Ne gyvenu, o deja, tik egzistuoju… Esu labai reikli mane supančiai aplinkai, mane erzina neužbaigti namų ruošos darbai, palikti daiktai ne vietoje, skambučiai, kai esu priversta kalbėtis ir neparodyti, kad kažkas man negerai ir t.t.
Jaučiu nuolatinį nerimą, apsidairau aplink ir protas suvokia, kad viskas gerai, bet nurimti nepavyksta… Esu nuolat dėl kažko susierzinusi, paskendusi savose mintyse, svarstymuose, dvejonėse ką daryti, ką sakyti, kaip elgtis, kodėl taip, kodėl ne kitaip, iki smulkmenų viską išanalizuoti…
Viskas buvo taip… Turbūt ir knygą galėčiau parašyti… Mano tėvas alkoholikas, mama 30 metų išgyveno su juo (prieš metus laiko išėjo iš bendrų namų, kaip stovi), visus savo gyvenimo metus gyvenau baimėje, kad kas nors mums atsitiks. Kol mokiausi vidurinėje, nuolat mačiau girtaujantį tėvą. Mes jo bijodavome, būdavome gąsdinamos. Prieš mamą, nedažnai fiziškai, bet psichologiškai nuolatos smurtaujama, niekada negalėjome pasakyti savo nuomonės, kažko norėti, apie ką nors svajoti.
Gyvenom nuo dienos iki kitos dienos, dairydamosi nuo lango prie lango, iš kurios puses grįš tėvas ir dėl ko prisikabins. Ar netiks maistas, kažkoks daiktas nevietoje bus padėtas. Prieš miegą eisi išsivalyti dantų ir išsijungs hidroforas, kuris traukdavo vandenį iš šulinio į namą, o tuo metu per TV orus praneša ir jis neišgirdo kažkokio žodžio, nes hidroforas sukėlė triukšmą ir t.t.
Tada išvažiavau studijuoti, tas pats nerimas, kas vakarą laukdavau žinios, kad jau užmigo tėvas, mama su sese saugios, baigėsi triukšmai ir koliojimaisi (mama visada tylėdavo, nepratardavo nė žodžio išskyrus tuos atvejus, kai jo pyktis nukrypdavo ant manęs ar sesės), tada ir aš einu miegoti nepasiruošusi rytojaus paskaitoms, nes visą vakarą praverkiau įsivaizduodama kas ten darosi namuose ir negalėdama niekuo padėti…
Tuomet kažkaip atsirado mano vyras, gimė dukra… Viskas per miglą, per rūką, visi tie studijų metai, mūsų su vyru draugystės pradžia ir t.t… Vis kalbėdavomės apie viską su mama, aš jos prašydavau išeiti iš tų namų, prigalvodavau visokiausių dalykų, kaip ja motyvuoti, padrąsinti, mama mane laikė drauge, neįtardavo kaip aš į viską reaguoju, niekada prie jos neverkdavau ir visada pasakodavau tik teigiamus dalykus, nesvarbu kaip nesisekdavo ir būdavo blogai man..
Iki tos dienos, kai sulaukiau skambučio, kad mama išėjo iš tėvų namu, kad glaudžiasi pas giminaičius ir niekada daugiau negrįš pas tėvą… Aš visada to norėjau, melsdavausi, kad kas nors apšviestų jai protą ir ji išsiskirtų, bet kai sulaukiau tos žinios, pasirodo nebuvau tam pasiruošusi… Mama palūžo dar labiau, aš, gimus dukrai, pradėjau neatlaikyti to emocinio krūvio, mūsų pokalbių metu…
Jau metai laiko praėjo, kai mama yra saugi, nebegyvena su tėvu… Bet niekas nesikeičia… Aš ir žinodama, kad jai viskas gerai, nesugebu atrasti ramybės, nemoku džiaugtis gyvenimu, esu nelaiminga… Ir visą savo gyvenimą buvau labai teigiama asmenybė, visus išklausydavau, stengdavausi patarti, padėti išspręsti kilusias problemas, nuoširdi, pergyvenanti dėl visko, niekada nekas iš manęs nebuvo girdėjęs blogo žodžio ar pakelto tono… Bet aš taip išsekau nuo visko, kad nebegaliu daugiau tokia būti…
Žinau, kad mamai reikia manęs, kad negaliu nusigręžti, kad turiu bendrauti, palaikyti ją, bet viskas apsivertė. Kai kalbamės, ji sako, kad aš ją gąsdinu, nes viskas man blogai, vien neigiami dalykai, viskas erzina viskas pykdo mane…
