Nežinau, kodėl, bet nuo pat mažens man vis atrodė, kad esu ne ten, kur turėčiau (ir norėčiau) būti, kad mokausi ne to, kas man iš tikrųjų būtų įdomu, kad gimiau ne toje šeimoje, ir jei tik galėčiau, rinkčiausi kitus tėvus – tokius, kaip draugų, tokius, kokie yra mano krikšto tėvai. Galų gale, nebuvau patenkinta net ir draugais.

Svajojau apie kitokius. Apie kitokį mūsų bendrą laisvalaikį. Tapusi studente supratau, kad pasirinkau nemielą širdžiai studijų kryptį. Visus 4 metus per jėgą ropšdavausi iš lovos ir kulniuodavau į paskaitas. Sukandusi dantis laikiau egzaminus. Už studijas mokėjo tėvai. Ir mokėjo nemažai, o gyvenome gana varganai, todėl nesiryžau jiems net užsiminti, kaip universitete kankinuosi. Be viso to, visada niurzgėjau, kad kirpėja blogai apkirpo, kasininkė nemandagiai aptarnavo, o žurnalas, kurį nusipirkau, prikimštas vien tik reklamos, ir nėra ką ten jame skaityti. Kaip jau galima nuspėti, baigusi nemėgiamas studijas pradėjau dirbti nemėgiamą darbą. Nedaug uždirbau. Viskas, rodos, tyčia krypo ne taip, kaip svajojau, ne taip, kaip troškau.

Viena bėda – niekada nepagalvojau, o ar aš pati esu tokia, kokia turėčiau būti. Ar kiti, kurie šalia manęs, nekeiksnoja, kad tenka bendrauti su amžinai viskuo nepatenkinta bambekle ir peikti, jog ne viską darbe atlieku nepriekaištingai. Gal aš tiesiog nesu verta sėkmės? Paskutinį lašą į abejonių taurę įlašino ir griežtai susimąstyti privertė Andrius Mamontovas, kurio daina važiuojant automobiliu skambėjo per radiją – „JEI NORI KEIST PASAULĮ, KEISK PIRMA SAVE...“ Na ir įsikalė man tie žodžiai į galvą. Kartu su visa melodija. Kur beeičiau, ką bedaryčiau, vis niūniavau ir kartojau“ keisk pirma save“...

Tačiau lengva pasakyti – sunku padaryti. Bet pradėti reikėjo. Ir pradėjau nuo dviejų dalykų: pirmiausia suteikiau šilumos savo santykiams su tėvais ir kitais artimais žmonėmis – tapau jiems dėmesingesnė, skyriau daugiau laiko, džiuginau savo pagamintais skanėstais, lankiau juos ir kviečiausi į svečius, o antra – pradėjau domėtis, kur galėčiau mokytis to, kas visada traukė, kur įsivaizdavau rasianti džiaugsmą save realizuodama. Ir jau po pusės metų vėl buvau studentė.

Tiesa, studijavau vis dar tebedirbdama tą patį ne itin mielą darbą, tačiau jau buvau pakeitusi pareigas, daugiau uždirbau, ir galėjau sumokėti už studijas. Praėjus keletui mėnesių gavau pasiūlymą dirbti pagal naująją specialybę. Pasirodo, mane rekomendavo vienas dėstytojų, pastebėjęs, kad esu gabi ir užsidegusi imtis veiklos, tobulėti.

Dabar pagaliau sėdžiu savo rogėse: esu ten, kur ir noriu būti, turiu puikų, mielą darbą, būrį bendraminčių bičiulių, spjaunu į netobulą plaukų kirpimą, ir užuot laukusi, kad kasininkė pademonstruos mandagumą, pati ją kalbinu ir šypsausi – juk jos darbas tikrai nelengvas, ilgas kaip amžinybė, be švenčių ir dar menkai apmokamas. Mano tėvai – patys nuostabiausi pasaulyje – nieku gyvu nekeisčiau jų į jokius kitus. Ir visiems tiems, kurie amžinai vis kuo nors nepatenkinti, siūlau pasikapstyti po savo vidinius užkaborius – juose tiek šlamšto, kad neiškuopus iki gyvenimo pabaigos taip ir nepamatysite, koks tas gyvenimas gražus, ir kiek daug galimybių jis mums teikia. Tik reikia norėti jomis pasinaudoti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (7)