Susitaikėme, o gyvenimas tekėjo mano darbų sraute . Kol galų gale jis prarado mano vardu skolintą didelę pinigų sumą (darė biznį) ir vėl kilo aibės problemų. Teko perfinansuoti namą ir taip gražinome skolas. Aš visada taupiau ir galvojau, kaip uždirbti ir gyventi ne kaip paskutiniams skurdžiams. Kai vaikui buvo 11 mėnesių išėjau dirbti. Kai jis vienu laiku uždirbdavo keletą dolerių per dieną, nepriekaištavau, o sakiau, kad viskas susitvarkys ir bus gerai.
Mūsų problema ta, kad kai iškildavo koks klausimas, aš visada su juo norėdavau kalbėtis ir rasti išeitį kartu, o jis visada pradėdavo šaukti, šiaip ne taip nuramindavau. Jis visada šaukdavo, kad aš negerbiu jo šeimos (mamos, sesers), nors aš nieko nedarydavau, o kai pasakydavau ką manau - jis širsdavo.
Ilgainiui nustojau sakyti, o jis visada kaltindavo mane tuo pačiu. Bet pagarbos mano šeimai iš jo niekada nemačiau, bet ir neprikaišiojau jam. Šiais metais jau du kartus jis išėjo ir paliko mane su vaiku, kad paprašiau pinigų mokesčiams – šaukė, kaltino mane negerbimu jo šeimos ir t.t. Prieš keletą dienų, vėl paprašius pinigų, jis mus paliko, sakydamas, kad jis gali daryti su savo pinigais ką nori.
Aš čia esu vienui viena, tėvai toli ir ligoti, mano uždirbamų pinigų neužtenka pragyventi. Jo mama, kai skambinu paklausti, kur jis, nei atsiliepia, nei paskambina, o visada šaukia, kad aš ir vaikas jai svarbūs. Mano vardu paimta daugybė kreditų ir nežinau, kaip visa tai išmokėti (namas pardavinėjamas - niekas neperka, mokėti reikia už jį). Skambinu jam ir prašau viską išsiaiškinti ir rasti išeitį kartu, nes mums turi pirma rūpėti vaikas, o jis netgi nekelia ragelio.
Iš jo giminės niekas manimi ir mažiumi nepasirūpina. Esu didelėje depresijoje, vaikas dažnai šaltais metų sezonais serga ir mes daug kartų būname ligoninėje. Dirbti pilną savaitę negaliu, nes ką uždirbčiau, daugiau nei pusę atiduočiau auklei ir nepragyvenčiau iš turimų santaupų.
Jis šaukia, kad duos pinigų, bet dabar jis neduoda, o ką kalbėti apie vėliau. Skyrybų atveju, jo alimentai būtų labai maži. Man su sveikata irgi ne viskas gerai. Esu gilioje fizinėje ir emocinėje šoko būsenoje, bijau būti viena. Šiuo metu negaliu nei susikaupti, nei dirbti, nei vaiką išvesti į lauką ... O vaikas visą laiką šaukia tėtį ir stovi prie lango jo laukdamas... O kai prašau pasakyti, kada atvažiuos jo aplankyti, vyras sako - nežinau (bet prieš tai daug kartų sakė, kad jei paliks mus, pasiims vaiką kiekvieną savaitgalį).
Mano gyvenimas baisesnis už pragarą, kenčiu įžeidinėjimus, dirbu nesustodama, rūpinuosi viskuo, o jis mane kaltina ir kaltina, ir kaltina... Prašau gražiuoju pakalbėti, nekalba. Visa atsakomybė ant mano pečių, žinau pati tai ir nieko negaliu sau padaryti, esu visiškai palūžusi. Tėvai toli ir aš čia vienut viena.
Labai myliu ir rūpinuosi vaiku. Noriu, kad jis turėtų tėtį ir mamą, nes aš užaugau pilnavertėje šeimoje (mano vyras iš išsiskyrusios šeimos, mama turėjo tris santuokas). Jis ir jo šeima gyvena pažadais, melu, daug kalbėdama, bet nedirbdama. Vyras šaukia, kad jis geras tėvas (aš nesakau nei taip, nei ne ), bet aš visiškai viena juo rūpinuosi, dirbu keletą dienų.
