Pusė Lietuvos – skurdžiai?
Laisvosios rinkos prezidentė Rūta Vainienė pažėrė alyvos į diskusijų laužą, pareikšdama, kad MMA reikia sumažinti, tai padėtų įsidarbinti jaunimui ir žemą kvalifikaciją turintiems asmenims. Anot ekonomistės, dabartinė 800 litų riba nėra pagrįsta ekonomine logika.
Tuo tarpu darbo santykių instituto Gyvenimo lygio ir žmogiškųjų išteklių plėtros probleminės grupės vadovo prof. habil. dr. Algio Šileikos teigimu, vien tik iš minimalaus atlyginimo gyvenantys žmonės jau šiandien skursta.
„Absoliutaus skurdo lygis prieš keletą metų Lietuvoje buvo 1092 Lt, o pernai – 1148 litai. Taigi maždaug pusė šalies gyventojų gyvena žemiau skurdo lygio ribos. Teoriškai skurdas siejamas su minimaliu asmeninių poreikių patenkinimu. Jei žmogus už savo pajamas nebeišgali patenkinti jau ir minimalių poreikių, jis laikomas skurdžiumi“, – sako A. Šileika.
Sunkiausia verstis vienam
Šiandien bene labiausiai skursta vienišas iš minimalaus atlyginimo gyvenantis žmogus. Jam vienam tenka apmokėti vis dar tebeaugančias šildymo, elektros sąskaitas, kitus mokesčius. Gyvenant šeimoje, dalis jų sumažėtų dėl atsiradusių bendrų išlaidų.
Po vieną mūsų šalyje daugiausia gyvena pensininkai ir pilnametystės sulaukę jaunuoliai, baigiantys ar jau baigę studijas. Būtent jiems, dar nespėjusiems įgyti darbo patirties, bei nekvalifikuotiems darbininkams šiandien dažniausiai mokamas MMA.
Pasak R. Vainienės ir kitų prieš MMA didinimą pasisakančių smulkiųjų verslininkų atstovų, šie darbuotojai nesukuria tokio produkto, už kurį būtų galima mokėti didesnį atlyginimą. Todėl padidinus MMA išeitų, kad šiek tiek padidėjusias išlaidas reikėtų sumokėti verslininkams iš savo kišenės, kuri, nesukūrus pridėtinio produkto, taip ir nepapilnėtų. Jų nuogąstavimu, tai priverstų užsidaryti daugelį įmonių ir tik dar labiau padidintų šalyje nedarbą.
Pašalpa ar darbas?
„MMA blogas tuo, kad į jį lygiuojamasi: ar verta gauti pašalpą, ar dirbti. Tai, kad nedarbas didžiausias tarp jaunimo, rodo minimalios algos poveikį“, – mano R. Vainienė.
Kaip skelbia Lietuvos statistikos departamentas, pernai net 83,5 tūkst. emigrantų deklaravo savo išvykimą iš Lietuvos. Per paskutiniuosius dvejus metus kas antras emigrantas buvo 20–34 metų amžiaus. Be abejo, šiems demografiniams pokyčiams poveikį turėjo ir MMA.
Dvidešimt penkerių Deivydas Palačionis gyvena Jurčiūnų kaime, Lazdijų rajone. Kasdien jis apie dvidešimt kilometrų savo automobiliu vyksta į darbą, mat visuomeninis transportas važiuoja tik kartą per dieną, žinoma, jeigu nesugenda.
„Dirbu Lazdijų savivaldybėje darbininku. Mano atlyginimas šiek tiek didesnis už minimalų, tačiau jeigu gyvenčiau mieste, tikrai neišsiversčiau. Daugiausia, maždaug apie 300 litų, išleidžiu kurui. O jeigu dar reikėtų pirkti maisto produktus...“ – susimąsto Deividas.
Paklaustas, ar, jo nuomone, galima išgyventi iš bedarbio pašalpos, jis prisiminė pažįstąs keletą žmonių, gyvenančių iš jų. Bet dažniausiai tai būna visas kompleksas pašalpų, ne vien bedarbio.
Pateko į skurdo spąstus
Jūratė Mikulytė studijuoti į Kauną atvyko iš Pasvalio rajono. Prieš keletą metų kineziterapiją baigusi mergina iš pradžių bandė susirasti darbą pagal specialybę.
