„Jei nori, kad būtų laimingi kiti, stenkis užjausti. Jei nori būti laimingas pats, stenkis užjausti save“, – teigė Dalai Lama. Šie žodžiai – aukso vertės. Tačiau apie viską iš pradžių.
Mūsų kultūroje įprasta laimę grįsti saviverte. Manome, jog, turėdami aukštą savivertę, pasitikėdami savo jėgomis, būsime laimingi. Tačiau, kad save gerai vertintum, reikia būti geresniam už kitus. Savivertė pagrįsta nuolatiniu savęs lyginimu su aplinkiniais ir tuo, kaip mus vertina kiti. Ar šiandien atrodau taip pat gražiai kaip kaimynė? Ar mano ataskaita vadovą sužavėjo labiau nei kolegos?
Dauguma žmonių stengiasi išsiskirti ir tapti geresni už kitus. Nesvarbu, kokia sritis, esmė lieka ta pati – jei neatitinkame sau keliamų reikalavimų, savivertė pradeda klibėti. Ši nuolatinė kova dėl aukštesnio laiptelio atima daug energijos ir jėgų, kursto įtampą ir retai leidžia atsipalaiduoti (net atostogaudami esame linkę lygintis su kitais – štai, pavyzdžiui, Romas gyveno kur kas geresniame viešbutyje nei jūs).
Esame linkę save laikyti ypatingais. Jei pavadinčiau jus vidutinybe, tikriausiai smarkiai supyktumėte. Būti vidutinioku – tokiu kaip visi – daugeliui skambėtų kaip įžeidimas. Juk esu geresnis nei jis!
Galbūt dėl to siekiame kuo daugiau nuveikti gyvenime ir jaučiamės laimingi tik tada, kai pasiekiame užsibrėžtą tikslą, dar laimingesni – jei jis pranoksta kitų pasiektus rezultatus.
Deja, gyvenimas ne visada klostosi pagal planą, o kelyje iškilus netikėtoms kliūtims, jaučiamės sužlugdyti. Nesėkmės akimirką kaltiname save ir keliame dar didesnius reikalavimus, tikėdamiesi, kad anksčiau ar vėliau tai atsipirks. Ar toks griežtumas pasiteisina?
Švelnumas prieš griežtumą
Kas nutiktų, jei gyventume pagal atvirkštinį scenarijų? Užuot graužę save iš vidaus ir kėlę aikštingus tikslus, būtume švelnūs ir supratingi, tarsi mama savo vaikui? Nors dauguma žmonių pultų prieštarauti, kad toks gyvenimo būdas neefektyvus, tyrimai rodo ką kita. Gebėjimas būti švelniam bei mokėti užjausti save nesėkmių atveju – kur kas stipresnė motyvacija nei saviplaka.
Kristinos Neff teigimu, švelnus santykis su savimi nesumažina sau keliamų reikalavimų. Jis tik padeda apsaugoti savivertę nuo nesėkmės ir ragina toliau siekti tikslų, nepaisant atsiradusių kliūčių. Tai tarsi apsauginis šydas, į kurį atsimuša nesėkmės, tačiau nepristabdo gyvenimo kovoje.
Būdami draugiški ir supratingi ne tik apsaugome save nuo gyvenimo negandų, bet ir į jas žvelgiame objektyvesnėmis akimis. Markas Leary filmavo tiriamuosius, kurie atliko jiems skirtas užduotis. Vėliau, peržiūrėję šį įrašą, dalyviai turėjo įvertinti savo rezultatus.
Žmonės, nemokantys savęs užjausti, vertino save kur kas blogiau nei pašaliniai stebėtojai. O dalyviai, pasižymintys šia savybe, vertino save objektyviai – taip pat, kaip kiti asmenys. Be to, kaip parodė kitas tų pačių mokslininkų tyrimas, draugiškumas sau padeda lengvai ir be streso priimti kritiką. Nemokantys savęs užjausti asmenys itin neigiamai reaguoja į bet kokį grįžtamąjį ryšį, net jei jis visiškai neutralus ir jie nekritikuojami.