Turiu visas sąlygas tobulėti, bet nekyla rankos nieko imtis… Išėjau iš darbo, dieną būnu su dukryte, vakarais, kai grįžta vyras, galiu sportuoti, eiti pas drauges, į parduotuves, paplaukioti, pasivaikščioti, lankyti kokius kursus ar daryti ką tik noriu… Bet nesiimu nieko… Tarsi sąmoningai žlugdau savo santuoką… Nuolat suirzusi, nelaiminga, pikta, nieko nenoriu, tik visi atstokit, palikit ramybėje…
Matyt dar nepasiekiau emocinio dugno, kad niekaip negaliu pradėt gyventi… Mano gyvenimas eina šalia manęs, kaip kokia juosta, bet manęs jame nėra… Nežinau kur ieškoti ramybės… Man labai gaila sesės ir mamos, nes matau kokios mes sužlugdytos… Bet kaip aš galiu joms padėti, jei nesugebu padėti net sau?… Atrodo, tik suvokiu, kad čia pasekmės, bet daugiau nieko… O ką daryti toliau? Jaučiu, kad vyras nebeištvers ilgai su manimi… Padėkit, prašau… Nebegaliu daugiau taip…
Laura (vardas pakeistas)
Komentuoja psichologė Ramvydė Vitartaitė
Labas, Laura, ačiū už Tavo išsamų laišką ir pasitikėjimą manimi. Džiaugiuosi, kad ryžaisi kreiptis pagalbos ir nepasilieki viena su savo problemomis. Iš Tavo laiško matau, kad esi tiesiog prisipildžiusi įvairiausių emocijų: nerimo, baimės, įtampos, galbūt pykčio ir liūdesio, taip pat pastaruoju metu esi patyrusi skaudžių išgyvenimų. Pasistengsiu Tau padėti susigaudyti savo jausmuose ir mintyse.
Iš laiško pastebiu, kad nesi linkusi dalintis savo problemomis, neigiamais jausmais, emocijomis stengiesi neparodyti, kada tau yra blogai ar kada nesinori su žmogumi kalbėtis – esi linkusi neigiamus išgyvenimus kaupti savyje. Taip pat rašai, kad esi teigiama asmenybė, mėgstanti išklausyti, patarti, išspręsti problemas, niekam nieko blogo nesakanti. Tai yra geri bruožai, tačiau kas per daug, tas gali pakenkti. Kartais reikia nepabijoti pasakyti griežtesnį žodį, pasakyti „ne“ kitiems žmonėms, kai pačiai yra sunku ar esi pavargusi ir nesinori su niekuo nei kalbėtis, nei spręsti kažkieno problemų. Nepabijoti kartais pabūti „neteigiama“ asmenybe – kartais neišklausyti, nepadėti, nespręsti kitų problemų, o pasirūpinti savimi, savo emocijomis.
Asmeninės ribos apsaugo nuo emocinio perdegimo. Pirmiausia reikia pasirūpinti savimi, kad gerai jaustumeisi, tuomet ir kitiems žmonės galėsi kokybiškai padėti. Greičiausiai dėl savo nesidalinimo neigiamais jausmais – polinkio viską kaupti savyje, dabar nebeatlaikai emocinio krūvio. Taip gali būti dėl to, nes užaugai šeimoje su nuo alkoholio priklausomu tėvu, kurioje konfliktų buvo pakankamai daug (išgeriantis tėvas grasindavo, psichologiškai smurtaudavo, kabinėdavosi prie smulkmenų), todėl išmokai savyje laikyti visas neigiamas emocijas, jausmus, savo problemas pasilaikyti sau, o aplinkiniams pasakoti tik teigiamus dalykus.
Pagal garsų psichoanalitiką S. Froidą, to, ko neįstengėme padaryti savo šeimoje, stengiamės įgyvendinti santykiuose su kitais, todėl Tavo polinkis pergyventi dėl visko, išklausyti, stengtis išspręsti kitų problemas gali kilti iš pasąmonės – „nesugebėjau išspręsti konfliktų tarp tėvo ir mamos, todėl pasistengsiu išspręsti kitų problemas“ – nepatenkintas poreikis prašosi būti patenkintas.
Pasikeitė tik žmonės, tačiau esmė išliko ta pati. Rekomenduoju paskaityti knygą Janet Geringer Woititz “Suaugę alkoholikų vaikai”. Ten rasi kokios problemos kankina suaugusius alkoholikų vaikus, kokiomis savybėmis jie pasižymi, taip pat šioje knygoje autorė dalinasi, kaip tokiems suaugusiems geriau pažinti save ir užsigydyti senas dvasines žaizdas. Paskaičiusi galbūt atrasi ir geriau pažinsi save. Ši knyga yra populiari daugelio skaitytoju, ne tik tų, kurie augo šeimoje, kurioje tėvai buvo priklausomi nuo alkoholio.
