Vaikas ir suaugęs, žvaigždė ir gerbėjas, auka ir gelbėtojas, tironas ir engiamas nukentėjusysis, pavaldinys ir viršininkas, neuolus mokinys ir baudžiantis mokytojas, kietuolis ir nevykėlis, tarnas ir šeimininkas, gražuolė ir pabaisa, princas ir elgeta, draugai, priešai, meilužiai, bendradarbiai – tokių vaidmenų sąsajų gali būti nesuskaičiuojama galybė. Kai aplinkiniai prisiima jiems skirtą vaidmenį, jie patys ima palaikyti žaidimo dinamiką ir tampa jo siužetinės linijos dalyviais.
Haliucinacija
Štai kažkas į mus kreivai pažiūrėjo, ir mes galvojame – jis mane niekina. O to žmogaus gal tiesiog bloga nuotaika, ir tokiu žvilgsniu jis nulydi visus. Bet jei pasiduodame jo žvilgsniui, įžengiame į jo žaidimo teritoriją – prisiimame niekinamo menkystos vaidmenį, kurį jis mums skyrė.
Ir veikiami šios haliucinacijos arba pasiduodame, arba imame priešintis, siekdami įrodyti, kad nesame kupranugariai. Abu variantai – ir subordinacija, ir priešinimasis – yra dalyvavimas svetimame žaidime pagal primestas taisykles.
Viskas vyksta taip, tarsi kažkieno žvilgsnis turėtų hipnotinės įtaigos galią, kuriai paklūsta mūsų vidinė esybė. Į svetimą nuomonę mes reaguojame taip, lyg oponentas turėtų stebuklingą gebėjimą matyti realius mūsų dvasinio įvaizdžio trūkumus, o mes savo ruožtu esame priversti uoliai ginti savo poziciją.
Kartais mes savarankiškai modeliuojame situaciją, kuriame ir palaikome atmosferą, suteikiame jai realizmo ir iš tiesų tikime, kad viskas vyksta būtent pagal tokį scenarijų. Kartais mes prisijungiame prie svetimo žaidimo, atsargiai patikriname paskirstytus vaidmenis, išsirenkame vaidmenį sau arba prisiimame tą, kuris mums primetamas.
Kartais žmonės gana sąmoningai sukuria ir palaiko konkretų įvaizdį, kad žaidimas atrodytų realistiškas, ir aplinkiniai jį laikytų tikru. Korporacinė dvasia, patriotizmas, tarpusavio santykiai, religingumas – visa tai yra suaugusiųjų žaidimai, su kuriais aktyvūs žaidėjai susitapatina, traktuodami juos kaip išbaigtą realybę.
Filme „Baimė ir drebėjimas“ yra puikiai visa tai iliustruojanti scena. Pagrindinė filmo veikėja, europietė vardu Amelie, metams pasirašo darbo sutartį su didele Japonijos įmone, kurioje vyrauja nepajudinama hierarchija. Į šį hierarchijos žaidimą įsitraukę visi įmonės darbuotojai.
Pačioje pradžioje, kai Amelie dar yra palaimingoje nežinioje ir nė nenutuokia, kad egzistuoja žaidimo taisyklės, ji padaro tai, kas eiliniam japonų tarnautojui, uoliai atliekančiam savo vaidmenį, yra draudžiama, neįmanoma. Japonijoje žemesniosios grandies tarnautojus ir aukšto rango viršininkus skiria panaši distancija, kaip eilinį pilietį ir Anglijos karalienę.
Nežinodama šių niuansų, Amelie kreipiasi į aukšto rango viršininką, akimirksniu peršokdama kelis vietos hierarchijos laiptelius, kuriuos nuolankus japonų tarnautojas paprastai įveikia nuosekliai, per daugelį stropaus darbo metų. Kas filme vyksta toliau ir kiek tai atitinka realybę – ne taip svarbu. Esmė ta, kad visi socialiniai žaidimai yra sąlyginiai, reliatyvūs, tad kartais nežinia yra vertingesnė už ribojančias žinias, kurios verčia tikėti, kad realybė konkreti ir suprantama – nė žingsnio į šoną.