Mokslininkai pateikia dar vieną priežastį, kodėl švelnumas nugali griežtumą. Kaip parodė tyrimas, išsiskyrę ir dėl to save užjautę asmenys po 10 mėnesių jautėsi kur kas geriau nei tie, kurie save smerkė. Čia užuojauta sau buvo kur kas svarbesnis veiksnys nei didelė savivertė ar net optimizmas.
Kitas Kristinos Neff tyrimas teikia vilčių, kad mokėjimas paguosti save gali padėti ne tik lengviau išgyventi skyrybas, bet ir jų išvengti. Pasirodo, tokie asmenys gražiau elgiasi su savo sutuoktiniais: jie jais labiau rūpinasi, palaiko ir yra mažiau agresyvūs. Be to, ir su antrąja puse jie jaučiasi saugesni. Tai glaudžiai susiję su tuo, kad save užjaučiantys žmonės paprastai labiau save myli, todėl gali daugiau meilės skirti kitiems. J
ei skridote lėktuvu, tikriausiai atsimenate, kokią saugos instrukciją prieš pakylant pateikia stiuardesės: „Nelaimės atveju pirmiausiai užsidėkite deguonies kaukę, tik tada padėkite aplinkiniams.“ Tai galima pritaikyti ne tik skrendant lėktuvu – tik pasirūpinę savimi, galėsime pasirūpinti kitais.
Užjausk save ir būk laimingas
Mintys ir emocijos – tarsi dvipusis eismas. Kūnas reaguoja į mintis gamindamas įvairius hormonus, o šie veikia mūsų savijautą.
Mokslininkai, išsamiai tyrinėjantys užuojautą, bando paaiškinti, kaip ji veikia mus fiziologiškai.
Atsidūrus sunkioje situacijoje ir iškilus pavojui, smegenys pradeda gaminti streso hormoną kortizolį. Nuo jo kiekio kraujyje priklauso, kaip asmuo elgsis. Jei jo išsiskiria daug, žmogaus elgesys tampa neadekvatus, jis panikuoja, blaškosi, neišlaiko vidinės ramybės.
Manoma, kad didvyriai sunkiausiomis akimirkomis išlieka šaltakraujiški ir imasi efektyvių veiksmų tik todėl, kad jų organizme būna mažiau kortizolio. Savikritika taip pat aktyvina simpatinę nervų sistemą ir skatina streso hormono gamybą, todėl save smerkiančiam asmeniui sunkiau objektyviai įvertinti situaciją, mokytis iš savo klaidų.
Parodžius sau meilę, supratimą ir užuojautą, smegenys taip pat apdovanoja mus hormonų puokšte. Tik šiuo atveju vietoj kortizolio gaminamas laimės arba meilės hormonas oksitocinas. Jis paprastai gaminasi žindančių motinų organizmuose, kai žmonės apsikabina arba užsiima seksu. Oksitocinas kelia gerovės jausmą ir leidžia įžvelgti tiesą nepuolant savęs.
Jau supratome, kad mokėjimas užjausti save glaudžiai susijęs su laime. Paanalizuokime šį gebėjimą nuodugniau. Iš ko jis susideda?
Paguodos komponentai
Gebėjimą užjausti save sudaro trys pagrindiniai elementai. Tik juos išmokę galėsite mėgautis meilės sau teikiamais privalumais.
Gerumas sau. Tai – švelnumas ir supratingumas, reiškiamas vietoj kritikos ir pasmerkimo, kai gyvenimas nesiklosto taip, kaip norėtųsi. Svarbu suvokti, kad skausmas ir kančia yra gyvenimo sudedamoji dalis. Kai bandome priešintis nesėkmei, neigiame ar ignoruojame savo skausmą, kančia tik didėja. Susitaikę su gyvenimu ir švelniai kaip realybę priėmę nemaloniausius dalykus, galime patirti ramybę ir dvasinę pusiausvyrą.
