Vieną dieną atsikėliau ir pradėjau pačią keisčiausią kelionę. Ypatingą dėkingumo kelionę.
Kas tai per kelionė ir kur ji mane nuves, tada aš nežinojau! Bet buvau tvirtai nusprendusi įsileisti ir matyti aplink kuo daugiau dėkingumo.
Prieš šią kelionę dažnai jaučiausi nesuprasta. Galvoje sukosi daug klausimų į kuriuos atsakymų vis nerasdavau. Mane veikdavo liūdnos žinios, blogos nuotaikos.
Laukdavau iš aplinkinių dėmesio, o negavusi pykdavau. Buvau nepasitikinti, nervinga. Jei žinodavau, kad rytoj reiks eiti į darbo pokalbį, naują susitikimą ar dar ką nors naujo veikti nei kad įprastai darydavau, aš išsigąsdavau ir bėgdavau nuo to. Paskutinę minutę atšaukdavau susitikimus ir rasdavau labai daug priežasčių kodėl negaliu.
Pradėjus dėkoti pamilau save tokią, kokia aš esu! Nebijau imtis naujų veiklų, bandau vis kažką nauja ir neskubu sakyti, kad aš to nemoku ar man tikrai nepavyks! Viską darau energingiau, laikausi duoto žodžio, nevėluoju. O labiausiai man patinka, kad atsirado daug naujų draugų, bendraminčių.
Būdama dėkinga pastebiu kitų žmonių pastangas ir džiaugiuosi kitų sėkme!
