Atlikau žurnalistinį eksperimentą: prisistatydama keturiasdešimt penkerių metų emigrante, po ketverių Didžiojoje Britanijoje praleistų metų norinčia grįžti į gimtinę, kreipiausi į įvairias Lietuvos valdžios institucijas. Teiravausi, kokios galimybės man (pagal „scenarijų“ pedagoginį, pradinių klasių mokytojos išsilavinimą turinčiai) susirasti darbą, kokios pagalbos sulaukčiau iš valdžios institucijų nusprendusi žengti šį žingsnį.
Sakiau esanti buvusi vilnietė, būstą turinti, tik norinti dirbti ir užsidirbti, kad galėčiau mokesčius susimokėti ir pragyvenimui užtektų.
Pirmiausia žvilgsnis nukrypo į Užsienio reikalų ministeriją, kuri yra Vilniuje veikusio Lietuvių grįžimo į tėvynę informacijos centro funkcijų perėmėja. Minėtas centras veikė nuo 1998 metų ir skelbėsi grįžtančiuosius gyventi į tėvynę konsultuojantis įvairiais klausimais: verslo pradėjimo, mokesčių, galimybių dalyvauti profesinėje veikloje, pilietybės atgavimo, būsto įsigijimo, sveikatos apsaugos ir jos draudimo bei kt. Panaikinus šį centrą paskelbta, kad nuo praėjusių metų sausio 1-osios Užsienio reikalų ministerija rūpinsis ryšiais su užsienio lietuvių bendruomenėmis, konsultuos emigrantus grįžimo į tėvynę bei integracijos į Lietuvos politinį, ekonominį, socialinį ir kultūrinį gyvenimą klausimais. Atrodo daug žadančiai.
Skambinu Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento Ryšių su bendruomenėmis ir informavimo skyriaus vyriausiajai specialistei Violetai Raulynaitienei ir klausiu, kokios pagalbos, patarimų galėčiau sulaukti. Svarbiausia – dėl darbo paieškų, nes nesusiradus darbo gyventi gimtinėje neįmanoma.
„Padėti norintiesiems grįžti į Lietuvą – ne mūsų kompetencija, o juo labiau darbo paieškos klausimais, – išgirstu V. Raulynaitienės atsakymą telefono ragelyje. – Mes daugiausia draugaujame su užsienyje gyvenančiais lietuviais, stengiamės jiems teikti paramą.“
Specialistė patarė nesigailėti panaikinto Lietuvių grįžimo į tėvynę informacijos centro, nes jis „tik informaciją teikė: rinko naujienų agentūrų žinias ir jas persiųsdavo lietuvių bendruomenėms užsienyje, skelbdavo aktualias naujienas, kas vykdavo Lietuvoje.“
V. Raulynaitienė pasiūlė pasidomėti Užsienio reikalų ministerijos svetainėje skelbiama informacija „Sugrįžtantiems į Lietuvą“, kur nurodoma, kokia šalies institucija kokiais klausimais teikia informaciją.
Nei darbo, nei programų
Ieškau toliau, kaip išreiškiamas valstybės rūpestis susigrąžinti emigrantus. Kyla „erezinė“ mintis: gal yra kokių nors specialių programų, skirtų norintiems grįžti į gimtinę? Skambinu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo rinkos skyriaus vyriausiajai specialistei Rasai Malaiškienei. Deja, išgirstu, kad jokių programų emigrantams nėra. Vienintelė išeitis – kreiptis į Lietuvos darbo biržą, kur registruojamos visos laisvos darbo vietos.
„Į darbo biržą galėtumėte kreiptis tik tada, kai parvažiuotumėte į Lietuvą. Galėčiau biržai pateikti užklausą, paprašyti, kad jos darbuotojai pažiūrėtų, kokios galimybės jums būtų susirasti darbą“, – nebiurokratiškai asmeninę pagalbą pasiūlo R. Malaiškienė.
Ji taip pat pataria darbo mėginti ieškoti skambinant tiesiai į mokyklas, ikimokyklinio auklėjimo įstaigas, per pažįstamus.
„Reikia veikti, tada ir pasiseks“, – ragina R. Malaiškienė.
Susirandu Lietuvos darbo biržos internetinėje svetainėje siūlomas laisvas pedagoginio darbo vietas Vilniuje. Tądien jokio pasiūlymo pradinių klasių mokytojai nėra. Bandau laimę giminingo darbo srityje – keturioms švietimo įstaigoms reikia auklėtojos. Skambinu į vaikų darželį „Vaikystės takas“ – jam reikia ikimokyklinio ugdymo specialisto, turinčio dvejų metų darbo stažą šioje srityje. Klausiu, gal tiktų pradinių klasių mokytoja.
„Kandidatų daug. Atsiųskite CV, pažiūrėsime“, – vilties mažai suteikiantis atsakymas. Juo labiau kad ir siūloma alga – 1000 litų neatskaičiavus mokesčių – vos didesnė už minimalią. Dar du darželiai, neskelbę savo pavadinimo, buvo kategoriškesni: būtina bent vienų metų darbo patirtis. Tik „Balsių darželio“ vadovė iš karto atsakė, kad jiems tiktų ir specialistas, turintis pradinių klasių mokytojo profesiją. Bet paguoda menka, nes atlyginimas 800–1200 litų „ant popieriaus“. Juk Vilniuje pabrangus šildymui, nuolat kylant maisto produktų kainoms sunku išgyventi ir už 1500 litų, o minimalios algos nepakanka nė mokesčiams sumokėti.
Susirasti darbą ne pagal specialybę, bet artimą jai, humanitarinėje srityje, – misija sunkiai įmanoma. Visi Darbo biržoje užregistravę laisvas darbo vietas darbdaviai reikalauja būtent tos srities darbo patirties ir nenusiteikę priimti žmogaus, kuriam reikėtų persikvalifikuoti. O indus plauti, viešbučio kambarius tvarkyti ar panašų nekvalifikuotą darbą dirbti už minimalią algą joks emigrantas nenorės. Užsienyje už tai mokama keletą kartų daugiau nei Lietuvoje ir nereikia galvos sukti, kaip mokesčius susimokėti ar kur pigesnių maisto produktų nusipirkti.
Skambinu į Lietuvos darbo biržą.
„Ikimokyklinio ugdymo, pradinio mokymo specialistų šalyje yra nemažai. Nepaisant to, kartkartėmis darbo biržoje užregistruojama laisvų tokio darbo vietų. Atlyginimas dažniausiai būna artimas minimaliam. Darbo birža neturi įtakos darbo užmokesčiui“, – sako Lietuvos darbo biržos Darbo išteklių skyriaus vedėja Daiva Liugienė ir pasiūlo pasidomėti biržos svetainėje skelbiama informacija apie migrantų socialinę apsaugą, kur kreiptis grįžus į Lietuvą, kokius dokumentus atsivežti iš užsienio dėl darbo stažo, draudimo ir kt. Patikina: jei būtų kas nors neaišku, yra specialistas, kuris padėtų.
„Jokių specialių programų ar kažko panašaus grįžtantiems emigrantams nėra. Užsienio reikalų ministerijos svetainėje skelbiama programa „Globali Lietuva“, kurioje šiek tiek apie emigrantų grįžimą rašoma, tačiau tos priemonės šiais metais dar nėra įgyvendinamos. Nebent ateityje galėsite kažkuo pasinaudoti“, – aiškina D. Liugienė.
Politikos neįgalumas
Išstudijuoju Užsienio reikalų ministerijos vadovaujamos tarpinstitucinės darbo grupės parengtą „Globalios Lietuvos“ programą. Vienas jos tikslų – skatinti užsienyje gyvenančius lietuvius grįžti į tėvynę. Toje pačioje programoje pripažįstama: „Yra daug problemų, kurios stabdo grįžimą. Viena iš jų – nepakankama informacijos apie socialines bei ekonomines garantijas, darbo ir persikvalifikavimo galimybes Lietuvoje sklaida ir prieinamumas. (...) Būtina (grįžtantiems) padėti spręsti socialinės apsaugos klausimus, susirasti darbą, persikvalifikuoti, parengti specialias mokymo programas grįžtantiems vaikams, teikti psichologinę pagalbą jau sugrįžusiems ir grįžti ketinantiems lietuviams ir jų šeimos nariams.“
Programa skirta 2011–2019 metams. Kiek dar šimtų tūkstančių Lietuvos žmonių negrįžtamai išvažiuos per tuos metus, kol ji pradės veikti?
Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Dagys mano, kad blogiausią laikotarpį Lietuva jau pergyveno ir po truputį atsiranda galimybių emigrantams grįžti į Lietuvą.
„Tam tikrų profesijų darbo vietų tikrai yra, tik ne visi tas profesijas turi, – tvirtina R. Dagys. – Pramonei reikia specializuotų profesijų darbininkų. Ten minimalių algų nėra. Jas dažniausiai moka mažesnės, individualia veikla užsiimančios įmonės. Jei uždirbama mažai, valstybė žmogaus nepalieka likimo valiai – veikia socialinės paramos mechanizmas, kuris dengia dalį buto šildymo, vandens sąnaudų, bet pagrindinė našta tenka pačiam žmogui. Jis turi ieškoti alternatyvų, kur galėtų įsitvirtinti.“
Mažai paguodos ir vilties. Emigrantai tikrai nenori grįžę gyventi iš pašalpų. Nori oraus gyvenimo, kurį gali suteikti tik normaliai apmokamas darbas.
Ateitis miglota
R. Dagio nuomone, emigrantų grįžimo problemą padės spręsti keičiama profesinio rengimo sistema. „Įmonės galės pačios sau ruošti trūkstamus specialistus. Tai didelė garantija, kad tie žmonės iš karto bus ir įdarbinami, – teigia Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas. – Siūlome ruošti tuos specialistus, kurių tikrai reikia, ir atsisakyti tos praktikos, kai, būdavo, žmogus pasimoko kursuose, darbo negauna, vėl pasimoko kituose kursuose ir vėl darbo negauna. Taip neturi būti. Deja, tie procesai ne taip greitai, kaip norėtume, vyksta. Visi mūsų piliečiai turi žinoti: ateityje, jeigu trūks darbo jėgos – tai tik kvalifikuotos ir labai kvalifikuotos. Kitų profesijų didelio poreikio artimiausiu laiku nebus.“
Štai taip. Dabartis – be išeities, ateitis – miglota. Didžioji dalis žmonių emigravo dėl netinkamos valstybės ekonominės ir socialinės politikos – jie negalėjo elementariai išgyventi iš gimtinėje gaunamo atlyginimo ar likę be pragyvenimo šaltinio nenorėjo skursti.
Londone, kituose lietuvių gausiai gyvenamuose užsienio šalių miestuose Lietuvos institucijų rengiamos informacinės mugės, raginančios emigrantus grįžti namo gyventi bei dirbti, atrodo paradoksaliai, jei ne juokingai, kai dėl emigracijos jau pusę milijono savo piliečių praradusi valstybė tesugeba kurti abstrakčias strategijas nutekėjusiems protams ir darbo jėgai susigrąžinti.
Pasyvi valdžios veikla darbo rinkoje, nekuriant naujų darbo vietų, nesudarant palankesnio klimato smulkiajam ir vidutiniam verslui, vargu ar paskatins emigrantus sugrįžti. Nors nemaža jų dalis, įvairių ekspertų vertinimų duomenimis, norėtų grįžti namo, deja, bent jau kol kas nemato jokių realių galimybių.