Bendražmogiškumo jausmas. Negana to, kad neigiame savo jausmus ir skausmą, esame linkę atsiriboti nuo aplinkinių ir tai kęsti vienatvėje. Manome, kad savo kančią turime kęsti vieni. Kad kitiems mūsų išgyvenami jausmai nėra suprantami. Todėl izoliuojamės skausmo ir kritikos gniaužtuose ir taip dar labiau sustipriname išgyvenamus jausmus.
Tačiau visų žmonių potyriai panašūs. Jūsų klaida nėra tik jūsų. Ją pasaulyje jau yra darę šimtai tūkstančių žmonių ir dar nežinia, kiek jų darys. Vien tai, kad esu asmuo, reiškia, kad esu mirtingas, pažeidžiamas ir netobulas. Mes ne vieninteliai klystantys ar kenčiantys.
Tai žinodami, galime nusimesti didelę skausmo dalį.
Kartu su bendražmogiškumo jausmu ateina ir supratimas, kad mūsų mintis, jausmus ir veiksmus veikia aplinkos faktoriai. Mes nepasirinkome tėvų, tiesiog juos turime tokius, kokie yra.
Nepasirinkome, kokioje šalyje gimti, kokias genų kombinacijas gauti, ko iš mūsų tikisi kiti. Gyvenimas – tarsi savotiškas voratinklis, kuriame esame vieni su kitais susiję. Nė vienas žmogus nėra nuo to laisvas ir niekas nėra tobulas. Tai suvokdamas nepriimsite gyvenimo sunkumų labai asmeniškai, pasitiksite juos nesmerkdamas, supratingai ir su užuojauta.
Sąmoningumas. Sunkiose situacijose esame linkę panikuoti ir įvykius „tituluoti“ dar viena pasaulio pabaiga. Tokiu katastrofizavimu tik dar labiau apsunkiname situaciją, nes prarandame savikontrolę, mūsų veiksmai tampa neefektyvūs, o destruktyvios mintys kelia destrukcinius jausmus. Sąmoningumas leidžia neteisiant ir objektyviai stebėti savo mintis ir jausmus jų neneigiant ar slopinant.
Nesenai su savo šuniuku keliavau į Suomiją. Vos atvykus į šalį jis susirgo. Matant jo cypimą ir raitymąsi, man iš skausmo plyšo širdis. Ėmiau panikuoti ir blaškytis. Nauja vieta, nauja skaudi patirtis, aš čia viena, pavargusi po kelionės – situacija atrodė baisiausia pasaulyje. Sustabdyti destruktyvių minčių srautą pavyko tik atsidūrus veterinarijos klinikoje.
Sėdėjau priimamajame ir stebėjau, kaip be mano besiblaškančio šuns gyvenimas teka sava vaga. Klinikos darbuotojos šypsosi, pasakoja viena kitai anekdotus, gydytoja neskuba ir, pamačiusi mus, ramiai prašo dar šiek tiek palaukti. Tai nesumažino mano kančios, tačiau leido suprasti, kad gyvenime nieko naujo nevyksta. Kasdien būna kenčiančių gyvūnų ir kenčiančių žmonių. Viskas praeina ir vienaip ar kitaip išsisprendžia. Neturiu jaustis kalta, graužtis ar pykti dėl to, kas nutiko. Galiu sau leisti tik paverkti, o nuo to man tampa lengviau.
Nors šioje klinikoje esu vienintelė užsienietė su vieninteliu užsieniečiu sergančiu šuniu, suprantu, kad savo patirtimi esu susijusi su visu pasauliu, kiekviena pasaulio šalimi, kad patiriu skausmą, bet drauge susitaikau su situacija ir ją priimu. Pradedu galvoju, kaip galėčiau save paguosti, ir tas skausmas palengvėja.
