Jūsų laiškus publikuosime čia. O nugalėtoją paskelbsime vasario 13 d.
------------------------------------------------------------
SKAITYTOJŲ LAIŠKAI - II dalis
Mylimas mano, saule mano, aš noriu pasekti tau pasaką, juk tu tiki vis dar pasakom? Jas skaitai savo vaikam, tu vyras, tu jau ne berniukas, dėl manęs pabūki mažu berniuku... aš noriu tau pasekti pasaką...
Kartą gyveno moteris. Ji buvo vardu Margarita. Galimas daiktas, ji buvo princesė, nes pasakose visos moterys būna princesės, kaip kad gyvenime, visos yra žmonės. Ji buvo princesė, nes meilė ant moters galvos uždeda neregimą karūną. Auksinė karūna šalta ir sunki, o meilės karūna suteikia akims spindesio, o žingsniams - lengvumo.
Margarita gyveno name, kurio laiptinė buvo tokia pat pilka kaip jos plaukai. Namas stovėjo ant upės kranto, o aplink augo gėlės ir medžiai, stovėjo neišvaizdūs namai. Dieną gėlės priglunda prie žemės ir nusvyra, bet naktį gosliai gyvena, ir tas, kas įtraukdavo jų kvapo, jau nenorėjo būti vienišas.
Tokia buvo Margarita. Diena nežinojo, kokia ji dar jauna, o naktis liūdėjo, kad neatsiranda tokio, kuris apglėbtų rankomis jos kūną. Margarita turėjo gyventi visiškai viena savo name, nes ją užbūrusios piktos jėgos. Ji žinojo, kad kerai tol tęsis, kol ateis ir pasiliks tas, kurio jos širdis laukia šitiek metų, tačiau kurio jos lūpos nedrįsta pašaukti.
Margarita buvo turtinga, ji turėjo skrynią - paslaptingąją skrynią - pilną turtų - galia mylėti žaižaravo raudonais rubinais, galia džiaugtis spindėjo smaragdais, o galia ištverti buvo panaši į brangakmenius su platinos apsodais. Prie Margaritos skrynios niekas nesiartino. Ateinančių buvo daug, bet pasiliekančio nė vieno. Nežinoma galybė ją buvo uždariusi tarp aukštų mūrų, ji nebeteko savo veido, nuvyto kaip gėlė vasaros kaitroje.
Dieną ji dalino turimus turtus tiems kas jų neturėjo, o naktimis - ji aimanavo nuo nuovargio, abejonių, o taip pat nuo troškimo mylėti, tarnauti. Ji laukė savo draugo, tačiau užburtos lūpos nepajėgė jo pašaukti, be to, jai atrodė, kad nė nereikia šaukti - juk draugas yra tas, kuris girdi bežodę kalbą. Kas eina tik šaukdamas ir kviečiamas, prašomas ir maldaudamas, tas niekada neįveiks burtų galios.
Vėlyvą vakaro valandą viena, ji įžiebia lange dvi dideles geltonas žvakes, kad draugas žinotų, jog ji dar tebebudi, o budėdavo ji visada. stovėdavo prie lango ir laukdavo, bet nors ir daug išmanydama, nežinojo, kad jos draugas yra aklas ir todėl negali matyti jos žiburio. Margaritos sieloje degė ugnis - tarnauti tam, kuris jos sieloje pažadino dainą tokio gražumo, kad upė net sulaikė kvapą, senas medis - savo lapų kuždesį, o debesys - iš džiaugsmo nuraudo.
Ji panūdo išeiti iš savo namo ir rankomis išlyginti kelią, kad mylimas nesusižeistų kojų. Margaritai atrodė, jog ant laiptų jau dunksi žingsniai, bet tarpduryje stovėjo tik ruda naktis, o ją suklaidinęs triukšmas tebuvo jos sujudusio kraujo šniokštimas.
Ji palinko prie žvakių, šios lietė jos palaidus plaukus ir drabužius. Liepsnojo Margarita, liepsnojo jos namas... Margaritos dvasia nemari gyvena namo griuvėsiuose, liepsna dar neužgesusi. Margarita vis dar laukia savo mylimojo, vis dar nežinodama, kad jis aklas, vis dar nesuprasdama, kaip galima neateiti, kai esi laukiamas.. Tokia štai ir pasaka... Truputėlį graudi... O gal tai ne pasaka, tai tikrovė...
Margarita
---------------------------------------------
Maža mergaitė... Pasislėpusi giliai kamputyje, pasiėmusi popieriaus lapą ir spalvotas kreideles... Ji nežinojo, kas jos laukia ateityje... Tuo metu terūpėjo pažaisti lėlėmis, suvalgyti gautą iš močiutės saldainį, iškrėsti smagią išdaigą su kiemo draugais... Tai buvo prieš 20 metų. Dabar ji suaugusi moteris, už kelių metų svenčianti 30 m. sukaktį...
Patyrusi vieną vienintelę meilę, TĄ tikrąją Meilę... Tikruosius jausmus, pažinusis žodį: "laiminga", "mylėti" ir.... "skausmas"... Tačiau tebegalvojanti, jog jis pas ją vis dar sugrįš... Jog judviejų keliams lemta susitikti... Kad ir kas būtų nutikę...
Nedrąsiai laukianti prisiminimais, Šv.Valentinos dienos proga, staigmenos, taip, kaip tą pirmąjį kartą, kai iš nuostabos drebėjo širdis, rankos, kai iš džiaugsmo galėjo garsiai šaukti: MYLIU!!. Realybė kitokia... Jo nebėra... Jis nebesugrįš... Nebus retų akimirkų, kuriose paskęsdavome savo dviejų pasaulyje, kuriame nerūpėjo aplinka, nereikėjo nieko, tik buvimo šalia... TAU, MANO MEILE, tik Tau vis dar tariu MULIU ir MYLĖSIU... Liksi visada su manim, visos mintys tebesisuka apie tave... Tik Tau priklauso visa vieta širdyje... Kur bebūtum... Aš tikiu, mūsų keliai, ten, aukštai - susitiks...Galėsim džiaugtis iš naujo....MYLĖJAU MYLIU IR MYLĖSIU...
Neringa
--------------------------------------------------
Kartais pasvajoju, kaip gera būtų sutikti žmogų tokį kaip aš: ištikimą, mokantį mylėti, atleisti, pamiršti... Tokį realų, bet kartu tarsi svajonę, o gal pasakų princą? Tokį vienintelį, nepakartojamą ir tik skirtą man, man vienai. Žinau, skamba savanaudiškai, bet meilė iš dalies yra savanaudė. Ji kartais tiek daug prašo, o tiek mažai duoda, o kartais duoda, bet po to atima ir niekados negrąžina.
Bet aš vis tiek noriu mylėti ir būti mylima, žinoti, kad esu šiam pasaulyje ne viena, kad šalia manęs visada bus JIS. Mano svajonių princas, ant balto žirgo (su baltu mersu), kuris tik mane vieną mylės, tik aš busiu ta vienintelė jo mylimoji ir mes gyvensime ilgai ir laimingai, kaip pasakoje...
Aš laukiu tos dienos, kai surasiu antrąją savo puselę, puselę vardu meilė ir galėsiu visam pasauliui sušukti: AŠ TAVE RADAU! AŠ TAVE MYLIU! TU MANO SVAJONIŲ PRINCAS!
Gustė
-----------------------------------------------------
Parašysiu Tau laišką... MEILĖS LAIŠKĄ!!! Skamba juk tikrai stebuklingai... Kaip ir tas stebuklas, kurio laukiu, apie kurį taip dažnai svajoju, kur tik bebūčiau... Darbe... Su draugais... Duše... Eidama gatve... Valgydama... Apsipirkinėdama... Net miegodama...
Visada galvoju apie tave, nes jau atsibodo tas laikas, kai esu viena... Pasiilgau Tavęs!!! Rašau, nes tikiuosi, kad atsakysi į mano laišką... Nes be galo Tave myliu!!! Myliu, kai mane apkabini, kai mane bučiuoji, kai manimi rūpiniesi... Net kai pyksti Tave myliu :)
Myliu, nors ir nežinau, kur Tu... kas Tu ir kada pagaliau pasirodysi mano gyvenime :(( Turiu prašymą :) PASKUBĖK!!! Tikrai, kiek gali mane kankinti? Negražu versti mylintį žmogų laukti.
Žinok, blogai jaučiuosi, kai nesi šalia manęs :( ir dar žinok, kad jei praeis dar vienas ruduo, dar viena šalta žiema ar pavasaris... Gal net vasara... Prarasim daug brangių atsiminimų, daug laiko, kurį galim praleisti kartu...
