Pietuose nuotaikos prastėja sparčiau
Vladas Gaidys, sociologas
Keista girdėti, kad prastėja žmonių nuotaikos, nes pastaruoju metu jos tokios pesimistiškos, kad blogėti nebėra kur. Manau, žmonių negalima dėl to kaltinti. Nors kiekvienas esame atsakingas už savo laimę, kuri priklauso nuo gebėjimo mylėti, tarpusavio santykių su artimaisiais ir daugelio kitų komponentų, deja, jai įtakos turi ir ekonominė situacija. Jeigu vienas iš šeimos narių praranda darbą, finansiniai sunkumai pradeda slėgti ne tik jį, bet ir visą šeimą.
Taip pat pasikeičia emocinė atmosfera. Galiausiai lemia ne tik tai, ar žmogus dirba, bet ir tai, ar iš atlyginimo gali patenkinti bent minimalius savo poreikius. Jeigu sumokėjus už komunalines paslaugas nebelieka pinigų maistui, drabužiams, vaistams, ką jau kalbėti apie laisvalaikį, tai tikrai nėra pagrindo gerai nuotaikai atsirasti. Būtų išties keista, jeigu toks žmogus džiaugtųsi.
Kai bus patenkinti esminiai poreikiai, žmonės laimės ieškos ne piniguose, o realizuodami save bei kituose dalykuose. Kita vertus, nuotaikos prastėja ir kitose Europos Sąjungos šalyse, dalyje jų – sparčiau nei Lietuvoje.
Šiuo metu rengiu straipsnį apie tai, kaip krizė paveikė žmonių pasitenkinimą savo gyvenimu. Paradoksalu, bet krizė pasitenkinimui gyvenimu įtakos turėjo mažai: nuo 55 proc. jis sumažėjo iki 50 proc. Taigi galima pasvarstyti: ar vis dar tebesame pesimistai, o gal, atvirkščiai, sugebėdami nepalūžti, pamažu tampame optimistiškesni. Tuo labiau kad Lietuva dar visai neseniai užėmė paskutinę vietą pagal žmonių laimingumą, o šiuo metu, kaip parodė „Eurobarometras“, ji lenkia tokias optimistines šalis kaip Graikija, Portugalija, kuriose niekada netrūksta saulės.
Taip pat Vengriją, Rumuniją bei visada panašiose lenktynėse mus gelbstinčią Bulgariją. Tačiau yra šalių, kuriose savo gyvenimu patenkinti beveik visi jos gyventojai: Danija (97 proc.), Nyderlandai – (96 proc.), Suomija (96 proc.), Švedija (95), Jungtinė Karalystė (92). Tai rodo, kad ne klimatas lemia mūsų nuotaikas, o pirmiausia – ekonomika.
Įsisukę užburtame rate
Liutauras Degėsys, filosofas
Kai žmogus nesugeba atsiremti į save, staiga pasijaučia nesaugus. Pradeda gilintis į ezoteriką, horoskopus, parapsichologinius reiškinius, būrimus, tikėtis stebuklų, pavyzdžiui, išlošti loterijoje arba patekti į kokį nors šou, kad išgarsėtų, taptų žymus, turtingas ir laimingas. Nesurasdamas savęs savyje, žmogus ieško savęs kitur – bėgdamas nuo nesaugios kasdienybės ir nuo savęs. Žvelgiant į emigracijos procesus kartais atrodo, kad dalis žmonių bando emigruoti ne tiek iš šalies, kiek iš savęs, tikėdamiesi kažkur kitur susirasti save.
Neradę išeities žmonės nusivilia, o nusivylę jos nebeieško. Taip tarsi pradeda suktis užburtas ratas, iš kurio, didėjant greičiui, vis sunkiau išsivaduoti. Manau, mes darome vieną didžiulę klaidą: į viską žvelgiame kaip į nuolatinius, nepajudinamus dalykus. Būtent tai mums nuotaiką gadina labiausiai. Patyrę sėkmę manome, kad ji tęsis amžinai. O pakliuvę į bėdą nuleidžiame rankas, tarsi ji būtų neginčijamas nuosprendis mūsų ateičiai.
Daugelį dalykų pradėjus vertinti pozityviau, gal ne tik nuotaika pasikeistų, bet ir gyvenimo kokybė. Įvairūs statistiniai duomenys skelbia, kad, pavyzdžiui, airiai pagamina keletą kartų didesnį bendrąjį vidaus produktą. Kaip taip gali būti? Vis kalbame, kad ekonomika lemia mūsų nuotaiką, tačiau nesusimąstome, kiek mūsų pačių pesimizmas turi įtakos ekonominėms nesėkmėms.