„Show must go on“
Anoks nuopelnas paveikti aplinkinius savo hipnoze – tai yra, primesti jiems savo nuomonę apie jų vietą šiame gyvenime.
Tokius pokštus krečiame visi – vertiname, apkalbinėjame, kritikuojame – lyg realiai suprastume, kaip turėtų gyventi kiti. Didžiausias nuopelnas pačiam sau – nepasiduoti svetimai hipnozei, neprisiimti mums suteiktų vaidmenų ir negalvoti, kad kažkieno nuomonė apie mūsų įvaizdį yra objektyvi. Nesileisti, kad mus paveiktų kitų žmonių įsitikinimai, šiek tiek sudėtingiau, kai jie pagrindžiami veiksmais.
Pavyzdžiui, kai žmogus ne tik mus žemina, bet dar ir demonstruoja, kur būtent yra jo pranašumas. Bet ir čia galima sąmoningai sau priminti, kad bet kokius veiksmus vienaip ar kitaip diktuoja iliuziniai įsitikinimai.
Drąsus, tvirtų įsitikinimų žmogus žavi. Toks žmogus žino, ko nori, siekia savo tikslų ir įgyvendina savo sumanymus. Amžinai abejojančiai ir nepasitikinčiai savimi daugumai jis tampa protų valdovu. Jis vienas žino, kur reikia eiti ir kaip šiuo keliu vesti kitus. Pilkoji masė eina paskui tokį žmogų, juo žavisi, jo žodžiuosi girdi išmintį, jo darbuose mato aukštesnę prasmę.
Stalinas, Hitleris, Shoko Asahara, Ošo, Steve‘as Jobsas... Keistoka samplaika, bet ji tik įrodo, kad ką lyderis bepropaguotų, ką beišdarinėtų, jei jis tai daro pasitikėdamas savimi, visada atsiras pasekėjų. Kaip parodo istorija, net paranojikas, jei tik jis pakankamai pasitiki savimi, susiklosčius „palankioms“ aplinkybėms gali tapti didelės sektos lyderiu, o jo įsitikinimus palaiko ir skleidžia aklai jį garbinantys pasekėjai.
Bet kokia religija yra toks pat žaidimas su standartinių vaidmenų rinkiniu. Tiesos ieškantis žmogus gali „pradėti karjerą“ eilinio adepto, kuris lenkiasi aukštesnio rango pasekėjams, vaidmenyje, ir palaipsniui kilti, prisiimdamas naujus vaidmenis sename žaidime.
Dvasinio mokytojo įvaizdį stiprinti padeda uolūs pasekėjai, įsitraukę į jo žaidimą. Jie palaiko jį atlikdami ritualus, kurių metu mokytojo asmenybė sudievinama.
Labai apibendrinus, kažką panašaus praktikuoja kiekvienas iš mūsų – visi mes provokuojame tokį aplinkinių elgesį, kuris palaiko ir stiprina mūsų įvaizdį.
„Labai patogu...“
Intensyvią emocinę būseną patiriantis žmogus gali manyti, kad jam viskas gerai, o „intensyvumas“ kyla iš išorinės realybės. Pavyzdžiui, suirzęs žmogus neretai būna tikras, kad jis yra geras, o aplinkiniai yra niekšai. Jis nesupranta, kad tie „niekšai“ yra jo paties susierzinimas, už kurio ribų jokių išorinių niekšų nėra.
Tai yra, kai žmogus viduje kunkuliuoja pykčiu, asmeninio įsitikinimo jėga priverčia jį manyti, kad problema ne viduje (nes jam viduje juk „viskas gerai“), o išorėje, nes pasaulyje knibždėte knibžda kvailų ir blogų žmonių.
Pasauliniu mastu toks požiūris nulemia tokias rasistines idėjas, kaip nacizmas – juk labai patogu tikėti, kad mums viskas gerai, o dėl visų problemų kalti žydai ir imigrantai.