Nepraeik pro šalį šiandien. Nors ir išėjau į gatvę truputį susivėlus, gal šiek tiek susiraukus ir gal ta kvaila kepurė man tikrai netinka :)) bet patikėk būna, ir tikrai dažnai, atrodau daug geriau, kai šypsausi, kai esu laiminga, kai myliu save, nes Tu mane myli!!!
Nusišypsok man ir aš Tau nusišypsosiu. Paimk mane už rankos - tikrai nesipriešinsiu. Prisiglausk ir pamatysi, jog galim būti kaip vienas... Du netobuli mes būsim kaip tobulas VIENAS!!!
Pasiilgau Tavęs... pasiilgau... pasiilgau... pasiilgau... MYLIU!!!
Renata V
---------------------------------------------------------
„Brangusis H., mano saule,
gyvenu naktyje. Tamsioje naktyje. Be mėnulio. Be žvaigždžių. Čia jų tiesiog nėra. Skausmas ir pesimizmas visada buvo mano įkvėpėjas. Ir dabar jaučiu, kad savo mūzą laikau savo delne.
„Po nakties visada išaušta rytas", - šnabžda man brangus žmogus. Nėra ryto. Rytojus niekada neateis, nes aš nužudžiau saulę. Saulė mirė. Mirė ir mėnulis, nes jis tik paprasčiausias akmens luitas, atspindintis saulę. Aš užgesinau ir žvaigždes. Paskendau visiškoje tamsoje. Ačiū tau.
Kam kalbėti? Aš nenoriu kalbėti. Aš nemoku kalbėti. Vietoj ištartų žodžių pasigirsta tik šnypštimas. Gyvatės šnypštimas. Aš gyvatė. Ne, ne aš! Tu! Tu suleidai į mane savo nuodus, kurie pamažu išsisklaido po mano kūną. Užnuodytas kraujas, kuris pamaitina mano pūvančius organus, mano pūliuojančias smegenis, pamažu visą mane paralyžiuoja. Bet kam gi įdomus mano skausmas? Kodėl turėtų būti įdomus? Tu kenti? Ar tai turėtų man rūpėti? Ne! Bet... bet rūpi, net labai rūpi...
Veidrodinės akys. Tuščios. Tu to norėjai? Puiku. Nugalėjai. Tu laimėtojas. Visi dabar prašome atsistoti ir paploti. Prašom, paplokit nugalėtojui,. Sušukit, garsiau sušukit BRAVO!!! Šaukim BIS. Garsiau. PA-KAR-TOT! Gražus spektaklis, brangusis. Tik vienas bet... bet, mielasis, pamiršai, kad mes ne scenoje, o realiame gyvenime.
Tau visi aktoriai. O nepagalvojai, kad vienintelis aktorius čia esi tik tu? Tu ant manęs pyksti? Baik tu, ne. Argi galima pykti už tokią puikią vaidybą, už tokį nuostabų spektaklį, saule mano? Dar kartelį visi BRAVO. Šaukim, kad dar ilgai šis bravo ir bis skambėtų tavo ausyse, tavo sieloje, skambėtų atsimušdamas aidu. Bravo.
Ar aš čia kalbu? Ar tikrai aš? O Dieve mano, kas man nutiko? Kalba mano pyktis, mano skausmas. Mano siela labai serga. Trokštu. Duok, meile mano, duok nuodų stipresnių, nes aš trokštu, šie nuodai per silpni, jie tik suparalyžiavo mane. Duok.
Kam reikėjo tų tuščių žodžių, nebylių pažadų? Kam? Aš negaliu nekęst. Negaliu, nors kartais labai to norėčiau. Negaliu. Ir neturiu jėgų pykti. Kartai atrodo, kad manyje nieko nebeliko tik tuštuma, bet tai netiesa, manyje dar gyvuoja skausmas.
Manyje dar šaukia, klykia nebylus myliu. Aš pavargau. Tiesiog pavargau. Bet viltis.... ta mažytė viltis... nužudyk, užgesink ir paskutinę viltį, tą mažytę, rusenančią manyje viltį, prašau, labai prašau, nes ji sukelia tik dar didesnį skausmą, ji degina mane iš vidaus... tau smagu mane matyti besiraičiojančią šioje skausmo agonijoje?
Smagu, jei tau tai teikia malonumo. Ne? Tai kas tada, kas? Ko tyli, mm? Kalbėk. Nežiūrėk. Negaliu pakelti tavo žvilgsnio, negaliu. Ir žodžiai sustingę mano lūpose... baimės žodžiai. Aš bijau. Bijau, kad viskas, ko aš bijau, yra tiesa. Aš bijau realybės. Bijau jai pažvelgti į akis, nes ji žiojasi savo dideliais nasrais. Aš bijau. Tačiau aš suprantu, kad ta realybės tamsa jau pasiglemžė mane.
Laimingas? Ne? Kodėl? O gal turėtumei? Nejaugi nepasiekei to, ko norėjai? Tai ko gi tada tu siekiai, mano gyvenime? O gal čia ne aš, o tu sergi? Gal čia ne man, o tau reikia pagalbos? Bijai realybės, ir labiau nei aš tu bijai skausmo, todėl ir užsidėjęs apsauginius šaltumo šarvus. Tik pamiršai, kad baimė trukdo eiti pirmyn.
Dėl baimės mes abu galim prarast labai daug ir niekada nebeatrast daugiau tai, ką dabar atradome. Užsiciklinti. Juk ne viskas vien nuo manęs vienos priklauso. Ne viskas. Kad ir kiek pastangų dėčiau, veltui. Aš juk negaliu priversti daryti tavęs tai, ko tu pats nenori. Aš ir neversiu. Nea. Tu pats turi susivokti savyje ir suprasti, ko tu iš tiesų nori, ko sieki. O kaipgi aš? Kartais manau, kad aš per gerai žinau, ko noriu. Tai ir yra skaudžiausia.
Aš žinau, kad tu nesi žmogus, kuris kalba apie jausmus, kuris juos rodo, reiškia. Bet juk galima pajausti, pamatyti juos. Taip, galima.
Man baisu. Man labai baisu. Bet man skaudu, kad esi toks pasimetęs, toks išsigandęs, nors ir neigi tai, bandai nuslėpti. Man baisu, kad tu gali taip susi*ikti sau gyvenimą ir prarasti tuos, kurių galbūt nenori prarasti, bet bijai tai pripažinti. Aš sakau galbūt. Aš nežinau kaip ištiktųjų yra ir kaip bus. Tai tik mano hipotezė.
Tu toli, labai toli. Nežinau ar tu nori kalbėti su manimi, ar ne. Tik žinau, kad tau nepatinka, kai daug kalbama. Suprantu. Kartais žodžiai yra tik tušti žodžiai. Tačiau kartais žodžiai gali išgelbėti arba atvirkščiai - nužudyti. Vėl per daug išsiplėčiau. Tiesiog aš baimindamasi, kad tu nenori su manimi kalbėti, kad nenori apie mane nieko girdėti, kad tau neįdomu, kad esi per daug užsiėmęs savimi, nors tai slepi po rūpestingumu ir milijonais savo darbų. Iš baimės aš kalbu su tavimi šiame popieriuje.
Gal kvaila, pati klausiu, pati atsakau, bet kartais tai padeda susiprasti, kartais. Ir jeigu iš pradžių aš pykau, dabar jaučiu skausmą, begalinę meilę tau, prieš kurią aš jaučiuosi bejėgė, bet stengiuosi atrodyti stipri. Tu – mažas pasiklydęs berniukas, kuris bijo, iš baimės nėra pasiruošęs priimti jausmus, bijai patikėti, kad jie tikri, bijai likti vėl apgautas. Taip skaudini ir save ir mane. Aš pasistengsiu tai suprasti, pasistengsiu kaip iki šiol. Aš ir bijau.
Bijau tavęs netekti. Prašau, neskaudink taip manęs, nes šis skausmas gali paskatinti sprukti ir kentėti tą meilę vienatvėje, nors gal tai suteiktų dar daugiau skausmo. Kas aš tau esu? Tu pats turi tai suprasti. Galbūt aš ir save apgaudinėju save guosdama, kad aš nors truputį rūpiu tau. Galbūt. Nežinau. Aš dabar pasimetusi bandydama suprasti tave.
Bet žinau, ko noriu, ką jaučiu. Gal nereikia bandyti? Gal su laiku viskas paaiškės? Bet man skauda. Labai skauda, meile. Viskas, ko trokštu šią akimirką, kad apkabintum, pasakytum, kad rūpiu, arba tiesiog kartu taip pabūtume. Aš neprašau to žodžio „myliu", nes jis labai stiprus. Gal tau net per stiprus. Man užtektų žinoti, kad aš nesu tau niekas. Man reikia tavęs. Reikia, meile. Myliu.
Su meile, A."