Savijauta – jūsų rankose
Gebėjimas būti draugiškam sau nėra įgimtas. To augdami mokomės iš tėvų, draugų, mokytojų, aplinkos. Jei vaikystėje esame baudžiami, kai išreiškiame pyktį ir liūdesį, išmokstame, kad šiuos jausmus išgyventi yra negerai ar netgi pavojinga. Jei esame kritikuojami, kai pasipasakojame kitiems apie nesėkmes, išmokstame save smerkti, kaip tai daro mūsų autoritetai.
Tai, kiek mokėsime būti sau atlaidūs, priklauso ir nuo šalies kultūros. Jei visuomenėje yra įprasta auklėti fizinėmis bausmėmis, užuojautos sau lygis bus žemas. Jei sakysime vaikui, kad gavęs blogą pažymį jis bus parklupdytas ant žirnių (šiais laikais tikriausiai turėčiau sakyti, kad jam bus uždrausta savaitę žaisti kompiuteriu ar žiūrėti televiziją), vargu ar paskatinsime jį nebijoti klysti ir pasimokyti iš savo klaidų.
Esu dėkinga savo tėvams, kurie buvo pažadėję man tortą už pirmą dvejetą (nes visada mokiausi vien geriausiais pažymiais). Ir kai už rašymą per didelėmis raidėmis mokytoja, net neskaičiusi mano diktanto, suraitė man 2, mūsų namuose vyko šventė. Visa šeima valgė tortą ir šis įvykis įstrigo atmintin visam gyvenimui. Antro dvejeto per visus metus taip ir negavau. Nors, jei ir būčiau gavusi, galbūt manęs vietoj bausmės būtų laukęs koks nors kitas netikėtas malonumas, verčiantis susimąstyti ir atkakliau siekti norimų rezultatų.
Nesame atsakingi už tėvų ar mokytojų elgesį su mumis. Net jei vaikystė buvo pati sudėtingiausia, dabar, kai esame suaugę, daug kas yra mūsų pačių rankose ir galime daug ką keisti. Jei neturime su meile ir palaikymu įskiepyto švelnaus užuojautos sau jausmo, turime galimybę to pasimokyti. O pradėti tikrai verta, nes tai suteiks ramybės ir net laimės.
Galime išmokti treniruoti savo protą taip, kaip laviname kūną. Jei mažai judame ir valgome kas papuola, anksčiau ar vėliau organizmas nusilpsta. Tai puikiai žinome ir tik nuo mūsų priklauso, kokį kelią pasirinksime.
Tas pats su protu. Užuot nevalingai blaškęsi ir dar labiau sunkinę padėtį neigdami savo išgyvenimus, piktnaudžiaudami alkoholiu ar save kritikuodami, galime imtis veiksmų, kurie padės išspręsti situaciją. Išmokus suteikti sau pagalbą, palaikyti save, elgtis švelniai ir visiškai save priimti, darosi lengviau įveikti gyvenimo kliūtis. Žmogus išmoksta jas toleruoti, susitaikyti su tuo, kad skausmas yra tokia pati gyvenimo dalis, kaip ir džiaugsmas.
Kartu su mokėjimu užjausti save įgyjame galimybę geriau kontroliuoti savo elgesį bei valdyti gyvenimą. Tai jokiu būdu nemažina atsakomybės už savo veiksmus. Tačiau tai išlaisvina nuo neapykantos sau, o tai mūsų veiksmams suteikia daugiau aiškumo ir harmonijos.
Naujausiame žurnalo „Psichologija Tau“ numeryje skaitykite:
Gyvenimo prasmės beieškant
16 keisčiausių psichologinių eksperimentų
Suvaidinta meilė virsta tikra
Mikrobai valdo asmenybę?
4 didžiausios klaidos, kurias tėvai daro kalbėdami su vaikais
Kaip padvigubinti laimę?
Manipuliavimo taisyklės
Mėgstama muzika išduoda asmenybę
Kaip atsikratyti neigiamų minčių?
