Kazanova – šis vardas tapo bemaž keiksmažodžiu, ištvirkimo ir svetimoteriavimo sinonimu. Bet ar ne per daug apie šį asmenį, tapusį vienu iš žmonijos tipažų, išgalvota? Ir kokia yra jo meilės pergalių paslaptis? Vargu ar viską galima paaiškinti vien neribotu seksualumu ir nežmoniška potencija...
Giacomo Casanova (toliau – Kazanova) mama – gražuolė aristokratė – ištekėjusi už aktoriaus, buvo jam neištikima su teatro direktoriumi Michele Grimani. Būsimasis herojus-meilužis buvo santuokinės neištikimybės vaisius, iš motinos paveldėjęs prancūzišką grakštumą ir aistringumą, o iš tėvo – karštą itališką kraują. Tačiau genai – tai viskas, ką iš tėvų gavo Giacomo. Jį auklėjo teta, nes mama mirė netrukus po gimdymo, o abu tėvai – vienas teisėtas, bet skurdžius, o kitas neteisėtas, bet turtingas – berniuko gyvenime nė kiek nedalyvavo.
Teta berniuką puikiai išauklėjo, sugebėjo jam įskiepyti iš tikrųjų neįtikėtiną, magišką galantiškumą, kuris tapo vienu iš pagrindinių ginklų vyksiančiuose meilės mūšiuose. Viena įvykių versija byloja, kad savo globėjos namuose širdžių ėdiko karjerą pradėjo dar būdamas 11 metų – jis sugundė tarnaitę. Būdamas 15 metų jis tapo jau ganėtinai patyrusiu meilužiu, apie kurį gandai sklido ir tarp paprastų piliečių, ir aukštuomenėje.
Netrukus likimas nutarė išbandyti šį visų mylimą jaunuolį – mergaitė, kuriai jis jautė itin stiprią aistrą ir su kuria buvo pasiryžęs susieti savo gyvenimą santuokos ryšiais, mirė nuo plaučių uždegimo. Giacomo prisiekė niekada nevesiąs, o kiekvieną eilinę lovos draugę sąžiningai įspėdavo, kad santuokos pančiai – ne jam skirti.
Kita legenda byloja, kad pirmą kartą meilės vaisių saldumą jis pajuto būdamas 21 metų, nakčiai nusipirkęs paleistuvę, tačiau lovoje patyrė visišką fiasko, o tuomet profesionalė ėmėsi mokyti jį meilės meno. Po mėnesio intensyvių apmokymų prostitutė paskleidė gandą apie virtuozišką meilužį, kuris gali pasaldinti net ir pačių reikliausių damų gyvenimus.
Giacomo darbavosi net suprakaitavęs – visų pirma, stengdamasis suteikti malonumą savo partnerei. Jo seksualinis altruizmas, visiškai nebūdingas tų laikų vyrams, tapo pagrindine jaunojo grafo meilės pergalių priežastimi. Kartą Londone naujai savo pažįstamai jis pasakė: „Pagal profesiją aš palaidūnas, pagrindinis mano gyvenimo darbas buvo kūniški malonumai: nieko svarbesnio aš nežinojau“.
Tačiau nuo jaunystės Kazanova demonstravo neeilinius sugebėjimus ne tik gundymo srityje, tačiau ir filosofijoje, magijoje, intrigose, kortų žaidimuose, sukčiavime. Jis apvažinėjo visą Europą, tačiau valstybes ir miestus vertino tik pagal savo meilės nuotykių ir avantiūrų sėkmingumą.
Klajonės prasidėjo tuomet, kai Kazanova buvo pašalintas iš kunigų seminarijos už neištikimybę (jaunučius seminaristus moterų nebuvimas gniuždė, todėl savo problemas jie sprendė bendrai) ir išsiųstas perauklėti į San Andrea di Lido fortą. Tvirtovės teritorijoje Kazanova buvo laisvas ir, be abejo, nevengė tuo pasinaudoti. Simpatiška graikė, patraukusi jo dėmesį, be glamonių padovanojo garsiajam meilužiui dar šį bei tą, kas tik 1879 metais buvo pavadinta gonorėja. Jis pasveiko, nepaisant to, kad ir gydymo metu neatsiribojo nuo malonumų, o vėliau netgi didžiavosi savo pirmąja „profesine trauma“.
Iš Venecijos Kazanova bėgo į Italijos pietus, kur lankėsi viešnamiuose, vėl užsikrėtė, pralošė visus pinigus ir nusilpęs iš alkio vos neskendo įlankoje. Taigi, gyvenimas provincijoje nebuvo saldus. Todėl jis pasuko į Romą, kur senovinės Aldobrandini vilos labirintai ir Borghese vilos sodai, esantys Tibro upės pakrantėje, jam pasirodė tikru rojumi – čia būriais vaikštinėdavo patrauklios panelės, kurias buvo galima be vargo įvilioti į slaptas nišas ir vyno rūsius.
