Klausimas, kurį man dažnai užduoda klientai: kaip atskirti, kada esu tikras, o kada tik vykdau kitų man svarbių žmonių programą? Kada dalykai man iš tikrųjų svarbūs, o kada tai – aplinkinių primesti įnoriai? Ko noriu iš tikrųjų?
Šie klausimai, užduoti viena ar kita forma, o gal net neužduoti, bet girdimi tarp kitų skundų, rodo savo ribų išlaikymą, buvimą savimi ar drąsą tapti savimi. Tai rūpi ne tik jauniems žmonėms, bet ir pasiekusiems gyvenimo vidurį, tiek vienišiems, tiek turintiems gyvenimo draugą. Buvimo savimi klausimas aktualus visiems, siekiantiems patirti savo gyvenimo pilnatvę ir prasmę.
Jauna moteris, itin gerais pažymiais baigusi aukštąjį mokslą, dirbanti kelis darbus ir dar spėjanti rengti medžiagą moksliniam darbui, sportuojanti ir besirengianti kurti šeimą, vis negali apsispręsti, kuo ji iš tikrųjų nori užsiimti. Vidutinio amžiaus vyras, ilgą laiką buvęs intelektualios žmonos šešėlyje ir visąlaik klausęs jos patarimų, sutrinka, kai reikia ką nors savarankiškai nuspręsti, likti vienam su savimi ir pačiam tvarkytis. Tampa nebeaišku, kas iš tikrųjų jam įdomu ir kuo jis pats įdomus sau ir kitiems?
Jaunutė moksleivė negali suprasti, kodėl grupė jos nepriima ar iš jos šaiposi, o geriausia draugė kankina ją klausimu: „Kodėl tu niekada nebūni savimi?“ Antai turtingas verslininkas klausia savęs, ar jis iš tikrųjų nori toliau siekti rezultatų, atrodyti gražus ir sėkmingas, bėgte bėgti per gyvenimą nuo iššūkio prie iššūkio? Kuris jo vidinis balsas labiau atstovauja tikrajai savasčiai?
Visi šie žmonės ir dar daugelis kitų, nerimaujančių ir besiblaškančių, turi viso gyvenimo užduotį – tapti savimi. Šio tapsmo sudėtinė dalis – atsiskyrimas. Šį atsiskyrimo darbą tenka dirbti lyg Pelenei, pamotės pasodintai rinkti lęšius iš pelenų, o kartais – lyg princui, kuris kardu nukapoja drakonui galvas. Čia visada prireikia kantrybės ir drąsos, ir tam tikro pasiaukojimo, nes nebūtinai tai vainikuojama šlove, garbe ar pinigais.
Kartais tapsmas savimi reiškia atsidavimą giliausioms vertybėms, kuris nesuteikia apčiuopiamos naudos ir dėl kurio gyvenimas nesidaro efektyvus ir sėkmingas. Tokiam procesui prireikia tylos minučių ar valandų, tuščios erdvės tarp daugybės užsiėmimų, kad išgirstum savo paties tyliausias mintis, pagautum jautriausius širdies virpesius. Tenka gaudyti juos iškylančius netikėtomis aplinkybėmis – susapnavus sapną, važiuojant traukiniu, einant gatve ir matant saulę vaivorykštės spalvų danguje ar ramiai geriant arbatą su draugu. Sunkiausia išbūti tyloje ir vienumoje, nes vėl pagauna kasdienės mintys apie reikalus, vėl pasiveja rūpesčiai, smulkmenos, rutina, tada kyla nerimas arba priveikia nuovargis.
1 žingsnis. Atsiskyrimas nuo tėvų
Pirmasis svarbus darbas einant savo gyvenimo keliu – atsiskyrimas nuo tėvų. Dažniausiai tai visiškai nesutampa su išėjimu iš tėvų namų gyventi atskirai, nors toks fizinis atsiskyrimas neabejotinai padeda. Psichologinis atsiskyrimas vyksta ilgai, kartais labai skausmingai, tarsi išpūliuojant vaikystės skaudulius ir atsisakant daugybės pretenzijų tėvams.
Atmetame ir primestus vaidmenis, pavyzdžiui, šeimos gelbėtojos, kurios dėka tėvai laikėsi kartu, ar namų rūpintojėlio, kuris mamai atstojo ne tik sūnų, bet ir tėvą, gyvenimo draugą ir dar namų tvarkytoją. Aptinkame, kad nesąmoningai kartojame tai, ką mums nuolat sakė ar darė tėvai: neleidžiame sau atsipalaiduoti ir ilsėtis arba, atvirkščiai, lepinamės ir leidžiame sau tingėti. Jei mums draudė bendrauti su draugais, gali būti, kad ir dabar sau to neleidžiame, nors kaip tik dėl to jaučiamės nelaimingi.
