,
Parašyk man šiltą saulę, kad sušilčiau be tavęs.
Parašyk man šalta lietų, kad širdis atsikvėpt galėtu.
Raidės mano meilės širdyje, pasislėpusios gilioje nežinioje.
Tavų akių melsvų ilgėtis noriu, gražių meilės žodžiu negailėti.
Parašyk man, kad esi paskendęs savyje, su savo mintimis ir viskuo, kas susiję su manim.
Parašyk ,kad meile tarsi gražus paukštis, jį matai danguje, ir pasiekti vis bandai...
Parašyk nors vieną raidę, suteptą mano krauju tyru...Kad svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti...
Tik parašyk man Meile...
Akimirka
--------------------------------------------------
Meilė - lyg sūpuoklės, apimtas jaudulio, aistros, jausmų, trokšti pakilti vis aukščiau, į palaimingą šviesą...bet atsitrenkęs į abejingumo, apgaulės sieną, skaudžiai krenti į pačią bedugnę iš kurios rodos niekada nebepakilsi.... Meilės diena man - melas, neišsipildę svajonės, neištesėti pažadai, begalinis skausmas...aš jos jau nebelaukiu mielas Artūrai, protas kužda, kad nebereikia laukti ir tavęs...tik širdis išdavikė vis palieka atdaras duris...
Svajonė