„Žinojau, kad negaliu tikėtis didesnio nei minimalus atlyginimo. Tačiau buvau apsisprendusi kurį laiką dirbti ir už tokį. Man buvo svarbiau turėti mėgstamą darbą. Tikėjausi, kad, įgijus daugiau patirties, atsivers didesnės galimybės ir uždirbsiu daugiau“, – prisimena Jūratė.
Tačiau ilgai ieškojusi darbo pagal specia¬lybę negavo. Laikinai įsidarbino pardavėja, kad galėtų toliau tęsti paiešką.
„Dirbau Kaune, nes Pasvalyje – didelis nedarbas. Į rankas gaudavau apie 660 litų. Dalį algos parduotuvės savininkas nuskaitydavo dėl pavogtų prekių. 200 litų sumokėdavau už kambarį, beveik 100 – už mėnesinį autobuso bilietą. Iš likusių maždaug 300 litų turėjau nusipirkti drabužių, higienos reikmenų, pavalgyti namie ir darbe. Jau nekalbu apie Pasvalyje gyvenančių tėvų aplankymą. Juk kelionė namo ir atgal kainavo apie 100 litų“, – prisimena mergina, po pusmečio emigravusi į Angliją.
Socialinės ir darbo apsaugos ministerijos Strateginio planavimo ir analizės departamento, Strateginės analizės skyriaus vedėjos Gražinos Jalinskienės pastebėjimu, šiuo atveju mergina pateko į vadinamuosius skurdo spąstus.
„Jeigu ji būtų nusprendusi likti kaime, tris mėnesius, kaip ir visiems Lietuvoje netekusiems darbo, nelygu darbo stažas, maksimali bedarbio pašalpa galėjo siekti 650 litų. Deja, pasibaigus šiam nustatytam laikotarpiui, maksimali socialinė pašalpa siektų tik 350 litų ir būtų mokama tris mėnesius. Jeigu Jūratė gyventų kaime, jai galbūt iš gaunamos pašalpos liktų bent vienas kitas litas. O pradėjus dirbti vėl padidėtų išlaidos: kelionės, kolektyvo gimtadienių šventimas, einant į darbą taip pat reikia atitinkamai apsirengti, kur dar pietų valgymas... Žmogus turi būti skatinamas dirbti. Šiuo atveju, esant tokiam mažam MMA, dažnai jis nedirba ne todėl, jog nenori, o kad nepajėgia užsidirbti staiga padidėjusioms išlaidoms“, – pastebi G. Jalinskienė.
Teoriškai – panašu
Mažesnis už Lietuvos MMA yra tik Rumunijoje ir Bulgarijoje. Europos Sąjungos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, 1999 m. Lietuvos MMA savo dydžiu (verčiant litais) artimiausias buvo Čekijos, ir didesnis už Latvijos, Estijos bei Slovakijos. Šiandien šios šalys MMA atžvilgiu užima kur kas aukštesnes pozicijas.
Jeigu šalių MMA lygintume tik skaičiais, neversdami litais, pamatytume, kad dažnai jie ne itin skiriasi nuo Lietuvos. Anglijoje vietoje MMA yra įvestas minimalus valandinis atlyginimas, siekiantis 5,93 svarų (Lietuvoje šiuo metu – 4,85 Lt). Neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD) Anglijoje yra 622,92 svarai per mėnesį. Tad esant 5 darbo dienų savaitei, 160 val. per mėnesį, anglai uždirba 948,8 svarų neatskaičius mokesčių.
Panašų MMA norimą įvesti ir Lietuvoje. Tačiau vargu ar net keliais šimtais didesnį minimalų atlyginimą gaunantys lietuviai pajustų itin žymų pagerėjimą.
Praktiškai – nesulyginama
Trisdešimt dvejų Vytautas Dekšnys į Angliją išvyko dirbti prieš penkerius metus. Iš pradžių jam buvo įdomu pažinti kultūrinius skirtumus ir, žinoma, kažkiek užsidirbti. Kaip ir dauguma lietuvių, vaikinas įsidarbino statybos sektoriuje.
„Kasdien dirbu po vienuolika valandų, o savaitgaliais – po aštuonias. Labai ilgiuosi Lietuvos, joje visi mano artimieji. Dažnai stengiuosi dirbti kuo ilgiau, kad užsimirščiau. Paprasto pagalbinio darbininko darbas Anglijoje įvertinamas nuo 6,5 svarų per valandą. Tai šiek tiek daugiau nei minimalus valandinis atlyginimas.