Vidinis įsitikinimas gali būti toks stiprus, kad pradeda veikti išorinę realybę. Kai aplinkiniai vertinami iš neigiamos perspektyvos, dėl tokio suvokimo jie išties ima elgtis negatyviai, tarsi patvirtindami haliucinuojančio žmogaus projekcijas. Kaip tame posakyje – šimtą kartų pavadink žmogų kiaule, ir jis ims kriuksėti. O jei į jį ilgai ir atkakliai žiūrima iš padilbų, jis supyks, tarsi patvirtindamas, kad ne veltui į jį taip buvo žiūrima.
Žmoną nuolat įtarinėjant neištikimybe, vieną gražią dieną būtent tokie atkaklūs įtarinėjimai taps vieninteliu tokio jos poelgio akstinu. Štai taip haliucinacijos įsikūnija realybėje. Tai ne stebuklas, o paprastas ydingas neurotinio proto žaidimas.
Įsitraukti į šiuos žaidimus nebūtina. Kai mus bando pažeminti, galima, pavyzdžiui, nuleisti tai juokais. Jei jūsų vaidinimas bus įtikinamas, kritikas gali pats įsitraukti į žaidimą ir netgi patikėti, kad jo kandūs žodžiai iš tiesų buvo pajuokavimas. Taip veikia tikėjimas savo įsitikinimais.
Kai žmogus iš visų jėgų laikosi įsikibęs savo įvaizdžio, jis tampa jo vergu. Įvaizdis gali būti pagrįstas įvairiais dalykais – reputacija, garbe, grožiu, jėga, pasitikėjimu, sąžiningumu ir t. t.
Jei žmogus turi narcisistinių polinkių ir yra įsitikinęs, kad visiems patinka, jis tampa šio savo „įsitikinimo“ įkaitu.
Kai jo įsitikinimais suabejojama, narcizas užkimba ant kabliuko – įsijungia į procesą ir ima iš visų jėgų stengtis, kad išsaugotų savo žaidimą. Jis kaip išmanydamas provokuoja liaupses, tiesiog norėdamas apsidrausti ir išsaugoti savo išpūstą savigarbą. Kai narcizas pamato, kad jam pavyko patikti, jis pajunta, kad jo tikslas pasiektas, ir pašnekovas jo nebedomina.
„Game over“
Vaikas viską suvokia kaip duotybę. Kai tėvai jį baudžia, jis nesupranta, kad tai tėvų problema, jis kaltina viskuo save. Pasaulis jam atrodo teisingas. Net kai tėvai klysta, ir pasaulis klysta, jis ir toliau mano, kad pasaulis teisingas, o problema jame – vaikas yra tikras, kad tai jis kažkoks ne toks, o pasaulis teisingas.
Žmonės meluoja, pasaulis meluoja, svetimų žmonių nuomonė apskritai nieko nereiškia. Ką žmogus besakytų, begalvotų – tai jo haliucinacijos, kartais realistinės, kartais akivaizdžios chimeros.
Realistinės haliucinacijos naudingos iš praktinės pusės. Jos gali atspindėti dėsningumus, tačiau vis vien iš esmės yra praslenkančių minčių raibuliavimas.
Sociumas savo realijomis deformuoja individo asmenybę. Ne kiekvienas sugeba atsilaikyti ir išsaugoti savo vidinę šviesą. Dauguma gyvenimo dalyvių prisitaiko prie vietos normatyvų.
Savo žaidimo taisykles kitiems dažniausiai diktuoja tie žmonės, kurie giliai širdyje nepasitiki savo žaidimu, tai yra, nepasitiki savimi. Pasitikėjimas savimi – gilus, visą esybę persmelkiantis suvokimas, kad tavo žaidimas yra tavo realybė.
Tai ir yra stipri vidinė ašis, kurios nevertėtų painioti su infantiliu egocentriškumu ir siekiu įsitvirtinti – šios savybės tėra tik nepasitikėjimo savimi kompensavimas. O kai neapsimetinėjame prieš save, pažįstame save ir žinome savo žaidimą – tai ne nepasitikėjimo kompensavimas, o gijimas nuo nepasitikėjimo savimi.
