Jaunam verslininkui, prodiuseriui, rašytojui ir konsultantui Jonui Koffleriui insultas tapo šoku, tačiau po jo vyras atrado pilnavertį gyvenimą, rašo psychologies.ru.

„Baigęs universitetą kurį laiką klajojau nuo vieno darbelio prie kito, tačiau troškau kažko daugiau. Ėjo 2000-ieji, pats skaitmeninių technologijų klestėjimas. Nusprendžiau išbandyti save šioje sferoje ir netrukus, po pokalbio, buvau priimtas dirbti į kompaniją, užsiimančią internetiniu lavinimu.

Kiekviena diena darbe teikė naujus pojūčius. Septyniolika spalvų išmargintame biure netrūko aromatinių žvakių, intelektualių žaidimų ir jogos kamuolių. Kiekviena savaitė atnešdavo naujų įkvepiančių projektų, įdomių užduočių, pažinčių su naujomis technologijomis. O svarbiausia – bendravimą su talentingais, protingais ir entuziastingais kolegomis.

Manyje virė ambicijos. Sugebėjau atlaikyti atleidimų bangą ir sparčiai kopti karjeros laiptais. Po kelių mėnesių jau vadovavau kūrybos ir pažangos skyriui. Man pavaldūs buvo dizaineriai, programuotojai, prodiuseriai ir rašytojai.

Darbe praleisdavau po 70 valandų per savaitę – ir net daugiau, jeigu artėdavo galutinis terminas. Dažnai pirmas ateidavau į biurą ir išeidavau paskutinis. Tačiau kaip niekad jaučiausi laimingas, visą save atiduodamas darbui.

Norėdamas būti formoje, ryždavausi išbandymams, kuriuos pats sau ir sugalvodavau: pavyzdžiui, vietoj visaverčio nakties miego, prigerdavau kavos ir miegodavau priešokiais visos dienos bėgyje. Man buvo 26 metai ir jaučiausi nepažeidžiamas. Maniau, kad galiu ištverti bet kokią įtampą. Man nekėlė baimės nei periodiniai galvos skausmai, nei nuovargio požymiai.

Vieną vasaros rytą atėjęs į biurą pajaučiau nestiprų trūkčiojimą dešinėje akyje ir rankų aptirpimą. Pamaniau: niekai, paprasčiausias rytinis galvos svaigimas. Po kurio laiko dariau pristatymą mūsų grupės susirinkime. Po jo vienas kolega priėjo prie manęs ir pasakė, kad keistai kalbu: kai kurių mano žodžių negalėjo suprasti. Toliau, ką prisimenu – kažkas man pasakė: „Tau – insultas. Reikia kruopščiai ištirti, supranti?“

Aš supratau: man dar nėra trisdešimties, o mano smegenys jau pažeistos. Negalėjau kreiptis su prašymu į gydytoją ar seselę, nes negalėjau jo suformuluoti. Žodžiai painiojosi galvoje, tačiau negalėjau jų ištarti. Mano rankos manęs neklausė. Negalėjau kompiuterio ekrane surinkti savo vardo, nes neprisiminiau, kaip jis rašosi.

Kai kitą dieną mane išrašė iš ligoninės, vairuotojas paklausė, kur mane vežti. Negalėjau prisiminti gatvės, kurioje gyvenu, pavadinimo. Man teko duoti jam ligoninės išrašą, kuriame buvo nurodytas mano adresas. Parsigavęs namo, ilgam užmigau.

Pervargimas darbe šiandien jau įprastas reiškinys – taip dirba visi. Mes negalvojame apie tai, kad ateiti į biurą devintą ryto ir išeiti devintą vakaro yra nenormalu. Mums atrodo, kad reikia dirbti ties galimybių riba, kitaip posūkyje mus aplenks. Tik taip įmanoma „prasimušti į žmones“. Mano patirtis parodė, kaip pavojinga gyventi su tokia matrica galvoje.

Nenumaniau, kad mane gali ištikti insultas. Juk buvau toks jaunas! Tačiau nuo to laiko žinau, kad tai jauniems žmonėms nutinka vis dažniau. Gydytojas man nepasakė, kad taip nutiko dėl pervargimo, tačiau leido suprasti, kad stresas, persitempimas ir išsekimas galėjo prie to prisidėti.

Išėjęs iš ligoninės, jaučiausi bejėgis ir pažemintas. Mano nenugalimojo aura išblėso be pėdsakų. Vis dėlto, labai pamažu, bet sveikau. Kiekvieną vakarą bandžiau skaityti sudėtingus žodžius, sprendžiau sunkius matematikos uždavinius, stengiausi susigrąžinti pamirštus įgūdžius ir prarastas žinias.

Padedamas kolegų, grįžau į darbą. Bet dabar mano ritmas priminė ne sprinterio bėgimą, o vėžlio žingsnius. Užtat radau laiko pauzėms ir apmąstymams, dėl ko ir mano darbas, o su juo ir visas gyvenimas, tapo turtingesni.

Dėl insulto man teko peržiūrėti savo profesinius prioritetus. Atradęs daug naujų galimybių – pradedant knygų rašymu ir baigiant konsultavimu – tuo pačiu suvokiau, kaip svarbu protingai planuoti ir išmokti atsisakyti per didelių įsipareigojimų.

Pradėjau gyventi pagal grafiką. Įtraukdavau į jį viską: savo darbo užduotis, fizinius pratimus, susirinkimus, pasivaikščiojimus ir net miego laiką. Darau tai iki šiol. Kasdien skiriu sau valandą protui perkrauti: paprastai ketvirtą ar penktą dienos. Ir einu pasivaikščioti su žmona, kvėpuoju, šypsausi, medituoju, sveikinuosi su atsitiktiniais žmonėmis, rašau dienoraštį ar piešiu.

Net šiandien, kai vadovauju kelioms įmonėms ir dažnai keliauju, randu laiko atsijungti nuo darbo informacijos ir pasinerti į pasaulį, kuriame yra man iš tikrųjų svarbūs dalykai: kūrybai skirtas laikas, gamta, mano mylimo žmonės. Kalbant apie karjerą, žiūriu į ją kaip į eilę reikšmingų projektų, iš kurių nei vienas neužima viso mano dėmesio ir nepamina mano gyvenimo.

Jeigu norime daugiau, turime daugiau atiduoti. Tačiau tuo pat metu svarbu suprasti, ko tame procese galime atsisakyti ir ko – ne. Puiku būti ambicingu, tačiau būtina išmokti įsiklausyti į savo kūno signalus ir, jeigu jis reikalauja, žengti žingsnį atgal ir sumažinti tempą“.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (33)