Stabdome save ir užsidarome, nes mums mama sakė ar tylomis savo elgesiu siuntė žinią, kad artimai draugauti, atvirai kalbėtis ar nerūpestingai žaisti pavojinga. Perimame tėvų meilę arba nerimą, agresiją, tėvų nuoširdų rūpestį arba visišką poreikių ignoravimą ir patys tai kartojame. Tik nuolatinė savistaba gali padėti aptikti, kai taip darome, ir tada iš naujo sąmoningai nuspręsti, ar dabar tai mums naudinga, ar tinka, ar norime taip tęsti.
Paradoksalu, tačiau emociškai vis labiau atsiskirdami nuo tėvų, mes kur kas labiau galime juos užjausti ir mylėti, nes pamatome juos kaip atskirus žmones, gyvenančius savo sudėtingą gyvenimą. Tada lengviau atleisti skriaudas, o, kita vertus, lengviau nebepasiduoti pagundai būti lepinamam.
2 žingsnis. Atsiskyrimas nuo draugų grupės
Paauglystėje ir jaunystėje ypač didelę reikšmę įgyja draugai, jų grupė. Esame pasiryžę viską paaukoti, kad tik sulauktume jų palankumo: išmokstame rengtis, kalbėti, elgtis taip, kaip priimta grupėje, net jei tai visai svetima. Kaip H. K. Anderseno bjaurusis ančiukas ilgimės savo būrio, savų, su kuriais sutaptume ir būtume saugūs. Jei visi rūko, reikia rūkyti ir man, jei keikiasi – ir aš keiksiuos, jei mėgsta lindihopą – mielai eisiu šokti, jei visi turistai – turistausiu kartu.
Tačiau net gulbių pulke visi paukščiai turi savo vietas ir tarpusavyje skiriasi. Grupės vertybės ir uždaras jos ratas ima spausti, varžyti, ateina metas, kai norisi pasielgti kitaip, mesti iššūkį ir vėl eiti savo keliu. Mes susirandame kitą grupę, joje mokomės, džiaugiamės jos saugiu prieglobsčiu, kol vėl išaugame, išeiname savęs link ir toliau nuo grupės.
Vis dėlto atkreipkime dėmesį, kad atsiskirti nuo grupės nereiškia gyventi atsiskyrėlio gyvenimą dykumoje ar kalnuose. Turima omenyje, kad nesusiliejame su grupe, išlaikome atstumo ir priklausymo dinamiką. Ir nesame grupės varžomi, galime laisvai rinktis tiek pačią grupę, tiek savo vaidmenį joje.
Kiti grupės nariai tampa veidrodžiu, be kitų svarbių žmonių būtų be galo sunku, gal net neįmanoma susivokti pačiam. Juk nuolat projektuojame į kitus savo kompleksus, dėl to pykstamės, nekenčiame ar žavimės, prisirišame. Po trupinėlį susigrąžinę savo projekcijas, galime geriau suvokti, pažinti patys save: tiek negatyvius kompleksus, tiek savo polinkius ir vertybes.
3 žingsnis. Atsiskyrimas nuo antrosios pusės
Susituokus atrodo, lyg susiliejome į viena, esame vieno gyvo organizmo dvi puselės. Tai – rojaus periodas, kuriuo vėl patiriame pirminį saugumą, primenantį susiliejimą su motina vaikystėje. Apimti karštos meilės sunkiai išbūname dieną be mylimojo, norime sėdėti ant vienos kėdės ir miegoti apsikloję vienu apklotu. Kokia būtų palaima, jei tai tęstųsi amžinai!
Vis dėlto jei ne pati žmogaus prigimtis, tai gyvenimo aplinkybės ima krėsti pokštus ar spęsti pinkles. Darbas sunkus ir toli nuo namų, atsiradę vaikai, buitiniai rūpesčiai ir vidiniai poreikiai – visa tai ima tolinti mylimus žmones. Jie aptinka asmeninių skirtumų: vienas nori eiti ilsėtis anksti ir anksti keliasi, kitas – priešingai, vienas nori atostogauti aktyviai keliaudamas, o kitas mieliau ilsėtųsi tysodamas paplūdimyje.
Skirtumų randasi vienas po kito, tarsi koralų rifų, tarp kurių tenka išmoningai vairuoti santuokinį gyvenimą. Laimingos šeimos savo gyvenimu įrodo, kad tai įmanoma ir gyvybiškai būtina – ne ignoruoti skirtumus, o juos kūrybiškai panaudoti. Tam prireikia didžiulės kantrybės, meilės ir priėmimo, o kartais – karčių barnių ir nuolatinio bendravimo. Juk abu sutuoktiniai nuolat keičiasi: ji sustorėja, jis praplinka, abu tampa tėvais, jis kopia karjeros laiptais, ji augina vaikus ar atvirkščiai.
Abu įgyja naujos patirties, abu savyje atranda naujų išteklių ir poreikių, apie kuriuos anksčiau nė neįtarė. Ir vėl tenka ieškoti naujos dinaminės pusiausvyros – kaip nesusilieti į viena, išlikti artimiems, mylėti vienam kitą tokius, kokie esame dabar, pasikeitusius ir besikeičiančius.