Kartą meilužis-herojus buvo popiežiaus vasaros rezidencijoje ir taip nuoširdžiai linksmino bažnyčios galvą savo pokštais bei anekdotais, kad jam buvo suteiktas leidimas grįžti į Veneciją.
Taigi jis grįžo į gimtinę, kur jo religija galutinai tapo malonumas. Prie kiekvienos moters jis priartėdavo savaip, per trumpą laiką spėjo pamylėti aristokratę iš aukštuomenės sluoksnių, smuklininko dukteris, vienuolę iš atokaus vienuolyno, mokytą damą, kuri buvo įvaldžiusi teologinių disputų meną, maudyklių patarnautojas, aktorę ir netgi kuprotą aktorės draugę.
Tačiau Kazanova buvo ne tik damų bei Fortūnos numylėtinis, savo veiklą jis vertino rimtai ir talentingai. Giacomo su moterimis noriai žaisdavo psichologinius žaidimus, jas juokindavo, intriguodavo, glumindavo, stebindavo, viliodavo, aukštindavo. Jis meilikaudavo, o kartais tai darydavo tol, kol negaudavo to, ko geisdavo.
Jis buvo dėmesingas ir dosnus. Tačiau svarbiausia, jis kalbėjo – kalbėjo apie viską pasaulyje: apie meilę, apie mediciną, apie politiką. Kartą Kazanova atsisakė praleisti naktį su garsia kurtizane, nes nemokėjo anglų kalbos, o ši kalbėjo tik angliškai. Jam meilė be bendravimo nebuvo nė sudilusio skatiko verta.
Jo klajonės nesibaigė, Paryžiuje jis atsitiktinai tapo gražuolių tiekėju Liudviko XV rūmams, o Austrijoje, kur vyravo griežtesnis požiūris į dorybę, Kazanova ilgam neužtruko – jis buvo ištremtas po to, kai sugundė 13 metų mergaitę. Klajūnas ir vėl grįžo į gimtinę, susipažino su senatoriumi, kuris apgyvendino Giacomo pas save namie.
Laisvalaikiu jaunasis plevėsa užsiiminėjo alchemija ir magija, todėl netrukus susilaukė inkvizicijos nemalonės. 1755 metais jis buvo įkalintas Dožo rūmuose. Apie ten kalėjusius žmones buvo sakoma, kad jie yra po švininiu stogu, nes šių rūmų stogas buvo padengtas švininėmis plokštėmis. Giacomo sugebėjo po metų pasprukti iš šio kalėjimo – jis prakrapštė skylę lubose. Jam teko visiems laikams atsisveikinti su Venecija.
Po šio pabėgimo prie patyrusio meilužio vardo jam buvo priskirta ir avantiūristo reputacija. Jis išvyko į Paryžių, kur įsteigė fabriką, ant šilko audinio spaudusį įmantrius piešinius. Ten dirbusios panelės užsiėmė ne tik savo pagrindine veikla ir viršininkui kainavo labai brangiai. Galų gale jis tiesiog bankrutavo: didysis gundytojas niekada nieko negailėjo savo meilužėms.
Elgesio normas diktavo pati visuomenė: Liudvikas XV Prancūziją pavertė milžinišku haremu, į Versalį iš visų Prancūzijos dalių ir netgi iš užsienio vyko gražuolės. Kaip gi atsilaikysi, kai tokia pagunda! Ir Kazanova, nespėdamas savo jausmų, prisipažindavo: „Moteris myliu iki beprotybės, bet visuomet teikiu pirmenybę laisvei“. Laisve, matyt, jis vadino pasirinkimo ir ieškojimų laisvę.
Jis miegojo su aristokratėmis, su prostitutėmis, su vienuolėmis, su savo dukterėčia – ir galbūt netgi su savo dukterimi. Bet atrodo, kad per visą gyvenimą nė viena jo meilužė jam dėl nieko nepriekaištavo. Grafas buvo ne tik dėmesingas ir dosnus, bet ir labai darbštus lovoje. Kartą legendiniam širdžių ėdikui teko paprakaituoti visą naktį, kad galų gale išgirstų ekstazės kupinas vienos frigidiškos vyrų nekentėjos, sugulusios su juo į lovą tik iš smalsumo, aimanas. Kazanova sugebėjo suteikti jai malonumą, o už tai turtinga dama jam atidavė pusę savo turtų.