Dėl neigiamų emocijų kaupimo savyje (nerimo, įtampos, baimės, nepasitikėjimo gyvenimu/žmonėmis, liūdesio ir t.t.) – kyla Tavo susierzinimas, nemokėjimas džiaugtis gyvenimu, paskęsti mintyse, svarstymuose, noras iki smulkmenų viską išanalizuoti – poreikis kontroliuoti nerimą, išspręsti problemą. Visi šie apmąstymai sumažėtų, jei nelaikytum savyje visko kas su tavimi vyksta.
Esi nuoširdi, išklausanti ir mėgstanti patarti, tad nepabijok leisti ir kitiems Tave išklausyti, Tau patarti, pabūti su Tavimi, kai Tau sunku. Tu taip pat turi tokią teisę. Aišku, taip pat minėjai, kad kai kalbatės su mama, ji sako, jog ją gąsdini, jog tau viskas blogai, vien neigiami dalykai – taip, kai viskas prisikaupia ir galų gale viską išlieji, pasidaro baisu. Tačiau tai yra žingsnis į priekį.
Tik išmokusi išreikšti ne tik teigiamus jausmus, bet ir neigiamus, išmokusi dalintis savo problemomis bei prašyti patarimo, pasijausi ramesnė ir mažiau būsi panirusi savo mintyse bei apmąstymuose. Taip pat išmokusi nebekaupti savyje išgyvenimų, nebus kam išsiveržti didžiule jėga ir tai nebesukels išgąsčio kitiems. Yra puiki psichologo ir dėstytojo David Richo „Būti suaugusiems. Apie psichologinę bei dvasinę brandą“ ši knyga padės atpažinti bei geriau suprasti savo neigiamus jausmus, išsivaduoti iš baimės, pažadinti savo jėgas bei stiprybes, kurti artimus, gilius santykius.
Rašai, kad jau metai mama gyvena atskirai saugi, tačiau ramiai nesijauti. Taip gali būti todėl, kad įpratai gyventi pastovioje įtampoje, o dingus įtampos šaltiniui (mama išėjo iš namų ir nėra kas keltų jai grėsmę), nebemoki ramiai gyventi, nes tai Tau neįprasta. Tačiau, kaip ir sakai, viskas baigėsi, kas kėlė grėsmę. Reikia daugiau laiko, kad atsigautumei nuo praeityje ilgą laiką buvusios grėsmės. Dabar atėjo naujas etapas, mokymasis gyventi be įtampos. Gailėti mamos, savęs bei sesės jau nebereikia… Gi blogiausia jau praeityje, tiek daug visos išgyvenote, dabar, kai nebėra grėsmės, kurkite ateities planus. Tai bus didelis Tavo palaikymas ir pagalba bei pati jausiesi geriau kalbėdama ne tik apie tai, kas buvo blogai praeityje, bet apie tai, ką galėtumėt padaryti, jog ateitis būtų geresnė.
Taip pat aš labai džiaugiuosi, kad turi, nuostabų vyrą ir 2,5 metų dukrytę, turi tinkamas sąlygas tobulėti, vadinasi turi puikias sąlygas padėti sau. Nebijok pasidalinti išgyvenimais su savo vyru – būsite dar artimesni bei tau bus lengviau ištverti sunkias akimirkas bei jis geriau žinos, kaip Tau padėti. Taip pat pagalvok, kokia veikla Tau patinka ar seniau patiko ir daryk tai. Taip padėsi sau neužsibūti savo mintyse, prasiblaškysi, patirsi daugiau teigiamų emocijų.
Mano atsakymas į Tavo laišką labiau paaiškinamojo tipo „kas, kaip, kodėl“, nei patariamojo, tačiau suvokiant priežastis, dėl kurių sunku susitvarkyti su sunkumais, problemomis, pasidaro lengviau. Iš laiško atrodo, kad daugiausiai problemų Tau sukelia nesidalijimas savo išgyvenimais, norais bei poreikiais su artimais žmonėmis. Išmokusi ne tik padėti kitiems, bet ir leidusi kitiems padėti Tau, pasidarys lengviau gyventi, sumažės patiriama įtampa, labiau džiaugsiesi gyvenimu.
Pasidomėk knygomis, kurias parekomendavau. Kadangi vaikystėje, gyvendama su nuo alkoholio priklausomu tėvu, labai daug patyrei skaudžių išgyvenimų, o dabar gyveni įtampoje dėl mamos ir sesers bei jų ateities, rekomenduoju kreiptis didesnės pagalbos į specialistus – psichologus, psichoterapeutus. Gali kreiptis kartu su sese ir mama. Jūs visos esat psichologiškai nukentėjusios nuo tėvo, o specialistas padės jums susitvarkyti su skaudžiais praeities išgyvenimais, padės atsistoti ant kojų po sunkių sukrėtimų. Taip pat į specialistus gali kreiptis ir su savo vyru, tai padės jam geriau suprasti Tave ir kaip Tau padėti.
Sėkmės!!!!
Psichologė Ramvydė Vitartaitė