4 žingsnis. Atsiskyrimas nuo kolektyvinių standartų
Kolektyviniai standartai, normos, taisyklės – dar vienas iššūkis einant savuoju keliu. Štai viena vidutinio amžiaus moteris pasakoja sapną:
Esame vidurinėje mokykloje. Toje mokykloje tiek vaikams, tiek mokytojams draudžiama skųstis ar kritikuoti, visada reikia su viskuo sutikti. Tvarką prižiūri demonas, kuris yra nematomas, bet visada girdi, jei kas būna kuo nors nepatenkintas. Jis gali skaudžiai nubausti, todėl visi jo bijo. Tik viena mergaitė toje mokykloje labai kūrybiška, ji turi daug idėjų, imasi iniciatyvos ir visada sako, ką galvoja. Jos tėvai irgi nepritaria mokyklos tvarkai, bet garsiai to nesako. Viena mokytoja nesusilaikiusi susikeikia, ir kyla didelė įtampa – kuo viskas baigsis, kaip reaguos demonas?
Kalbėdama apie sapną moteris prisiminė savo tarybinę praeitį, kai išties galėjai būti nubaustas už kitokias idėjas. Sapno demonas – tai pati totalitarizmo dvasia, reikalaujanti besąlygiško paklusimo autoritetui, idėjiniam vadui, taisyklėms, normoms, net jei jos ydingos.
Moteris savyje atpažino tokią dvasią – ji linkusi prisitaikyti dėl šventos ramybės ir paaukoti net sau svarbius idealus. Taip ji daro darbe, gatvėje, šeimoje: tyli, net kai pažeidžiamos jos ribos, net kai ignoruojami jos poreikiai, nemoka pasakyti „ne“ ir pakovoti dėl savęs. Pareiškusi ką nors apie save ji išsigąsta, kad gali būti nubausta, kaip sapno mokytoja. Vilties šiai moteriai suteikė sapno mergaitė: tarsi jos spontaniškumas ir kūrybingumas teberusentų viduje, ir per šį vidinį vaiką jai pasirodė įmanomas dvasinis atsinaujinimas.
5 žingsnis. Atsiskyrimas nuo vidinių kompleksų
Paradoksalu, bet einant toliau savo keliu tenka atsiskirti ir nuo savo paties asmenybės, nuo to, kas ilgą laiką buvo svarbu ir be ko niekaip negalėjome įsivaizduoti gyvenimo. Galbūt aukojame saugumą ir užtikrintą gyvenimą, kad galėtume sugrįžti į mėgstamą darbą, kaip padarė viena pažįstama gydytoja, keliolika metų pradirbusi farmacijos kompanijoje.
Galbūt kita turi nusimesti gražuolės viliokės kaukę, su kuria buvo suaugusi nuo paauglystės, ir atsidėti rimtai valstybės tarnybai, kuri suteikia gyvenimui daugiau prasmės. Galbūt kietas vyrukas, skynęs sportines ir asmenines pergales, susitaiko su praplikusiu pakaušiu ir sumažėjusia energija, tačiau įsitraukia į ekologijos judėjimą ir užsiima sveika gyvensena.
Greičiausiai tas atstumtas vidinis kompleksas rėkia visu balsu bent retkarčiais ir kelia sumaištį dėl padaryto pasirinkimo. Tačiau didžiąją laiko dalį ima lydėti ramus pasitikėjimas savimi ir vidinės darnos jausmas – tai ir yra geriausias indikatorius, kad šis kelias mano. Tuomet tiesiog pasikeičia asmenybės svorio centras: ne atskiri kompleksai tampa svarbiausia, o ta gera vidinė darna.
Tada nurimsta blaškymasis, žmogus labiau susitelkia ties sau svarbiausia veikla, jaučia jos prasmę, beveik nesijaudina dėl kitų reakcijos, bet jaučiasi atsakingas ir labai susijęs su kitais. Anot Karlo Gustavo Jungo, „individuacija neatskiria mūsų nuo pasaulio; ji padaro pasaulį mūsų dalimi“. Asmenybė darosi platesnė ir gilesnė, gyvenimo skonis – turtingesnis, o meilė – pilnesnė.
Naujausiame žurnalo „Psichologija Tau“ numeryje skaitykite:
Atgaivinkite jausmus. Meilės injekcijos kiekvienam draugystės tarpsniui
Placebo efektas. Tikėjimas iš tiesų padeda pasveikti
Jausmas, telpantis mėgintuvėlyje
Eglė Špokaitė: „Gyvenimas ir baletas labai susipynę“
Vidinio kritiko paieškos
Metaforos, virstančios realybe
Trys vyrų tipai
Kas gyvena ilgiausiai?
Skirtingi požiūriai į laimę
Santykių auditas