Aš negaliu būti be savo vaikelio nei dienos, lekiu po darbo greičiausiai jo pasiimti, kartu visur važiuojame, dirbame, žaidžiame - aš juo tarsi kvėpuoju. Jis man viskas! Prašau vyro sugrįžti, kad vaikas turėtų mus abu, sakiau kad gali neduoti pinigų, o pats viską mokėti - ir vis tik kaltina jis mane jo šeimos negerbimu.
Jam sakiau, jeigu reikia eiti pas psichologą jam, aš visada padėsiu ir būsiu kartu, bet jis šaukia, kad jam nereikia, o man greičiau reikia. Aš suprantu, kad aš esu iš visiškai kitokios šeimos (mes turime visi išsilavinimus, tvarkingus namus, pareigos ir atsakomybės jausmą), o jo šeimoje viskas priešingai (iš pradžių jis buvo visiškai kitoks - ramus, geras, dirbo).
Aš suprantu, kad mano gyvenimo tikslo kartelė jam per aukšta, bet aš pati viską darau, o jo užduotis tik uždirbti pinigus, bet ir tai jam per sunku. Aš noriu išauklėti ir duoti mano vaikui išsilavinimą, gerus namus, užklasinę veiklą, o ne tipišką tos šalies gyvenimo būdą: kompiuterio žaidimus, TV ir dešrainius.
Ką man daryti, padėkite, nes neturiu kur kitur ieškoti pagalbos. Ačiū.
Atsako psichologė Vaida Platkevičiūtė
Jaučiatės vieniša, pavargusi, nematanti išeities, bijanti, kad tokia situacija tęsis amžinai. Svetimoje šalyje, su svetimais žmonėmis ir savomis skolomis bandote ne tik išlikti pati, bet esate atsakingą už kitą žmogų – savo vaiką. Skaitant jūsų istoriją beviltiškumas ir liūdesys tiesiog užlieja.
Visgi sudėtingiausia įžvelgti tai, jog savo sutuoktinį suvokiate kaip gelbėtoją, kurio buvimas kartu suteiktų jums jėgų išgyventi.
Skaitydama jūsų laišką apie vyrą nesužinojau nieko gero. Aprašėte jį kaip žmogų ne tik neturintį atsakomybės jausmo, bet ir negebantį valdyti savo emocijų, pasižymintį ypatingu egocentriškumu. Vargu ar tokie žmonės gali pretenduoti į gero sutuoktinio, o juo labiau tėvo vietą.
Jūsų nupasakota situacija sukuria vaizdinį, tarsi vyras būtų aštrių akmenų maišas, kurį jūs tempiate užsidėjusi ant kupros, o kai jis pats nukrenta (atrodytų, turėtų palengvėti), negalite su tuo susitaikyti ir visaip kaip bandote jį vėl užsikrauti, tikėdama, kad taip bus geriau.
Daugelis skaitytojų leis sau pakomentuoti ir duos nemažai patarimų, jog nuo tokio vyro reikia bėgti kuo toliau. Manau, jie bus visai teisūs. Tačiau santykių ypatumai tarp žmonių ir asmens poreikis turėti bent vienus artimus ryšius, priverčia ilgėtis žmogaus, kurio buvimas yra kur kas sudėtingesnis nei nebuvimas.
Būdama visiškai viena, jūs negalite suvokti, kad iki šiol išsivystę sunkumai (paskolos, sudėtinga finansinė situacija) gali būti tik maža dalis tos, kuri gali išsirutulioti sugrįžus jūsų vyrui.
Bijodama likti viena ir bet kokiu būdu siekdama išlaikyti santykius su sutuoktiniu, daugeliu atveju tikite juo daugiau nei jis gali. Kita vertus, prisiimdama visą atsakomybę, neleisdama patirti jam natūralių netinkamų poelgių, sprendimų pasekmių tik dar labiau padedate savo vyrui rinktis lengviausią kelią.
