Kaip išmokti ją priimti teigiamai ir situaciją pasukti taip, kad būtų naudinga jums, pataria psychologies. ru.
„Darbui atiduodu visas jėgas“, - skundžiasi medicinos seserimi dirbanti 46 metų Marija. „Negaliu pakęsti, kai mane kritikuoja – juk taip stengiuosi... Labai skaudu sulaukti neigiamo įvertinimo. Kai tik pajuntu grėsmę, jog gausiu velnių, puolu pirma“, - savo patirtimi dalijasi moteris.
O 32 metų teisininkas Romanas dėl kritikos darbe jaučia ne apmaudą, o siaubingą baimę: „Man vis atrodo, kad neatitinku keliamų standartų ir bet kurią akimirką vadovybė tai supras“.
Tokio emocinio nerimo priežastis ta, jog, anot specialistų, profesinė sėkmė tapo neatsiejama nuo sėkmės asmeniniame gyvenime, meilėje.
„Mes labai daug apie save pasakome per profesinius pasiekimus, išreiškiame save, atsiskleidžiame ir kuriame savo vertę kitų žmonių akyse. Todėl darbe mums toks svarbus pripažinimas, įvertinimas – jis padeda gyvenime jaustis užtikrinčiau ir drąsiau“, - paaiškina verslo psichologijos specialistė Marija Makaruškina.
Baimė prarasti pasitikėjimą. Besimezgant pažinčiai mes pirmiausiai pašnekovo klausiame, ką ir kur jis dirba. Tik vėliau imame domėtis, pavyzdžiui, kokį vyną jis mėgsta ir kokias vertybes išpažįsta. Darbas apibrėžia mūsų padėtį visuomenėje. Todėl „kritika mūsų darbui priimama kaip bandymas pakenkti mums asmeniškai, paaiškina verslo psichologijos specialistė.
„Prie viso to dažniausiai dar prisideda ir baimė netekti darbo: juk, netekus darbo, suduodamas skaudus smūgis ne tik piniginei, bet ir pasitikėjimui savimi, savivertei. Itin pažeidžiami jaučiasi tie, kurie nepasitiki savo jėgomis, mano, jog jų pasisekimas – atsitiktinumas ar malonė avansu“, - mano psichologė.
Noras visiems patikti. Viena iš skaudžiausių ir nemaloniausių patirčių – vadovybės išsakyta kritika, nes viršininko vaidmuo neretai nesąmoningai interpretuojamas kaip tėvo, kuris rodo dėmesį.
„Mūsų vaikystė nesąmoningai tam tikra prasme atgyja mūsų profesinėje srityje. Norėdami augti ir tobulėti, eiti pirmyn, privalome gauti patvirtinimą, jog mes teisėtai užimame vieną ar kitą vietą. Tiesiog norime patikti tiems, kurie sprendžia mūsų likimą“, - mano psichoanalitikė Virginie Meggle.
Objektyviu požiūriu kritika reikalinga tobulėjimui. Tačiau subjektyviu požiūriu mums reikia pagyrų ir įvertinimo – kitaip tariant, nesinori rizikuoti netekti tėviškos meilės.
Trūksta pasitikėjimo savimi. Kodėl kelios pastabos dėl parengtos ataskaitos sukelia tokią jausmų ir emocijų audrą? Dėl sutrikdyto savęs suvokimo, paaiškina psichoanalitikė Virginie Meggle.
„Jeigu konkretaus asmens veiksmas ar žodis pasirodė neteisingas, tam žmogui pradeda atrodyti, kad kritiškai aplinkiniai vertina absoliučiai viską, ką jis daro“. Toks klaidingas mąstymas būdingas tiems, kuriems trūksta pasitikėjimo savimi.
„Pavyzdžiui, jeigu tėvai vaikui neskyrė tiek dėmesio, kiek jam reikėjo, norint išvaikyti vaikiškas baimes, arba tiesiog „pamiršo“ jį išmokyti apsieiti be tėvų pagalbos, suaugusiam tokiam vaikui bus be proto sunku save vertinti objektyviai ir liguistai nereaguoti į kritiką“, - mano V. Meggle.
Vėliau sukaupta teigiama patirtis (apdovanojimai, padėkos, premijos) tokius išgyvenimus gali pastebimai sušvelninti, užmaskuoti.
„Bet jeigu viduje neturite suformuotų aiškių savivertės kriterijų, kuriais remdamiesi gebate objektyviai vertinti save pasiekimus ir klaidas, bet kokia, kad ir menkiausia, pastabėlė, gali sėkmingai pažadinti vaikystės baimes ir gyvenimą paversti košmaru“, - konstatuoja specialistė.
Ką daryti?
Ieškokite kritikos prasmės ir naudos. Tiems, kurie susilaukė kritikos, neretai kyla noras kaltę permesti aplinkiniams – kolegoms ar susiklosčiusioms aplinkybėms. Tačiau čia galime įžvelgti net kelis minusus.
Pirmasis: kritikas tokią poziciją priima kaip bandymą sausam išlipti iš balos, jam tai nepatinka, bandoma ieškoti griežtesnių auklėjimo priemonių.
Antrasis: atrodote jokios iniciatyvos neturintis, atsakomybės vengiantis ir nuo bendradarbių tiesiogiai priklausomas darbuotojas. Tikrai ne pati geriausia rekomendacija.
Trečiasis: kolegos nustos jumis pasitikėti. Todėl parankiausia paieškoti kritikos konstruktyvios prasmės ir išpešti iš jos naudos tobulėjimui. Be to, situaciją vertinti ir išvadas rengti palankiausia nuslūgus pirmosioms emocijoms – jos tikrai nepadės rasti atsakymo į esminius klausimus.
Kritika kaip grįžtamasis ryšys. Įsivaizduokite, jog jūs – tyrinėtojas, detaliai stebintis viską, kas vyksta aplinkui. Atlikote konkretų veiksmą, į kurį aplinka reaguoja galbūt ne taip, kaip tikėjotės.
Įvertinkite tokią reakciją. Ką naujo sužinojote apie įpročius, taisykles, darbo reikalavimus ar bendravimą su kolegomis? Ko galite pasimokyti? Kaip keisite savo strategiją? Jeigu sugebėsite pasinaudoti tuo, kas jums sakoma, kitą kartą prikibti prie ko jau nebebus.
Nuraminkite vidinį vaiką. Kritika jums sukelia jausmus iš praeities: vaikystės nuoskaudų ar patirto pažeminimo sukeliamą skausmą. Dabar, kai jau žinote, kas vyksta jūsų galvoje, sugalvokite būdą, kaip tą nelaimingą vaiką paguosti ir nuraminti.
Pasakykite jam, koks jis jums brangus ir vertingas, pasakykite, jog mylite nepriklausomai nuo to, ką apie jį galvoja ir kaip vertina kiti. Šis pratimas padės susitaikyti su savimi ir nusiraminti.