Kaip mąstai, taip ir gyveni
Arūnas Burkšas, Lietuvos optimistų asociacijos („Optimist“ jachtų klasės buriuotojų asociacija) prezidentas, Neringos savivaldybės tarybos narys
Kai manęs klausia, kaip gyvenu, atsakau: geriau nei kiti. Visada taip darau, kad ir kaip būtų sunku. Nes žinau – niekas kitas, tik aš pats galiu išspręsti savo problemas Kartais pajuokauju: kas jau kas, bet aš tai tikrai negaliu būti blogos nuotaikos ar pasiduoti nevilčiai, nes esu Lietuvos optimistų prezidentas.
Gimiau devintas vaikas šeimoje. Mano vaikystė buvo sunki. Per savo gyvenimą įsitikinau – turėsiu tik tai, ką pajėgsiu įsivaizduoti. Todėl labai svarbu svajoti. Ne apie bet ką, o apie gražius ir gerus dalykus. Jeigu kiekvieną rytą pradedi dejuodamas, tai kokio tikėtis vakaro?
Vadovaujant ne vienai didžiulei organizacijai, dažnai stebindavo žmonių nesidžiaugimas tuo, ką turi ir dar daugiau – tuo, ką gali turėti.
Pavyzdžiui, Kuršių Nerijoje žmonės gali gyventi geriau nei bet kur kitur Lietuvoje. Panašiai ir Palangoje. Išnuomoję savo butą, per savaitę jie užsidirba tiek, kiek per mėnesį negauna aukštos kompetencijos darbuotojai. Tačiau dauguma jų vis vien skundžiasi blogu gyvenimu. Sakau, parodykit nors vieną, kuris savo mašiną pasikeitė į senesnę ir blogesnę. Visi keičia į geresnes ir antrąsias ar trečiąsias. Vadinasi, gyvena gerai, bet nesidžiaugia tuo.
Daugelis šiandien vaikšto palinkę nuo rūpesčių naštos. Nesakau, kad yra lengva. Sunku. Žmogui atvėrus piniginę reikia skaičiuoti, ar užteks maistui. Bet aš tvirtai įsitikinęs: kaip mąstai, taip ir gyveni. Tik pats esi savo gero gyvenimo kalvis.
Lapkričio 5-ąją Ispanijoje prasidėjo jachtų regata, varžybos aplink pasaulį. Viena iš jachtų išsyk atsiplėšė nuo savo konkurentų daugiau nei 100 jūrmylių. Tai yra daug. Tačiau ji nuplaukė arčiau Afrikos krantų. Nurimo vėjas ir jos greitis sulėtėjo. Nuplaukusieji toliau į Atlantą netrukus ją aplenkė net 400 jūrmylėmis (daugiau nei 1000 km), nors prieš tai vilkosi iš paskos.
Situacija tiek buriavime, tiek gyvenime labai sparčiai keičiasi. Remiantis palankiausiomis oro ar kitomis prognozėmis, galima susiplanuoti sėkmę, bet rezultatas išeis kitoks: „žmogus planuoja, Dievas juokiasi“. Ar pavyks laimėti, žinoma, priklauso ir nuo sėkmės. Bet taip pat ir nuo to, ką tokiais momentais darysime.
Stebuklinga tauta esame
Jurgis Gimberis, rašytojas, humoristas
Tiek žmonių gyvenimas, tiek nuotaikos nei gerėja, nei prastėja, manau, šiandien viskas kaip niekad pastovu. Kita vertus, niekada nebuvome džiugūs, linksmi, draugiškai nusiteikę. Bet ir niekada nepraradome vilties. Mes viliamės, bet vaikštome susiraukę. Kodėl? Manau, vis dar išliekame budrūs. Nuolat turime stebėti, kad niekas neatimtų algos, neužimtų vietos. O dar ir garsieji šildymo bei kiti mokesčiai neleidžia atsipalaiduoti. Tuo labiau kad esame atsakingi ne tik už save, bet ir už kitus.
Tarybiniais laikais taip pat negyvenome lengvai: parduotuvėse nieko nebūdavo, o žmonės gaudavo siaubingai mažas algas. Tačiau kaip tik balius, taip puotos. Stebuklinga tauta esame, visada išsisukanti kažin kaip.
Vis dėlto sakiau ir sakysiu, kad lietuviai turi puikų humoro jausmą. O daugiausia jo bei optimizmo ir vilties – Seime. Jam vis dar atrodo, kad gyventi dar galima. Tik kažin kiek įmanoma ištempti visai užsmaugtam save įkalbinėjant, kad viskas bus gerai? Pamatysime netrukus.