Net ir jo išėjimo atveju, jis laimi viską: laisvę, įsipareigojimų nusiėmimą, dėmesį, kurį gauna, kai jūs jo ieškote, reikalingumo jausmą, kai siūlote grįžti bet kokiomis sąlygomis. Nereikalaudama iš jo nieko, darote meškos paslaugą jam, o save pasmerkiate toliau gyventi su žmogumi, kuris nesuteikia jokio saugumo nei jums, nei vaikui.
Prieš pradedant ieškoti sprendimų, svarbu suvokti dar vieną dalyką: vyro jums reikia ne dėl vaiko, o dėl savęs. Kad ir kaip grubiai skambėtų, savo poreikius mes neretai perkeliame kitiems. Svarbu būti atvirai su savimi ir žinoti, jog vaikas atkartoja jūsų emocijas ir išgyvenamus jausmus. Žinoma, jis jaučia norą būti su savo tėčiu, tačiau daug ramiau į jūsų išsiskyrimą reaguotų tuomet, kai matytų ne tokią įskaudintą mamą.
Tai nereiškia, kad tuoj pat turite pabėgti nuo savo jausmų, tačiau galvodama apie savo ir vyro santykius, pabandykite atsieti nuo jų vaiką. Jam svarbu pateikti informaciją kas vyksta, tačiau negalima motyvuoti vyro sugrįžti dėl mažylio. Vaikas, girdėdamas, kad kažkas yra daroma dėl jo, gali vėliau jausti atsakomybę dėl jūsų nesutarimų ar kitų sunkumų, kuriuos išgyvensite kartu.
Situaciją trumpai apibendrinčiau taip: bijodama prarasti vienintelius reikšmingus ryšius, bandote susigrąžinti savo vyrą. Šis (matydamas, kad yra jums be galo reikalingas) diktuoja savo sąlygas ir neturi jokio noro keistis, juk jūs jo norite tokio, koks yra.
Išgyvendama labai sudėtingą situaciją, nelabai susimąstote, kad vyro grįžimas gali ne išgelbėti, o galutinai sužlugdyti santykius - sunku numatyti, kiek kartų patikėjusi be pagrindo, padarysite netinkamus sprendimus: dar viena paskola, dar vienas vaikas ir panašiai.
Ką daryti?
Pirmiausia - suvokti, kad vyras nepasikeis pats savaime ir geriausias būdas yra išmokti gyventi be jo. Galima palikti jam galimybę grįžti, tačiau tik tuomet, kai jis pats parodys realius pokyčius ir bent kiek žengs sąmoningo įsipareigojimo link.
Tačiau šis sprendimas bus nelengvas, kol jūs būsite viena. Verta susirasti pagalbą, kuri jums suteiktų bent kiek stiprybės. Suprantu, jog svetimoje šalyje nėra taip lengva rasti artimų draugų, kurie pagelbėtų. Tačiau ieškant galima jų rasti.
Pirmiausia verta pasidomėti tokiomis institucijomis, kuriose galima gauti socialinių darbuotojų ar psichologų pagalbą. Taip pat pasidomėkite bendruomenių veikla, į kurią galbūt ir pati galėsite įsitraukti, net tik gauti pagalbą. Paieškokite informacijos apie nemokamus pagalbos telefonus ar konsultacijas internetu, kur dirbantys konsultantai galės jums padėti silpnumo akimirką ar tomis valandomis, kai jausitės visiškai vieniša ir nematanti išeities.
Pabandykite pamąstyti apie tai, kad atradusi būdą išgyventi pati, būsite mažiau priklausoma nuo sutuoktinio nestabilumo. O tai palaipsniui suteiks vis tikresnį išsilaisvinimą nuo santykių, kur vyras turi visas teises be didelių įsipareigojimų.
Norėdama, kad kas nors keistųsi, turite atrasti jėgų keistis pati. Tai gana sunku. Visgi jei klausiate mano patarimo, drįstu sakyti, kad bandymas kitą žmogų suvokti kaip tą, kuris gali pakeisti situaciją, dažniausiai atveda prie dar didesnių nusivylimų.
Ir tik tuomet, kai atrandame savo, nuo artimo nepriklausomą būdą išgyventi, galime padėti ir jam, o gal net ir santykiams.
Nuoširdžiai su Jumis. Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt
