Mes pasitikime sporto treneriais, kurie sako: „Ne taip, statyk kojas plačiau !” Ir mūsų pirmiems sekso partneriams leidžiame paguldyti mus kitaip bei judėti kitokiu tempu. O santuokoje įprantame girdėti komandas, kur dėti šlepetes, kaip šluostyti grindis, kokiais būdais verta uždirbti pinigų ir kokį estetinį skonį rekomenduotina turėti. Dauguma sutuoktinių, netgi labai liberaliai nusiteikusių gyvos gamtos atžvilgiu, šalia savo sutuoktinių tampa Mičiurinais. Ir ima drąsiai kryžminti jų prigimtines savybes su savo vertybėmis.
Tačiau anksčiau ar vėliau kyla atoveiksmis - protestas. Žinoma, jis nereiškia, kad mes visiškai nesutinkame su mūsų auklėtojais ir mokytojais. Nes jie greičiausiai yra teisūs, tačiau kažkoks velniukas viduje verčia jų neklausyti. Rodome „ožiukus“ vaikystėje, neklausome mokytojų, protestuojame paauglystėje ir sukeliame maištą santuokoje. Paskutinė dalis - įdomiausia, nes santuokos prasmė – „būti kartu ir varge, ir džiaugsme“- visiškai nenumato uždavinio „ir pakeiskime vienas kitą pagal savo supratimą“. Nenumato, nors užmušk.
„Būti drauge“ pavirsta „pakeisti kitą“- kaip čia taip atsitinka? Juk tas, kuris „būna“ su savo sutuoktiniu – jį myli, o tas, kuris“ keičia“- jo nemyli? Kadangi žmonių santykiai yra gana sudėtingi, pabandykime atsakyti, pasinaudodami analogija.
Šuniuko šeimininkas ir vilkų medžiotojas
Štai palyginkime šuniuko augintoją ir vilkų medžiotoją. Šuniuko augintojas visą laiką stengiasi savo šuniuką pakeisti: iš pradžių dresūra, po to sužmoginimu. Jis kalbasi su juo taip, tarsi šuniukas būtų žmogus. Jis verčia jį žmogiškai elgtis, ir siekia, kad jis taptų jo draugu bei pašnekovu.
Pagalvokite: jis su juo ir kalba žmonių, o ne šunų kalba, ir šlepetes bei laikraštį išmoko atnešti, ir higienos įgūdžius skiepija... Na, ko ne keitimas? Labai didelis ir radikalus keitimas.
O štai vilkų medžiotojas. Jis eina vilkui iš paskos ir skaito jo pėdas. Jis tyrinėja vilko elgesį. Jis išmoksta atpažinti vilko įpročius. Jeigu reikia, jis išmoksta staugti kaip vilkas. Jūs nesuklysite, jei pasakysite, kad jis pats tampa kažkiek vilku! Žinoma, galutinis jos tikslas visai ne toks, kaip šuniuko augintojo. Jis vilką nušauna. Tačiau atkreipkime dėmesį - prieš nušaudamas jis ne tik nesiekia vilko pakeisti pagal savo žmogišką supratimą, ne, jis save keičia, bandydamas vilką susekti. Dar akivaizdesnis - zoologo, gyvūnų tyrinėtojo elgesys. Ten ir nenušaunama.
Tai kas geriau pažįsta gyvūnus - tas, kuris juos bando sužmoginti, ar tas, kuris bando juos pažinti su jais supanašėdamas, išmokdamas jų elgseną ir kalbą?
Dar viena pavyzdys. Jūs turite problemų su vaiku. Jis nesimoko, neklauso. Jūs jį verčiate mokytis ir klausyti, skaitote paskaitas apie mokslo naudą... Jokio rezultato. Ir štai jis ima vaikščioti pas psichologą. Šis jo keisti nesiruošia, užtat su juo susidraugauja – žaidžia, bando pažinti, suprasti. Pats vaiku retsykiais tampa. Praeina pakankamai daug laiko, kol psichologas su juo susidraugauja. Ir štai stebuklas - vaikas ima klausytis ir mokytis! O dabar pasakykite - kodėl?
Atsakymas aiškus prisiminus gyvūnus: jūs bandėte elgtis su vaiku kaip su šuniuku - pritempti jį prie savo supratimo apie teisingą elgesį. Iš esmės jūs stengėtės jį dresuoti ir pakeisti. O psichologas elgėsi kaip vilkų medžiotojas ar zoologas: ėjo vaikui iš paskos, siekdamas jį pažinti.
Na, ir pagaliau situacija su sutuoktiniu: kodėl po įvairiausių, netgi labai sėkmingų bandymų jį pakeisti, sutuoktinis ima ir viską sugadina?
Jis gerdavo, jūs titaniškomis pastangomis jį privertėte mesti, o dabar jis vėl su kvapeliu?
Jis buvo neištikimas, jūs spaudimu bei manipuliacijomis privertėte jį „grįžti į protą“- o jis ir vėl žiūri į kitą?
Jis nesitvarkė, o jūs pastabomis bei pamokymais išmokinote jį tvarkos bei švaros, ir staiga - jis viską siaubingai sujaukė?
Atsakymas slypi retorinėje frazėje, kurią jūsų gyvenimo draugas išrėkia jums į veidą:
„AR TU KADA NORS BANDEI MANE SUPRASTI?“
Klausimas, reikia pripažinti, geras. Pakeisti jį jūs gal ir galite, o suprasti?
Ir aš kalbu visai ne iš moralinės, o iš praktiškos pusės:
- jei medžiotojai efektyviau suranda ryšį su gyvūnais nesiekdami jų keisti, bet siekdami juos suprasti;
- jei psichologai efektyviau suranda ryšį su žmonėmis, nei šeimos nariai su tais pačiais žmonėmis;
- ir jei toks nesuinteresuotas kontaktas veiksmingiau keičia žmogų, nei suinteresuota dresūra;
- ir jei tai vėl susiję su nuostata „ suprasti per supanašėjimą“, o ne su nuostata „daryk kaip aš“ ; tada kodėl gi nepabandžius įlysti į savo artimo kailį ? Klausykite, žmonės gerieji, o gal tai ir yra viena iš meilės paslapčių?