----------------------------------------------------------
Jei giliai giliai įkvėpsi, gali pajusti besiartinantį pavasarį. Nors dar nėra gėlių, ir net dygstančios žolės nė kvapo, bet yra kažkas trapesnio. Vėjas, kurį norisi gerti kaip šaltinio vandenį, saulė, kurios spinduliai švelniai glosto. Gali pajusti tirpstantį sniegą. Net daugiau. Gali paprasčiausiai išgirsti, kai saulei šviečiant jis spragsi kaip mažas lauželis. Ir tada suvoki – pavasaris.
O dar subtilesni dalykai dedasi sieloje...Aplanko artimos sielos ilgesys. Gal savo sukurto idealo, gal realaus žmogaus, kurio nepažįsti, bet jauti arti esant. Norėčiau paimti Tave už rankos, ir vesti sodo takeliais ankstyvą rytmetį, kai saulė vos vos nudažo medžių viršūnes, kai aplink blizga nuo rasos voratinkliai, o prinokę obuoliai dusliai krenta į šlapią žolę... Norėčiau, delnais Tau uždengti akis, kad užuostum, kaip kvepia prisirpusios kriaušės, garuojanti po nakties žemė.
Norėčiau vesti Tave siauru takučiu link sodo gale esančio šulinio, kad troškulį numalšintum, kad kojas nuplautum skaidriu šaltinio vandeniu. Ar galiu prie Tavęs prisiglausti? Aš tik justi Tave noriu, Tavo šilumą ir ramybę man.
Apie ką dabar svajoju?... Apie Tave, švelniai laikantį mano delną, apie nebylią akių kalbą ir apie juoką, kada šypsosi siela. Žinai, kai vėjas taip tyliai šiurena sausų žolių viršūnėmis laukuose, ilgiuosi Tavęs. Ilgiuosi, kai saulė blausiai šildo veidą, nedrąsiai pasirodydama iš vis labiau rudenėjančių debesų...
Ilgiuosi, kai stovėdama ant tiltelio žvelgiu į vandenyje plaukiojančius lapus, kai žmonių minioje ieškau Tavo veido, kai praeivių akyse trokštu sutikti Tavo žvilgsnį. Noriu laikyti Tave už rankos, noriu tyliai tyliai priglusti, kad to net nepajustum. Noriu apkabinti ir klausytis, kaip plaka Tavo širdis. O žinai kas beprotiškiausia?...Neįsivaizduoju, nei kaip atrodai, nei kur esi. Tačiau tvirtai tikiu, jog siela Tave atpažins, nes jai nėra kliūčių, kurių ji negalėtų įveikti. Ji būtinai Tave ras, prižadu.
Angele mano, visuomet, kai kyla tokia didinga raudona saulė, jaučiu nenumaldomą norą gyventi, džiaugtis šia akimirka. Ir nesvarbu, kas bus rytoj, svarbu tik šiandiena, kuri beprotiškai daug žada.
Ir tokiomis akimirkomis, kai rytas tik aušta, nejučia imu svajoti apie ilgus pasivaikščiojimus ežero pakrante, apie šnarančias nendres užšalusiame vandenyje, apie pėdsakus, paliktus sniege, apie tai, kad greit ateis pavasaris, sužaliuos laukai ir pražys gėlės. Ir kad daugiau jau nebebūsiu viena, kad būsi Tu šalia, ir nebepaleisi mano rankos. Pavasaris, vasara, ruduo...ir vėl pavasaris.
Elzė
-------------------------------------------------------------
Širdyje tiek daug minčių, kurias trokštu tau išsakyti, bet nerandu tinkamų žodžių... Tikriausiai taip niekada ir neatleisiu sau už tai, ką tau pasakiau... Tu teisus, kad aš galbūt negaliu suprasti, ką tu jauti, kaip tu esi įskaudintas, bet patikėk, maldauju patikėk, visa savo esybe, kiekviena kūno dalele, noriu ištrinti iš kalendoriaus tą dieną, kai tave įskaudinau, net neįsivaizduoji kaip trokštu atsukti laiką atgal...
Nesiteisinsiu sakydama, kad mes tik žmonės ir visi klystame...Žinai, ką geriau paskysiu? Kad beprotiškai tave MYLIU!!! Nežinau kaip man tau tai įrodyti, nes mano gyvenimas nebeturi prasmės. Tiesiog kasdien keliuos, einu į darbą, valgau, miegu, kvėpuoju... Ir tas ratas vis sukasi.., o jame nieko išskirtinio, nieko tokio, dėl ko būtų verta gyventi. Nebūčiau pagalvojusi, kad mano gyvenime atsiras žmogus, dėl kurio aš padaryčiau viską.
Galiu atsidaryti langą ir garsiai rėkti: "Aš myliu savo katulį, patį nuostabiausią vyrą žemėje!!!". Ne, ne žemėje, o visoje Visatoje. Galiu šaukti, kol prarasiu balsą. Žinok, kad aš tave visada mylėsiu. Visada! Jei kada susitiksim gatvėje po kokių 20 metų, net nesuabejok. Aš vis dar tave mylėsiu! Nes tokios begalinės meilės neištrins niekas. Tikri jausmai neapleidžia širdies, jie nepasikeičia ir gyvena amžinai...
Kiekviena mano gyvenimo akimirka skirta tau. Tu esi tas, kuris man parodė, kas yra šiluma, rūpestis, pasitikėjimas, begalinė laimė ir meilė... Tu esi mano stiprybė, prasmė. Esi tai dėl ko verta ir dėl ko noriu gyventi. Tu esi viskas, ko reikia man, mano tikėjimas, tikėjimas rytojumi, mano kelias.
Aš akimis ieškau tavęs, aš noriu pajusti tavo kūno artumą, tavo šilumą, tavo karštas lūpas, tavo tvirtas rankas, užuodžiu tavo kvapą...Aš gyvenu tavimi. Aš busiu gyva tol, kol mane prisiminsi. Perplaukčiau visus vandenynus, perkopčiau aukščiausius kalnus, kad tik sugrįžtum i mano mažytį pasaulį...
Nežinau, kaip susiklostys mano gyvenimas. Žinau tik vieną - palieku savo širdį tau. Man jos tikrai nebereiks, nes ten yra vietos tik tau. Duok Dieve, kad kas nors mylėtų tave taip karštai, kaip aš myliu, net ne myliu, o dievinu. Tegul myli dar karščiau. Bet juk Dievas mato, dar karščiau mylėti paprasčiausiai neįmanoma!! MYLIU TAVE...!
Laura
--------------------------------------------------------------
Nepažįstamame mieste prie blokais supjaustyto namo, kurie, pasiklystant jų pilkume, yra nesuskaičiuojami, laukiau draugo. Asmeniniai jo rūpesčiai šaltą žiemos dieną man grėsė sedėjimu automobilyje. Keisdamas radijo stotis nesumažinau įprasto laukimui nuobodulio. Žvalgiausi į aplink supančius namus, kiemus, vėl į namus, į jų langus. Daug gyvenimų, nesuvaidintų spektakliuose, užuolaidomis paslėpti už stiklų.
O jei stiklai būtų didinantys ir neuždengti? Tada būtų matomi netikri, iškreipti gyvenimai. Reikia juose būti, o ne žiūrėti į juos... Mano mintys sustojo kartu su stabtelėjusia mergina prie lango. Gal nekart stabtelėdavo šalia jo ir nieko nepastebėdavo, nors ir pažvelgdavo pro jį. Už lango dabar buvo vasaris nuo šalčio ir nuo besnaigio sniego išplaukusiais namų kontūrais. Juk visa tai persidavė į šiltą kambarį.
Ji turėjo pajusti visa tai savyje ir virpantis nuo šalčio vaizdas akimirksniu nušviesti jos gyvenimą. Atrodė kad toje akimirkoje neliko kasdienybės, sutilpo visas jos pačios egzistavimas. Meilė ir nemeilė. Susitikimas ir išsiskyrimas. Prasmė ir beprasmybė.
Džiaugsmas ir verksmas. Kalba ir tyla. Tyla , kaip pauzė, prasidėjusi nuo užvertų durų takto. Ta šalta akimirka išdavė ją – ji gyvena laukimu! Ji laukia savo ateities, nesuvokdama, kad ji neateis. Ateina tik dabartis, - ateina net telefono skambučiu. Gal staiga suskambėjęs garsas ją nukeltų į ateitį? Gal būtų stebuklas? O gal mintyse ji rimuoja: “Kodėl mes pasirenkam juoką,/ kai turime tylą?/ Gal bijom žinoti,/ kad dar tebemylim…/ Ir pirmąjį žvilgsnį nedrąsų,/ ir bučinį pirmą./ O laiko sustoti neprašėm-/ nebūtų išgirdęs…” .
Gal ji mintimis prie jūros? Ant bangų skalaujamo smėlio rašo jo vardą. Nykstančias raides kartoja vėl ir vėl, nors jaučia jas būsiant šaltose bangose. Arba sėdi atrėmusi smakrą į kelius ir skaito bangų piešiamas raides…”My-li-ma-sis, lau-kiu ta-vęs ….”
„Gal užmigai?“ – linksmas draugo klausimas su šalto vėjo gūsių nuo atidarytų durų sugražino mane prie vairo. Sukantis išvažiuojančiai iš kiemo mašinai, dilgtelėjo keista nuojauta, kad jai paskambins.
Aras
---------------------------------------------------------------------
Rašau Tau šiuos žodžius, nes jau nebegaliu išlaikyti visų manoj širdy susikaupusių jausmų... Nebegaliu ištverti nė dienos, valandos ar net minutės apie Tave nepagalvojus, noriu visuomet Tave matyti, matyti šalia savęs... Jausti Tavo šilumą, širdies plakimą, girdėti Tavo balsą... Negaliu nieko sau padaryti, tiesiog kaip beprotė esu apsėsta Tavęs, kaip kankinė blaškausi gyvenime negalėdama išlieti savo širdies Tau...Sunku rasti tinkamus žodžius, kurie galėtų išreikšti manyje susikaupusį sumišimą.
Rodos, kiekviename žingsnyje aš Tave sutinku tik vis skirtingais pavidalais...rodos, ir oras kvepia Tavimi, o muzikos garsuose girdžiu Tave kalbant...
Širdis kaip užburta kartoja vien Tavo vardą ir lyg išprotėjusi visur Tavęs ieško. Tikrovė išnyko.
Likai tik Tu... Visur-aplink mane, mano širdyje, sapnuose, svajose... Aš kitaip negaliu ir nenoriu...Kiekviena diena vis darosi sunkesnė, nes širdis degte dega noru išlieti savo meilę Tau, o lūpos - ištarti Myliu Tave...
Agnė
---------------------------------------------------------------------------
Mano meilė... Kažkur yra... Kažkur klajoja... Galbūt mes jau ne kartą su tavimi prasilenkėm gatvėj ir nepastebėjom. Bet aš tikiu, kad išauš diena, kai Tu pas mane ateisi ir ištarsi: „Labas, aš taip ilgai iki tavęs keliavau, ar laukei manęs?“
Aš laukiu... Laukiu tos dienos... Tūkstančiuose žmonių ieškau Tavęs vienintelio. To, kuriam galėčiau ištarti „Myliu“. Aš nežinau, kaip Tu atrodai. Tavo paveikslo nėra mano galvoje. Todėl ieškoti sunku... Bet žinau, kad pajausiu širdim jog tai Tu.
Keliauk pas mane... Aš laukiu...
Rasa
--------------------------------------------------------------------------
Sveikas, Lulu!
Dingai. Visai amžinybei. O žadėjai atvažiuoti. Nyku be Tavęs. Baigiu skylę duryse pražiūrėti.
Tikiu, jog vieną gražų ar ūkanotą rytą jos atsivers ir ant slenksčio pamatysiu stebuklą. Tuos varno juodumo garbiniuotus plaukus, dailiai suimtus ant sprando į kasą, spindulingas akis it prinokusios slyvos, deimanto vaiskumo baltymais, apkraštuotus ilgesiu šnarančiomis šilkinėmis blakstienomis.
Profilis tobulas, lūpos nei godžios, nei plėšrios - paperkančios šypsena. Iš jų gera girdėti mano vardą it pilamą cukrų į švarų sniegą. Tos liaunapirštės rankos visada šiltos -suneriam pirštus, o jie susipina kaip vešlios žolės. Turbūt dėvėsi tamsiai žalią su purpuriniais antsiuvais striukę su gobtuvu. Niekadėjau, avėsi raudonais batais - tuo klaikiu deriniu traukdamas visų svetimų žvilgsnius, keldamas nuostabą.
Tai Tavo laisvės išraiška. Dažnai tokia netikėta. Bet laukiama. Ir Tu laukiamas. Negaišk. Juk nesusapnavau. Tikrai buvo svaigus pavasaris, kai šėlo žydėjimas, podraug ir šaltos šiaurietiškos liūtys. Dėkojau dangui ir žemei už tai, jog galiu elgtis kaip noriu. Dabar labai noriu padėkoti Tau. Už dovaną, kuri noksta manyje.
Žinai Kas
---------------------------------------------------------------------------
Tu esi mano vyras. Jaučiau (o dabar – žinau) nuo pat mūsų susitikimo. Tai tavęs aš ieškojau. Tavęs aš visada laukiau. Nuo tos akimirkos, kai gimiau. Nuo tada, kai pradėjau mąstyti, kai suvokiau, kad man tavęs trūksta.
Žinau, kad bėgsi, žinau, kad dabar tu sau - svarbiausias. Žinau, kad bus labai sunku. Bet aš tavęs lauksiu. Tiek, kiek reikės. Tiek, kiek pakelsiu. Net ir nebegalėdama – lauksiu. Nes tu mano žmogus. Nes tu mano vyras. Vienintelis. Ir vienas.
Nusipirkau žiedą, tik grįžusi iš *** 2007 metais rugsėjo 2 dieną. Užsidėjau ant kairės rankos. Laikysiu ir nešiosiu tol, kol tu užmausi ant dešinės savąjį. Kol tu užaugsi. Kol tu suprasi, kad aš tavo gyvenimo moteris. Kol tu praeisi visus savęs pažinimo etapus. Pirmuosius susidūrimus su savimi. Tą etapą, kuriame esi dabar ir kuris prasidėjo mudviem susitikus.
Sunki karma. Varganas kelias. Bet aš juo einu. Ir eisiu. Nes nenoriu tavęs prarasti. Nenoriu, kad tu išnyktum iš mano gyvenimo. Jaučiu, kad nurimau, nes apsisprendžiau: aš tvirtai noriu būti su tavimi. Tik su tavimi. Nes iš tavęs ateis mūsų vaikai. Nes tik tavęs noriu kaip vyro, kaip savo vaikų tėvo. Tu esi gyvas to mano amžinai turimo vyro paveikslo originalas. Esi antroji mano pusė.
Labai liūdna, kad šito nesupranti. Labai skaudu. Dar skaudu.
Žinau, kad ieškosi visų kitų kelių. Kad klejosi. Kad skaudinsi mane. Kad ieškosi savęs ten, kur tavęs nėra. Jaučiu, kad tai užtruks metus, žinau, kad tai palies ir įtrauks ne vieną žmogų. Žinau, kad jungsi savo kelius su kitomis. Bet žinau, kad tie visi keliai tave vis tiek atves iki manęs. Nes mums lemta būti kartu.
Noriu tik vieno, kad tie tavo keliai būtų kuo trumpesni. Noriu, kad jie būtų tau sunkūs tiek, kad nepajėgdamas įveikti, suvoktum, kad jie – ne tau ir ne tavo. Noriu džiaugtis mudviem abiem kuo anksčiau. Noriu patirti šeimos palaimą ir buvimą mama bei žmona. Su tavimi. Visąlaik. Iki gyvenimo pabaigos. Tu esi mano vyras. Tu man vienas ir vienintelis. Esi mano lemtis, tad, prašau, būk geras, sugaišk kiek įmanoma mažiau laiko stengdamasis suvokti, kad būti kartu mums tiesiog lemta – tai užrašyta danguje.
Prašau trumpesnių tavo kelionių ir klajonių ir artimesnio kelio iki suvokimo, kad esame skirti vienas kitam. Nes tu mano vyras, o aš tavo moteris.
Greičiau auk. Bręsk greičiau. Nes aš tavęs laukiu. Aš tavo lemtis. Neatsisakyk jos. Gyvenimas – tik vienas. Tame gyvenime daugiau nei vieno žmogaus - tikrai per daug. Nepabėk per toli, kad kuo greičiau sugrįžtum. Iškęsiu visus pažeminimus tol, kol tikėsiu, kad tu mano, o aš priklausau tik tau.
Neduok pagrindo manyti, kad klydau, ir neleisk man pakeisti savo nuostatos dėl tavęs ir ypač – dėl mūsų. Neleisk man tapti kito vyro moterimi. Tegul netikrai, tegul su nuolatine vidine įtampa ir siaubingu ilgesiu tavęs. Bet su negrįžtama galimybe įgyvendinti mūsų meilę.
Išminties ir proto tau, Mielasis. Nes...
Tokią laimę, kokią gavome mudu, gauna per mažai žmonių. Nešvaistyk jos per ilgai. Greičiau eik į mane ir pas mane. Nes aš tavęs JAU laukiu.
Tave mylinti Tavo ***
---------------------------------------------------------------------------
Pasistačiau sau vienatvės pilį,
Bet laukiu, kad kas nors ją sugriautų…
Gal būt tai būtum tu?
Raimonda
--------------------------------------------------------------------------
TU man atrodai toks karštas kaip bato puspadis žiemą. Negaliu rašyti, nes širdis šokinėja kaip šalta varlė kišenėje. Ilgesys slegia krūtinę kaip akmuo kopūstų statinę. O BRANGUSIS, ar TU leisi man sudegti meilėje, lyg bulviniam blynui, pamirštoje keptuvėje. Lauksiu TAVO atsakymo kaip darbininkas laukia algos, kurios negauna jau tris mėnesius. Lieku ištikima iki paskutinės tvoros, kuri sudegė 1941 metais, malkų krizės metu...
Lina
--------------------------------------------------------------------------
Rašau Tau... Rašau, nors esi už tūkstančio mylių. Rašau Tau, nes esi vienintelis, kuriam tai galiu daryti iš visos širdies. Nes tik šalia Tavęs galiu būti savimi ir paskambinus penktą ryto kalbėti apie bet ką. Ar prisimeni, kaip gera dalintis vakaro ramybe ar tiesiog juoktis kartu?
Ar žinai, kad krentant žvaigždėms kartu sugalvoti norai pildosi greičiau? O tiki likimu? Aš tikiu. Jei lemta, sielos atranda viena kitą, du delnai susijungia kaip derantys spalvoto stiklo gabalėliai. Tikrai tikiu. Todėl laukiu.
Laukiu serenados, kurią man dainuosi, laiško, kurį parašysi, sapno, kuriame mane mylėsi. Laukiu akimirkos, kai Tavo glėbyje būsiu dovana, dovanota paties likimo. Laukiu saulės laidos ir ryto saulės, dienos kaitros ir nakties gaivos, kad galėtumėm viskuo džiaugtis kartu. Laukiu Tavęs. Ant mano stalo visada du puodeliai.
Vilma
------------------------------------------------------------------------
Tu priėjai tada... Mane išgelbėjai... Vakaras tada buvo ypatingas: šilta ugnis, jaukus pavasaris, tylūs pievų laukai, kurie skendėjo geltonų pienių žieduose. Troba buvo pilna smagaus šurmulio... O aš nejaukiai sėdėjau... Jaučiau kažkokią kaltę, bandžiau išvengti tavo žvilgsnių... Tie ištarti žodžiai, kuriuos dar dabar prisimenu... šiltą apkabinimą...
Tu manęs laukei... maniau, kad nelauksi...
Dabar aš tau dažnai kartoju, kad tave myliu... Stipriai... Beprotiškai... Bandau suprasti, ką tai iš tiesų reiškia...
Meilė – beprotiškas ilgesys artumo, kai dar prieš kelias akimirkas būname kartu... Tai mūsų šypsenos ir žėrinčios akys, kai žvelgiam vienas į kitą... Tai švelniai liečiančios rankos... Vos juntami bučiniai... Sakoma, kad meilė būna tada, kai pilve skraido drugeliai, kad meilė tai visa, kas lieka po aistros...
Meilė tau - tai lyg salstelėjęs gilus atokvėpis, kurį palydi švelnūs kūno virpuliai... Meilė tau – tai aistra, kuri įsižiebia akimirksniu... Tai nerimas, kai esi ne namuose... Tai malonus jaukumas žiūrint filmą arba valgant pietus... Meilė tau - mūsų žvilgsnių susikirtimas ir švelni palydinti šypsena... Tai noras visada būti kartu... Tai pasitikėjimas vienas kitu...
Meilė tau – tai visokeriopa laisvė vienas kitam, lyg neištartas pažadas būti ištikimiems...
Meilė tau - tai būdas mylėti save, kad tuo jausmu galėčiau dalintis su tavimi... Mylėti tavo dovanotas gėles, rytines žinutes...Mylėti tavo mintis, neištartus žodžius...
Ačiū tau už tai, kad virpi mane apkabinęs...
Dovilė
---------------------------------------------------------------------------------------
Neužmirštuolių jūroj mėlynoj
Dangaus žydrynė atsispindi.
Drugelis plaikstosi lengvai
O tavo Tavo akys meile spindi...
Neužmirštuolių jūroj mėlynoj
Nuskendo mūsų meilės laivas -
Taip išsiskyrė mūs keliai,
Rodės, žaizdas išgydė laikas...
Neužmirštuolių jūron mėlynon
Įbrist aš vėl norėčiau,
Akimis, meilės kupinom
Dabar jau aš Tavim gėrėčiaus....
Zita B.
------------------------------------------------------------------------------------------
Brangusis, mano meile,
Atšvęskim Valentino dieną gimtam kaime -
Tu užkutensi jau įmitusį paršiuką,
Aš tau iškepsiu širdies formos kotletukų.
O kai į miestą parvažiuosim,
Į "SuperMaximą" nudrošim -
Man patikėjęs pilną piniginę,
Mašinoj kiek nusnausi ant širdies pliušinės.
Jau vakare tave pakviesiu
Pasižiūrėt TV tik dviese -
Viena šampaną aš išgersiu,
Jei tu prie šono melodingai knarksi.
Regina R.
----------------------------------------------------------------------------------------
Rašau laišką savo Mylimam žmogui, kuris yra šalia manęs, kuris šiuo metu yra mano labai geras draugas, kuris rūpinasi manimi, kuriuo rūpinuosi ir aš... Bet, deja, Jis nėra mano, Jis laisvas paukštis. Žmogus su kuriuo praleidau ne vienus metus kartu, su kuriuo gyvenome, kūrėme ateities planus.
Rašau Tau, nes praėjus daugiau nei metams laiko Tu esi mano mintyse visada. Aš keliuosi rytais kartu su Tavimi, einu miegoti vakarais kartu su Tavimi tik jau savo mintyse...
Tu - brangiausias žmogus, kuris išmokė mane į gyvenimą žiūrėti kitaip, kuris parodė kaip galima mylėti. Nors to aš nesupratau, kol buvome kartu, bet tada kai pasukome skirtingais keliai, suvokiau, Tu palikai didelį randą mano širdyje.
Žinau, kad buvo sunku abiem, žinau, kad abiem trūko vienas kito, bet abu padarėme per daug klaidų, per daug žiūrėjome tik į save... O jeigu, būtume išgirdę vienas kitą dar tada, kai buvome kartu, ir išsikalbėję... Kaip tada, kai susitikome jau kaip draugai! Pameni? Kaip mes abu buvome nustebę tada, kad tiek daug nepasakėme vienas kitam.
Dabar mes esame draugai, nepaprasti draugai... Tokie, kurie turėjo bendrą vieną ateitį, kurie žiūri vienas kitam į akis ir jos blizga dėlto, kad mes esame bent taip kartu, kad sugebėjome likti draugais net ir tada, kai mus draskė gilūs širdies skausmai ir pykčiai...
Dabar skausmas praėjo, liko tik maža vos rusenanti viltis, o jeigu kažkada mes vėl būsime kartu? Niekada tada daugiau nepaleisiu Tavęs, nekartosiu tų pačių visiškai beprasmiškų klaidų... O jeigu ir taip nebus, ir mes liksime tik draugai, tuomet tokia mūsų lemtis... Aš ją priimsiu iškėlusi galvą aukštai, ir būsiu laiminga, nes turiu draugą - Tave!
Linkiu visko ko geriausio Tau. Tu tai žinai. Myliu Tave!
Tavo L.
----------------------------------------------------------------------------------------
Ieškau... Svajonėje, sapne, iliuzijoj, minty. Jos tuščios. Ieškau žmonių veiduose - tai tik gyvi stabai. Paieškočiau savyje, bet niekaip savęs neatrandu. Paieškočiau tavyje, bet kur gi tu? Kodėl neieškai tu? Tik ne svajonėj, ne sapne... ne. Jos tuščios. Tik ne žmonių veiduose - jie akmeniniai netikri.
Manęs nėra - tai dar viena iliuzija. Tavęs nėra - tu vienas iš veidų. Dar truputi paieškokim... ore kvėpuojančiam jausmu...
Ieškanti...
-----------------------------------------------------------------------------------------
Mylimam
Jei man leisi mylėti Tave,
Aš padėčiau pavirsti Tau vėju.
Tuomet tapčiau laivelio bure
Ir žinočiau, kad su Tavim skrieju.
Jei man leisi mylėti Tave,
Debesim Tau pavirsti padėčiau.
Pasinerčiau ir plaukčiau drauge,
Tavo lietų sugerti galėčiau.
Aš padėčiau Tau tapt dangumi.
Jis - visur. Ir galiu juo gėrėtis.
Tu apgaubtum mane savimi,
Jei tik leistum Tave man mylėti.
Mylinti
-----------------------------------------------------------------------------------------
Visi kažką turi. Tai, ko ieško, arba ką jau surado. Ir visi kažką randa. Kažką savo. Štai sėdžiu iki kaklo įklimpusi į Sigur Ros. Viena. Nes, pasirodo, neradau. Tie prakeikti mano gyvenimo kraštutinumai. Juoda / Balta/ Turiu / Neturiu.
Kodėl man visuomet taip? Mano gyvenime yra ryškus polinkis viskam greitai baigtis. Ir daugiau kaip pusė atvejų – prieš mano valią. Ir norą.
Visi kažką randa. O ar aš radau? Ar tai tik dar viena pora tuščių akių, kai tuo tarpu manosios dar kažkur toli arba arti? ..Aš viena iš tų neoromantikių idealisčių – tikiu, po velnių, tikiu dviejų obuolio puselių teorija. Bet ar rasiu antrą tokį patį iki skausmo tikintį?...
Prieš daugiau nei pusmetį pradėjau rašyti ilgos apimties esė, pavadinimu „Reikia Vyro reikia(NE)". Šiuo metu jau neberašau. Pernelyg dažnai keitėsi mintys. Pernelyg dažni buvo poslinkiai, nors esminė viena ir tas pati mintis buvo tiesiog labai paprasta.
Aš ieškau šilumos. Po velnių, duokit šilumos. Abipusės. Tikro nesuklastoto jausmo, nenusukamų akių, staiga neatsirandančių reikalų, kai norisi pabūti dviese. Duokit jausmą, kai šiandien supratęs, kad esi ramus, žinotum, kad ir rytoj galėsi mėgautis ramybe. Visi kažką randa. Gal kada rasiu ir aš.
Sigur Ros - Paupa Lagid. Fantastiškai graži daina. Vieniems.
Tikiu, gal kada perskaitysi ir šios muzikos klausysime dviese.
Non Grata
-----------------------------------------------------------------------------------
Ir vėl... Ir vėl ateina ta akimirka, kai aš nepaliaujamai pradedu apie Tave svajoti. Kas Tu?.. Kodėl Tu mano mintyse?.. Kodėl neleidi man ramiai gyventi?..
Bet ne... Tu juk net nežinai, kad aš apie Tave galvoju, kad svajoju apie Mūsų gyvenimą kartu, apie Mūsų beribę MEILĘ...
Sugrįžti pas mane su snieguolėm kvepiančiu pavasariu, su pirmąja ežero bangele nutirpus jį kaustančiam ledui, pražysti su pirmąja šilo žibuokle... Kodėl? Tik tam, kad neištartum man nei vieno taip laukiamo žodžio!?
Tu leidi su manim vasaras, nesvarbu, kur aš bebūčiau... Slenki šalia manęs lyg mano šešėlis, kuriam net negaliu pažiūrėti į akis... Leidžiantis saulei švelniai mane apkabini lyg norėdamas išpažint savo MEILĘ ir kartu su gęstančiais saulės spinduliais pasineri į jūrą...
Ilgais rudens vakarais Mes susitinkam tik tam, kad galėtumėm pasvajot... Už lango pučiant žvarbiam vėjui, sėdim prie gelsva liepsnele rusenančio židinio, klausomės visada gyvos klasikos ir tik atmerkę akis suprantam,- visa tai tiesiog gražus sapnas...
Tau kelio į mano širdį nepastoja nei žvarbūs žiemos speigai nei mano mintyse siaučiančio pūgos. Tu visada šalia, bet ar supranti, kad man tai jau nusibodo? Nebenoriu to nebylaus blankaus šešėlio! Noriu pabust iš sapno ir pasitikt Tave prie savo širdies vartų...
Mano gyvenime trūksta tik Tavęs...
Virga
------------------------------------------------------------------------------------
Laukiu Tavęs... Atrodo, laikas sustojo ir aš stoviu vietoje. Noriu žengti žingsnį, tą paskutinį žingsnį ir viskas įsibėgės. Ilgas kelias iki meilės, sunkus, reikalaujantis ištvermės ir kantrybės, pasiaukojimo ir tikėjimo. Noriu paskubinti laiką, deja, tai ne mano jėgoms. Turiu paklusniai, nesiplėšydami eiti toliau, viduje augindama Tą jausmą. Gera žinoti, kad einu pas Tave...
Asta
---------------------------------------------------------------------------------
Skiriu Nestui
Nerašysiu Tau ditirambų ir romantiškų posmų, nebus mano mintyse nei patetikos, nei “moteriškai skysto” verkšlenimo, kurių tu tiesiog negali pakęsti. Kaskart man pradėjus, kaip tu sakai “niurzgėti”, mūsų pokalbis tuo ir baigiasi. O jų ir nebūna labai daug. Dukart į savaitę, o kartais – į mėnesį. Nes mes imame ir dingstame iš vienas kito horizonto.
O tada stebuklingai atsirandame mobiliojo ekrane su klausimais, kaip sekas ir ką veiki. Ateina vakaras ir lekiame kavos, o gal pamatyti vienas kitą. Bent jau aš... Nors skiria mus tik du Vilniaus mikrorajonai, tačiau iš tikrųjų mylių mylios. Ir vargina ta situacija turbūt labiau mane nei Tave. Nes Tau tiesiog TAIP gyventi ir būti labai gera. Patogu, tiksliau.
O man nea. Bet šįkart nebus jokių klausimų ir kaltinimų, nebus paslėptų minčių, kurias ne visada tu interpretuoji teisingai. Tiesiog noriu pasakyti, koks svarbus ir brangus man esi.
Klausi, nuo kada?
Jau treti metai. Pilni laukimo, vilties ir tikėjimo, kad galbūt kažkada Tu nenorėsi išeiti. Nes dabar išeini. Vos tik išaušta rytas. Išbėgi ir nebegrįžti. Pas mane. Žinau, kad gyveni vienas ir galbūt toks gyvenimas tave žavi tam tikra prasme... Bet būsiu kantri. Nes meilė tokia – kantri.
Noriu išrėkti visam pasauliui, kad dievinu Tave, kad geidžiu tik tavęs, kad laukiu ateinančio ir neišeinančio, kad noriu pažinti Tave ir priimu su visais trūkumais ir netobulumais.
Nežinau Tavo svajonių ir jausenų, nedrįstu spėlioti, su kokiom mintimis užmiegi ir nubundi, nežinau net to, kiek esu Tau svarbi ir reikalinga, bet esu tikra dėl vieno – kad ir kaip viskas susiklostys dalelę Tavęs aš visada nešiosiuos savo širdyje. Gal kaip neišsipildžiusią svajonę, gal kaip geriausią gyvenimo atradimą.
Turbūt perskaitęs “mane” paklausi: ar esu laiminga?
Taip, esu. Turbūt laimingiausia. Nes mintimis turiu Tave – 105 kilogramus aukso.
Ir nesąmonė, kad negalima pasiilgti Tų, kurie tau nepriklauso... es tavęs ilgiuosi – Labai.
Tavo Rous
--------------------------------------------------------------------
Man taip sunku be tavęs...
Rytas be tavo balso kaip miškas be lakštingalos giesmės.
Diena be tavo žvilgsnio kaip gaivios rugpjūčio naktys be žvaigždžių.
Vakaras be tavo švelnaus "labas, mielasis" kaip dykuma be smėlio.
O naktys be tavo glamonių ir bučinių kaip jūra be vandens.
Pasiilgau tavęs...
Meldžiuosi kas vakarą... būk laiminga, mano žvaigždele. Henrikas
-------------------------------------------------------------------------
Mano ilgamete praeities drauge, jau nemažai laiko prabėgo nuo mūsų išsiskyrimo. Kartais aš tave prisimenu - ir tada truputėlį šypsausi. Tyliai ir sau... Tik nieko tau nebejaučiu. Netgi nežinau ar norėčiau dar tave kur nors atsitiktinai sutikti. Gal ir norėčiau, - būtų įdomu sužinoti kaip gyveni.
Mes abu kalti dėl mūsų išsiskyrimo. Tikiuosi, kad aš mažiau. Daug mažiau. Tikriausiai mes buvome perdaug skirtingi. Bet sužinojome, kad ištikimybė yra svarbu, gal net daug svarbiau negu iš pradžių atrodė.
Gal ir norėčiau dar tave sutikti, mano praeities drauge. Kur nors mieste, atsitiktinai... O gal ir nenorėčiau. Juk tai kas buvo gražaus išlieka visam laikui. Tad teišlieka vien gražūs prisiminimai. Taip geriau
Romantikas
------------------------------------------------------------------------
Laukiu...
Visą amžinybę...
Ar jau greitai?
Slepiuosi...
Visą amžinybę...
Kam? Kodėl? Kada?
Sapnuoju...
Visą amžinybę...
Tobulai vienintelį?
Nemaldauju,
Netiesiu rankos ir neprašau...
O gal reikėtų?
Žinau...
Jau greitai...
Meilės glėbyje nubusiu...
Rita A.
---------------------------------------------------------------------------
Toks jausmas, apimantis visas mano mintis, užtvindantis visą mano kūną buvo jau seniai, kai dar sėdėjau mokykliniame suole, tada buvo visokių „meilių". Ne, tokių jausmų dar nebuvo, buvo kitokie... O dabar, dabar visai kitaip... Dabar viskas daug sunkiau, nes tai daug stipriau, nes tu kartu taip arti, bet ir taip toli.
Dabar aš laukiu... Laukiu ir vėl laukiu, nežinau, tas laukimas, rodos, mane pribaigs, tave matau beveik kasdien, bet susitikus užsiriša kalba, apmiršta kūnas... Ir nieko, prasilenkiam, pasisveikinam ir... Ir viskas. O mintys daužos, širdis plyšta, diena ar naktis, darbas ar mokslas, net linksmi pasisėdėjimai su draugais vis tiek visad mintyse tu ir taip jau kokie pusė metų...
Bėga laikas ir kiekvieną dieną keliuosi su mintim, gal šiandien, gal šiandien netyčia kas įvyks, gims kokia nors, nors ir menkutė simpatija man, ir vėl guluosi su ta pačia mintim, o gal rytoj... Be galo sunku, bet kartu ir gera, tokių jausmų sąmyšio gal dar išvis neturėjau. Žinoma, mylėti, nors ir tyliai, niekam negirdint ir nematant vis tiek yra geriau, nei išvis nieko nemylėti.
Žinai, rašyti laišką tau, tam kurio lauki, kuris kiekvieną akimirką mintyse yra šalia, kartu ir sunku, ir be galo lengva. Sunku, nes visad mąstai, kas bus, jei... O kas, jei tu, sužinojęs apie mano jausmus, nesuprasi, atstumsi... Tada juk dings paskutinė viltis, kurią turiu šiandien, kai tu to nežinai.
Ta viltis dings, nusinešdama kartu ir mano svajonę, būti su tavimi, pabusti ryte tavo glėbyje, kai tu žiūri į prabundančią mane ir tau kaip ir man tai yra gražiausia akimirka. O lengva, lengva rašyti, nes viskas plaukia iš širdies, giliai, giliai iš širdies ir tekstas liejasi, net negalvojant, ką rašai.
Šis laiškas skirtas tik tau, aš ir vėl bandau pasibelst nedrąsiai į tavo širdį, ir vėl viliuosi, kad šis laiškas neliks be atsako. Aš vis laukiu, laukiu ir lauksiu ir nesvarbu, ar vis dar už lango sniegas, ar jis jau upeliais čiurlenantis vanduo, ar baltais žiedais, lyg apsnigta sužydėjusi obelis, ar vienišas laukymėje stovintis medis, metantis paskutinius savo lapus.
Nes meilė stipri!
pazystama
----------------------------------------------------------------------------------
Aš vis laukiu dar, brangusis.
Gal jau šiemet mano būsi?
Valentinas juk artėja...
Laikas pirštis. Tavo fėja.
Rima
----------------------------------------------------------------------------------
Krištolinių taurių kritimo metas.... Eini savo keliu, o po kojomis krenta taurės, kurių skeveldrų atplaišos nenoromis patenka į akį.
Taip ir aš ėjau savo keliu, o mano kelyje pasitaikė toks etapas - kas dieną, savaitę, kas mėnesį krito po taurę, dvi, tris... Bedūžtamos jos kas kartą palikdavo po dalelę savęs. Taurių buvo visokiausių - nuodėmingų, grakščių, nuostolingų, kilmingų, šmaikščių, įdomių...
Nešiodavau aš jas, kartais užtekdavo savaitės, kartais mėnesio, vienos iš jų labai greitai iškrisdavo, kitos ilgėliau užsibūdavo. Bandydavau išsiaiškinti skeveldros kilmę ir kodėl būtent ji papuolė mano akiratyje, kuris yra platus, bet kartu labai siauras.
Aš vis ėjau savo keliu, kol visai netikėtai, man belipant laiptais, po savo valdas, nepasirodė – grakšti, subtili, paslaptinga, o kartu kukli taurė. Bet šukės buvo tokios aštrios ir smailios, gal net palaimintos šarlatanės, čigonės kerų, jos įsismelkė iki pat mano visų galvos vidinių organų, smegenų, nervų, jutimo ląstelių.
Kas rytą, pabudusi, norėdavau daužyti save į atvaizdą ir šaukti – nusiramink, juk tai tikra nesąmonė, aš juk ne paauglė, kuri susižavi kažkieno apvaizda!!! Ėjau toliau savo keliu su tuo krisleliu akyje. Kartojau sau kasdien: „Kodėl Tu toks nepaprastas, o kartu kuklus ir paprastas? Kam man Tavęs reikia? Kodėl išnyri net mano ekstazės būsenoje?“
Aš išvykau, bet Tavo šmėkla mane persekiojo ir kas kartą kartojau sau, kodėl aš turiu Tavimi domėtis, o kartu ir rūpintis, Kas Tu man? Juk Tu manęs net nepažįsti....
Ir taip praėjo metai, visiškai išbraukti iš mano gyvenimo, kaip bėgiojimas paskui miražą, fantazijas, iliuzijas ir pilni altruizmo....
Neįkainojama patirtis...
Živilė
-----------------------------------------------------------------------------------
MIELASIS, rašau šį laišką, tačiau dar nežinau, kas Tu esi. Tiesiog noriu surasti Tave ir pamilti. Noriu, kad pamiltum mane. Galbūt jei žinočiau, koks Tu turėtum būti, galėčiau ieškoti Tavęs pati. Deja, aš nežinau. Tiesiog noriu, kad šalia būtų žmogus, su kuriuo jausčiausi saugi ir laiminga, ir kuris būtų laimingas su manimi. Todėl visiškai drąsiai galiu pareikšti, jog man nereikia vyro nuo žurnalo viršelio.
Nenoriu, kad būtum misteris šaunusis, ir visiškai nesitikiu, jog būsi pasakų princas. Man reikia žmogaus. Žmogaus, kuris mokėtų mylėti ir džiaugtis. Kuris kartu su manimi juoktųsi ir liūdėtų. Puikiai suprantu, kad šis baltas popieriaus lapas su keliomis eilutėmis juodo šrifto galbūt taip ir liks neperskaitytasis ir mano širdis liks vieniša.
Nepaisant to, vis dar naiviai viliuosi, kad Tu rasi mane. Aš laukiu...
Kristina
------------------------------------------------------------------------------------
Nesu tikra, kad kada nors tau pasakysiu, nesu tikra, kad tai yra reikalinga mūsų atveju. Anksčiau maniau, mylėti itin paprasta – du žmonės myli vienas kitą ir niekas jiems nesutrukdys. O pasirodo, gyvenime begalės kliūčių, kurių galėtų nebūti, o jos yra.
Vadinasi, dėl kažko jų tikrai reikia. Be tokių banalybių, kad laukiu, kad tikiuosi, kad darausi šešėliu, noriu pasakyti, kad aš supratau, ką reiškia mylėti, o gal tik dar einu į tą supratimą. Meilė tai nebūtinai būti kartu, meilė tai pagalvoti apie kito laimę, kai mylimojo laimė aukščiau manosios. Taigi, myliu tave ir tavo laimės noriu stipriau, nei savosios.
Kažkas
------------------------------------------------------------------------------------
Labas, mano mielas, rytas!
Geidulio žalia dėmė...
Lyg sparnai išaugę būtų -
Traukia nuodėmėn!
Žalios pievos, žalios mintys,
Bučiniai žali...
Žalią ugnį užgesinti
Dūšioj negaliu...
Labas, mano mielas
Valdonė
------------------------------------------------------------------------------------
Labas, mielasis ;}}
Ar tu nepamiršai, kad aš tavęs vis dar laukiu? Žinau, nepamiršai. Žinau, vis dar ieškai manęs.
Norėčiau tau pasakyti tik tiek: Myliu tave, myliu tave nežinau kaip, nežinau kur, nežinau kada ar iš kur, mano meilė paprasta ir tyra, nepaini ir nepasipūtusi, tu toks artimas man, kad tavo ranka ant mano krūtinės mano ranka, kad kai tu užsimerki aš užmiegu.
Ir kai man tenka be perstojo tavęs ilgėtis, laukti, kai turiu ištverti viską viena, jaučiuosi kaip plėšomas popieriaus lapas. Tiesiog noriu, kad mane apkabintum ir sušildytum. Aš ta maža trapi mergaitė, kuriai reikia , kad ją apsaugotų. Ta maža mergaitė visada turės jėgų laukti savo laimės. Aš žinau , tu ateisi. Tiesiog gal dar ne laikas .
P.S. Aš tave myliu, aš tave dievinu, aš negaliu be tavęs gyventi, tačiau pasakysiu tik tiek: Tu man patinki.
Eglė K.
