Visi mes norime viską atlikti gerai, bet reikia mokėti atsipalaiduoti ir nekontroliuoti rezultato. Perfekcionizmo šaknys glūdi pritarimo poreikyje, kai siekiame kažkam kitam ar perfekcionizmo siekiančiai daliai savyje įrodyti, kad esame pakankamai geri, rašo lifehack.org.

Labai žmogiška siekti pritarimo, tačiau perfekcionistas jaučia nuolatinį, gilų ir visa persmelkiantį poreikį, kad jam pritartų.

Kartais šis troškimas yra giliai nustumtas ir akivaizdžiai nepastebimas. Tačiau praktiškai visada perfekcionizmas būna pagrįstas stipriu noru, kad aplinkiniai pritartų viskam, ką darome, ir ilgainiui susikuria labai aukšti vidiniai standartai. Perfekcionistai mano, kad aplinkiniai nuolat juos vertina ir pradeda patys save labai griežtai vertinti ir teisti.

Vos tik pradedame siekti pritarimo ar bandome įrodyti, kad esame pakankamai geri, tiesiame sau kelią į depresiją. Mes arba negauname tokio atsakymo, kurio siekėme ir pasijuntame žlugę, arba gauname tą siektąjį pritarimą, bet jo teigiamas poveikis ilgai netrunka.

Pastaruoju atveju pritarimas tampa tarsi narkotiku ir mes visas savo pastangas skiriame siekdami dar daugiau pritarimo iš savo viršininko, savo partnerio ar kitų artimųjų. Tad panašiai kaip vartojant narkotikus, ir pritarimo ilgainiui reikia vis daugiau ir daugiau, kad pasijustume gerai. Siekdami pritarimo, kasamės sau duobę, kuri su laiku vis gilėja. Ryšys tarp perfekcionizmo ir depresijos pripažintas mediciniškai, jį pastebi ir patys perfekcionistai, jų draugai ir šeimos nariai.

2007 m. buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo neseniai nusižudžiusių žmonių draugai ir artimieji. Nors „perfekcionizmas“ klausimuose nebuvo įvardytas tiesiogiai, bet daugiau nei pusė tyrimo dalyvių savo artimą, dabar jau nusižudžiusį žmogų apibūdino kaip „perfekcionistą“.

Kai iš paskutiniųjų sieki viską atlikti tobulai, pasaulyje pasidaro per sunku gyventi.

Štai 4 priežastys, kodėl perfekcionizmas ir depresija yra susiję, taip pat patarimai, kaip ištrūkti iš užburto perfekcionizmo rato.

Velnias slypi detalėse

Perfekcionistai itin linkę iš anksto viską apgalvoti iki smulkiausių detalių ir labai kruopščiai atlikti. Jie gali tapti labai smulkmeniški, linkę pernelyg susitelkti į vieną užduoties ar plano dalį. Pamėginkite retkarčiais atsitraukti, įžvelgti savo veiklos kontekstą, priminkite sau, kaip ši konkreti užduotis atrodo stambesniame gyvenimo plane. Pamąstykite, ar tai toks dalykas, kurį jūs prisiminsite gulėdami mirties patale – tai padės pažvelgti iš perspektyvos.

Jūs nesate tai, ką darote

Perfekcionistai savo klaidas gali pradėti vertinti kaip esminius trūkumus, nepavykusias užduotis kaip asmenines nesėkmes, o kritiką – kaip asmeninį užsipuolimą. Tai tampa problema, nes nesėkmės yra sudėtinė gyvenimo ir mokymosi dalis. Stenkitės, kad nesėkmė nevestų į depresiją, atskirkite save nuo savo veiklos. Veiklą traktuokite kaip išorines užduotis, o ne kaip galimybę parodyti savo asmenybę.

Taip po truputį atkursite savo tapatybę, nes kai perfekcionizmas įsišaknijęs, nuolatinės pastangos viską atlikti tobulai tampa mūsų dalimi ir persmelkia visą dienos veiklą. Kai imame judėti tolyn nuo šio psichikos modelio, galime jaustis pasimetę, atsiveria tuštuma.

Kurkite naujus psichikos modelius, sugalvokite, kokiais kitais būdais sieksite patenkinti savo psichologinius poreikius. Išsiaiškinkite, kaip norite kad jumis rūpintųsi, ir pasirūpinkite savimi patys. Veikloje stenkitės save išreikšti, o ne paaiškinti pasauliui. Išjunkite vidinį kritiką ir pamėginkite su savimi kalbėtis maloniai.

Lankstumas sumažina perfekcionizmą

Depresijos ir perfekcionizmo pavojus didėja aplinkoje, kurioje vyrauja radikalumas, kategoriškumas, „viskas arba nieko“ nusistatymas. Ir perfekcionizmo, ir depresijos atveju vadovaujamasi griežtomis nepalenkiamomis taisyklėmis ir vidiniais tarsi įdagas įspaustais standartais.

Perfekcionistai pasaulį mato juodai baltą, dalykus tik gerus arba tik blogus, tik tobulus arba tik beverčius. Iš tokios pasaulėžiūros padeda vaduotis mąstymo ir veiklos lankstumas. Iš pradžių gali būti sunku siekti lankstumo, jei jau esate įpratę matyti tik du spektro kraštus, o ne vidurį.

Pasistenkite vizualiai įsivaizduoti visą spektrą. Viskam, ką mes darome, nuo užduočių iki elgesio ir žodžių, galima pritaikyti individualų spektrą.

Viename spektro krašte yra „labai blogai atlikta užduotis“, kitame – „tobulai atlikta užduotis“, bet juk yra dar ir visas platus vidurys, žėrintis įvairiausiomis spalvomis.

„Pakankamai gerai“ atkarpa iš pradžių gali būti nejauki ir neįprasta, bet ji padės jums išvengti depresijos liūno ir nereikalingų standartų nelaisvės. Leiskite sau siekti vidurio, bet reaguokite lanksčiai, jei retkarčiais nuslysite ir žemiau.

Pasikliaukite savimi

Jei savimi netikime ir nepasikliaujame, perfekcionizmas stiprėja. Kai savimi pasikliaujame, jaučiame, kad iš esmės mes esame sveiko proto ir sugebame priimti tinkamus sprendimus. Taip pat pripažįstame, kad jei sprendimas pasirodys nebuvęs labai geras, tai nėra taip svarbu. O jei savimi nepasikliaujame, būname linkę atidėlioti, spėlioti, nerimauti, taip pat linkstame į depresiją.

Kai atlikdami kažkokią užduotį, artėjate link pabaigos, tikėkite, kad viskas atlikta gerai. Tikėkite, kad baigėte tada, kai reikėjo. Jums nereikia, kad kažkas iš šalies jums pasakytų, kad atlikote geriausiai kaip tik galėjote, nes jūs ir taip tai gerai žinote. Žinokite, kad ne visada pavyks viską atlikti tobulai ir netgi teisingai, bet visada siekite „pakankamai gero“ rezultato.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (17)