Beje, Giacomo avantiūros nebuvo visiškai nesavanaudiškos. Šiame žmoguje su jausmų išaukštinimu bei kūniška aistra puikiai derėjo nuoširdus impulsyvumas ir piniginis išskaičiavimas. Pavyzdžiui, nuolatinis jo pinigų šaltinis buvo meilės meno, elgsenos visuomenėje ir filosofijos pamokos mergelėms. Savo auklėtines Kazanova su didele nauda sau perleisdavo diplomatams, finansininkams, turtuoliams ir netgi karaliui.
1759 metais Kazanova buvo Olandijoje. Jis turtingas, gerbiamas, priešais jį – lengvas ir lygus kelias į ramų, užtikrintą gyvenimą. Bet jo vaizduotę jaudino tik nauji susitikimai, naujos pažintys. Ir dėl gražių akių poros jis galėjo persirengti virtuvės patarnautoju, kelti pokylius, klajoti iš vieno miesto į kitą.
Volfenbiutelio mieste, trečioje pagal prestižą Europos bibliotekoje, Kazanova praleido aštuonias dienas, kurias pavadino laimingiausiomis savo gyvenime – ten Giacomo užsiėmė „Iliados vertimu“. Berlyne jis buvo kadetų auklėtoju, Peterburge jis neįtiko caro rūmams ir greitai grįžo į Vokietiją, iš kur taip pat netrukus buvo išvytas.
Bėgo metai, o jo gyvenimas buvo kupinas vien klajonių, Kazanova visur patirdavo begalę nuotykių. Bet jau įpusėjus gyvenimui jis pajuto persisotinimą, jo seksualinė energija blėso, bet vis intensyvesnė buvo jo intelektualioji veikla. Paskutiniuosius gyvenimo metus jis praleido dirbdamas bibliotekininku Bohemijoje, Dux pilyje, kankinamas podagros ir impotencijos, visas savo jėgas skirdamas literatūriniams veikalams.
Ten jis parašė fantastinį romaną „Icosameron“, memuarus „Mano gyvenimo istorija“ ir „Prisiminimai“, kurių autentiškumu iš pradžių buvo abejojama, tačiau specialiais tyrimais įrodyta, kad memuaruose paminėti istoriniai įvykiai ir personažai yra realūs. Autorius save pristatė kaip „meilės pergalių ir paleistuvystės herojų“.
Velniškai žavingas avantiūristas, dėmesingas ir dosnus meilužis, seksualus altruistas ir „stachanovietis“ be asmeninio žavesio ir darbštumo, pasak istorikų, lovoje naudojo ir dar šį tą. Šiuolaikinėse sekso reikmenų parduotuvėse tai yra vadinama falo imitatoriumi, o grafas turėjo jo protėvį – raudonmedžio lazdelę, padengta minkšta veršelio oda.
Taip pat Kazanova, besirūpindamas partnerės saugumu, vienas iš pirmųjų pradėjo naudoti prezervatyvus. Žinoma ir dar viena jo meilės žaidimų dalis – erotinė virtuvė. Giacomo viską žinojo apie „jaudinančių“ priemonių paslaptis ir kulinarinių patiekalų, galinčių kurtizane paversti bet kokią vienuolę, receptus.
Ir bene ryškiausias potėpis jo meilės kovų paveiksle – rafinuotumas. Nors toji epocha garsėjo savo laisvu elgesiu ir seksualiniu laisvamaniškumu, Kazanova aplenkė visus savo amžininkus. Jo memuaruose aprašytas epizodas, kuomet grafas stebėjo savo meilužės ir prancūzo diplomato meilės žaidimus. Toks vojerizmas tuomet taip sukrėtė visuomenę, kad Kazanova įgijo „rafinuotos meilės karaliaus“ reputaciją.
Giacomo ne tik mėgdavo stebėti, bet ir eksperimentuodavo su meilės vietomis. Jis aprašo atvejį, kuomet su viena grafiene mylėjosi miesto dvaro fontane, stebint gausybei tarnų. O kitą ponią grafas sugundė tiesiai ant padengto pietų stalo.
Kazanova buvo visapusiškai išsilavinęs aferistas ir šarlatanas, kuris gyrėsi savo alchemijos ir kabalistikos žiniomis, pasižymėjo diplomato savybėmis ir savo intelektualumu bei išradingumu aplenkė daugelį savo amžininkų.
Tačiau šis gamtos apdovanotas žmogus savo talentus kruopščiai bandė taikyti toje aplinkoje, kuri jį pagimdė ir išauklėjo – tereikėjo Kazanovos seksualinės energijos. Atrodytų, pati epocha jį aprengė maskarado kostiumu, kuriuo apsirėdžiusį mes jį regime iki šių laikų. Tarptautinio lygio avantiūristas, diplomatas iš prigimties, gudrus sukčius ir niekada nepavargstantis, rafinuotas meilužis.
