Šį rugpjūtį bus 10 metų kaip gyvenu ne Lietuvoje. Niekada nemaniau, kad būsiu viena iš tų, kuriuos vadina emigrantais: visa mano šeima gyveno Lietuvoje, neturėjau nei emigravusių draugų, nei kaimynų, sėkmingai baigiau universitetą, dirbau neblogą darbą, su vyru keliai po keleto bendro gyvenimo metų išsiskyrė, tačiau nesijaučiau nei viena, nei vieniša. Gyvenimas buvo ramus ir saugus, nors širdyje vis kirbėjo keistas jausmas, kad visa tai laikina.
Įmonė, kurioje dirbau, steigė filialą Stokholme, kuriame reikėjo surinkti naują darbuotojų komandą, juos apmokyti ir padėti žengti pirmuosius savarankiškus žingsnius. Kadangi universitete studijavau švedų kalbą, vadovas man pasiūlė pusei metų vykti į Švediją. Išgirdus tai, suspurdėjo širdis – tarsi jaučiau, kad ši kelionė kažkaip pakeis mano gyvenimą. Negalvodama sutikau. Tik grįžusi namo ir praleidusi visą savaitgalį apmąstymuose, supratau, kad priėmiau tikrai rimtą iššūkį.
Stokholmas mane pasitiko bjauriu sniegu ir vėju. Temo anksti, įmonės nuomojami apartamentai buvo mažučiai ir nuolat girdėjosi už sienos gyvenančių kaimynų barniai. Darbuotojų komandą surinkti sekėsi sunkiai, darbdaviai vis spaudė, kada prasidės darbai „visa koja“, o aš visame tame jaučiausi kaip iš namų išvytas šunelis – be savo vietos, be artimųjų, be draugų. Artėjant Kalėdoms ne kartą pagalvojau, kad velniams man viso to reikėjo...
Vieną rytą įgriuvau į pastato, kuriame nuomavome ofisą, holą, vienoje rankoje laikydama kavos puodelį, kitoje kolegei gimtadienio proga nupirktų skanumynų dėžutę, ir netyčia atsimušiau į didelę kalėdinę eglę ten stačiusį vaikiną. Dėžutė iškrito ant žemės, joje buvę pyragėliai, pagal visus Merfio dėsnius, šleptelėjo tiesiai ant plytelių, o aš stovėjau raudona kaip burokas prieš nepažįstamą vaikiną ir kažką nerišliai veblenau.
Jei gyvenimas būtų filmas, šioje vietoje galėtų užgroti muzika, pradėti skraidyti drugeliai ir iš dangaus pabirti saldžios širdelės. Realybėje nepažįstamasis Adam tiesiog paklausė ar man viskas gerai, o po valandos pasibeldęs į ofiso duris man perdavė dėžutę su pyragėliais.
Ir ši akimirka yra priežastis, kodėl jau 10 metų aš gyvenu Švedijoje. Taip, aš meilės emigrantė, dėl savo vyro paaukojusi galimybę gyventi tėvynėje. Būna, kad ilgesys suspaudžia krūtinę, bet visada nurimstu prie savęs glausdama mudviejų penkiametį sūnų. Šie du mano šeimos vyrai yra tai, ką aš vadinu laime. Laime, kurią atradau kitoje šalyje.
Aldona