------------------------------------------------------------------------------------
"Tu kažkokia pasikeitusi - visa tiesiog švyti. Kas nors nutiko?", - klausinėja manęs pažįstami. Tik gūžteliu pečiais ir tyliai nusišypsau. Argi jie supras, kad vykdau slaptą planą? Bandau pamilti savo vienatvę, kad surasčiau Tave.
Sakai, esu keistoka? Bet ar žinai, kaip seniai Tavęs ieškau? Kartais man atrodydavo, kad būtent šiandien Tave sutiksiu. Dairydavaus gatvėje, darbe, teatre, tik taip nieko ir neįvykdavo.
Vieną vakarą pabandžiau Tave nupiešti. Iš paveikslo žvelgė niekad nematytas veidas. Suabejojau-, gal čia visai ne Tu?...
Tuomet sugalvojau Tave pagroti. Linksmai. Ne, nieko gero. Skambant lyrinei melodijai, išvydau siluetą. Jis buvo per toli, kad ką nors įžiūrėčiau...
Matyt, reikėjo imtis ko nors konkretesnio. Pavyzdžiui, Tave išskaičiuoti. Deja, popieriaus lapas taip ir liko tuščias. Chemija ir fizika nebuvo mėgstamiausi dalykai , neprisiminiau nė vienos tinkamos formulės...
Iš ryto čiupau paltą ir išlėkiau. Ligoninėn. Gal Tu tūnai pasislėpęs mano širdies kamputyje? Tada rentgeno nuotrauka turėtų Tave parodyti...
Laiptinėje sustojau ir sugrįžau. Jau kvepia beprotyste? Galbūt. Bet negi iš tikrųjų esu sutverta tokia – viena - be savo antrosios pusės? Netikiu. Tu tikrai esi, tik vaikštai kitais keliais.
Palauk, argi nėra sakoma: jei ką nors labai labai planuoji, Dievas juokiasi. Tuomet, gal man reikia stengtis pamilti savo vienatvę? Kai iš tikrųjų ją pamėgsiu, kai išmoksiu džiaugtis tuo, ką turiu, Dievas galbūt apvers viską aukštyn kojomis ir atsiųs man Tave.
Tu tikrai pastebėsi mano spindinčias, o ne ieškančias ir nusivylusias akis. Nesvarbu kaip atrodysi, koks būsi. Svarbu, kad turėsime daugybę laiko vienas kitą pažinti...
Raminta
P.S. Šio laiško Tau tikriausiai nerodysiu, kad neišpuiktum sužinojęs, kaip stengiausi tave surasti. Tik taip pasakysiu tris stebuklingus žodžius "Aš Tave myliu", kad pats viską...
Oi, palauk, atrodo vėl nukrypau nuo plano. Aš gi mėgstu savo vienatvę. Ar visi, žemėje ir danguje, girdit?????????? Aš tiesiog dievinu savo vienatvę
------------------------------------------------------------------------------------
Laiškas mylimajam...
Kas rytą Tu mane bučiuoji,
Kas dieną akį man merki,
Kas vakarą Tu mane apkabini,
Ir labos nakties linki.
Jei akyse man rodos sniegas,
Jei rankose man per sunki našta,
Jei aš jaučiuosi kaip klajoklė,
Man užtenka prisiminti, kad Tu šalia.
Gražiausios šventės,
Ir gražiausi vakarai,
Linkėjau per Šv. Kalėdas,
Kad šiemet Tu ateitum realiai...
Skiriama Tau, kurį taip gerai pažįstu, ir labai laukiu..
Agnė
------------------------------------------------------------------------------------
Einame per gyvenimą, sutinkame daugybę žmonių, bendraujame, išsiskiriame ir vėl bendraujame, bet svajonė visada širdyje...
Svarbiausia, manau, turėti svajonę ir tikėti ja... O žinai, kas yra mano svajonė? Ogi TU! Tikiu, karštai ir nuoširdžiai, neabejoju, kad mes būsime kartu... Žinau, tik tiek, mano prince, atitinkamu laiku, pačioje keisčiausioje vietoje mes susitiksime ir abu pajusime tą šiltą jausmą užliejantį kūną, ir suvirpinantį širdį...
Oi mano prince, kaip aš laukiu tos dienos..
Gyvenime turiu viską, ko noriu ir apie ką svajoju, tik dabar labai noriu viskuo pasidalinti su tavimi... Noriu jausti tavo artumą, paskęsti tavo glėbyje, bučinių jūroje... Noriu, laukiu, svajoju, ir tikiu... Tikiu, kad mūsų susitikimas pakeis mūsų abiejų gyvenimus, bet argi gaila kažko atsisakyti ar kažką pakeisti, dėl to nepakartojamo jausmo, dėl kurio verta gyventi...
Dėl to jausmo, kuris suteikia mums sparnus... Kuris net ir niūriausią dieną, verčia mus šypsotis... Manau verta ir aš pasiruošus tai padaryti...
Myliu, laukiu ir tikiu ...
Tavo Princesė
P.S. Lauksiu kol pasibelsi į mano duris, bet daryk tai garsiai...
------------------------------------------------------------------------------------
Aš vis dar jį myliu
Kai mano širdyje jausmai
Kadais patirti atsigavo,
Neišsakyti žodžiai
Eilėm išsirikiavo.
Supyniau aš dainelę
Iš žodžių ir jausmų.
Su viltimi ją siūsiu
Aš tam kurį myliu.
Skrisk, dainele,
Keliauk su vėjeliu.
Suraski tą vienintelį
Kurį dar vis myliu.
Pati paukščiu pavirtus,
Medžio šakoj tupėsiu,
Savo dainos kelionę,
Su nerimu stebėsiu.
Skrisk, dainele,
Lengvai su vėjeliu,
Čiurlenk upeliais,
Aidėki varpeliu.
Jeigu mano dainelė,
Linksmai, linksmai skambės,
Mano širdis - paukštelis
Pritardama čiulbės.
Skrisk, dainele,
Linksmai su vėjeliu,
Skambėk dainele,
Tik netylėk akmenėliu.
O jei laukai rasoti,
Dainos žodžius sugers,
Mano širdis iš skausmo,
Krūtinėj apsivers.
Skrisk, dainele,
Drauge su vėjeliu,
Ir nelengvos kelionės,
Tu nevadinki vargeliu.
Padūkėlis vėjelis,
Dainos žodžius pagavo,
Mano širdis - paukštelis,
Iš džiaugsmo atsigavo!
Skrisk, dainele,
Pripildyta jausmų,
Ir pasakyk brangiajam,
Kad jį dar vis myliu...
Regina R.
------------------------------------------------------------------------------------
Rasos lašas skaidrus,
Pievoje rasti jį sunku, kaip ir tikrą meilę atrast...
Bet, kai artėja baubas rustus,
Negailestingai nušluoja meilės svajas svaigias,
Rūkas išsklaido miglą,
Pienių vynas gardus,
Teka per kraštus...
Aš lyg paukštis skrendantis į šiltus kraštus...
Ieškantis autoriaus šios dainos:
„Jei ir aš iš ties galėčiau skristi, tai norėčiau
Kas vakarą, žvaigždėtą naktį žavią...
Skrendant suokti harmonijos kupiną melodiją Tau į ausį...
Ten, žalioje pievoje, kurioje ganosi nėščios karvės, o aplinkui drugelis ant nosies riestos
tupės
Vaikai klegės
Tėvai mylės
Saulę palydės...
“
Širdys meile plaka...
To ir pakanka...
Laikant delne Tavo ranką...
Mu mū
-----------------------------------------------------------------------------
Bėga dienos, vienišos, šaltos, liūdnos... Grįžtu namo, praveriu buto duris, žengiu vidun. Taip norėtųsi išgirsti šiltą: „Sveikas, brangusis, kaip dienelė prabėgo? Žiauriai šalta šiandien lauke, sušalai turbūt... Einam kavytės atsigert-sušilsi, papasakosi kaip sekėsi“. Tuščia! Vėl tuščia... Tyla liūdina, slegia ir baugina. Iš įpročio įjungiu kompiuterį, paleidžiu muziką. Vėl klausysiu tų pačių dainų apie meilę, laimę, greitų ir lėtų. Vėl naiviai nejučia pradėsiu svajot apie savąją laimę, savąją meilę... Tiek kartų jau svajojau...
Nejučia prieinu prie lango, atsiremiu į palangę ir pažvelgiu į tolį... Šiandien liūdniau nei įprasta. Už nugaros tyliai skamba Fort Minor daina: „Where‘d you go“. Atsidūstu... Nebenoriu būti vienas! Meile, ar girdi? Meile, sugrižk, ateik į mano širdį, sušildyk ją! Aš taip ilgai tavęs laukiu... Mergyte... Bėga dienos, vienišos, šaltos, liūdnos...
-=poker face=-