Stalius paprastai per valandą uždirba nuo 13 iki 15 svarų. Lietuviai Anglijoje retai kada gyvena iš minimalaus atlyginimo. Čia jie gauna normalų užmokestį. Bet jeigu būtų mokamas tik minimalus atlyginimas, manau, vis tiek būtų nesudėtinga išgyventi dėl gan žemų, palyginti su Lietuva, maisto kainų“, – mano Vytautas.
Ne MMA dydis, o neproporcingas jo santykis su šalyje esamomis kainomis bene labiausiai skatina emigraciją.
Dalis kainų išauginama
Bene daugiausia savo pajamų šalies gyventojai išleidžia šildymui bei maistui. Kol kas šilumos gamyba, tiekimas, priežiūra yra sutelkta vienose rankose. Dėl šio monopolio piktnaudžiavimo ir konkurencijos nebuvimo tenka mokėti gyventojams. Didžiąją dalį maisto produktų įsigyjame didžiuosiuose prekybos centruose, su kuriais smulkieji ir vidutiniai verslininkai kol kas nepajėgūs konkuruoti.
Finansų analitikų asociacijos prezidentas Mindaugas Vaičiulis pastebi, kad monopolininkai visada linkę nustatyti aukštesnes kainas. Todėl labai svarbus vaidmuo atitenka monopolinę jėgą valdantiems valstybės atstovams.
„Jeigu jie linkę pasiduoti korupciniam spaudimui, priima jiems asmeniškai, o ne visai visuomenei naudingus sprendimus. Todėl įstaigose, prižiūrinčiose monopolijas, turėtų dirbti tik profesionalūs, šią sritį išmanantys žmonės, turėtų būti sugriežtinta korupcinė kontrolė. Kylančias šildymo kainas būtų galima sieti su monopolijomis. O prekybos centrai, nors ir neturi monopolio, taip pat yra gan stipri jėga, nustatinėjanti rinkos kainas. Kita vertus, maisto kainos padidėjo visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje, tad negalima jų kilimo susieti vien tik monopolijomis arba oligopolijomis“, – pastebi M. Vaičiulis.
Jo nuomone, jeigu iš tiesų beveik 20 proc. visų dirbančiųjų gyvena iš MMA, jį didinti tikrai reikėtų. Šis padidėjimas būtų reikšmingas tokį atlyginimą gaunančiam žmogui. Bendrai šalies ekonomikai, jo nuomone, toks sprendimas atsilieptų nežymiai.
Argumentai mažai kinta
Bene labiausiai dėl MMA padidinimo spyriojasi Vyriausybė, teigdama, kad siekia apsaugoti smulkiuosius ir vidutinius verslininkus, kovoti su nedarbu bei mažinti biudžeto deficitą. Tačiau panašios diskusijos ir nuogąstavimai buvo keliami jau anksčiau, kaskart prabilus apie būtinybę didinti MMA. Galima prisiminti ir paskutinį MMA kėlimą.
Pirmą kartą apie dabartinį 800 litų siekiantį MMA prabilta 2006 metų pabaigoje. Tuo metu buvusį 600 MMA siūlyta padidinti iki 850 litų. Po ilgų svarstymų tokiam siūlymui tuometės Vyriausybės atstovai nepritarė. Taip pat ir tam, kad, keliant minimalią algą, kartu būtų didinamas neapmokestinamųjų pajamų minimumas, kuris sudarė 320 Lt. Pasak darbdavių atstovų, to nepadarius, o tik keliant minimalią algą, būtų nustekentas smulkusis verslas. Mat, NPD nesivejant algų, didėja apmokestinama pajamų dalis.
Smulkieji verslininkai spėliojo, kad tokiu būdu Vyriausybė vis daugiau mokesčių nori surinkti iš mažiausias pajamas gaunančių žmonių. Tuo tarpu Vyriausybė teigė, jog padidinus NPD būtų atsisakoma valstybės pajamų – valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, privalomojo sveikatos draudimo fondo pajamų. Toks sprendimas turėtų per didelės įtakos biudžetui, o tam valstybė dar nepasiruošusi.
Vis dėlto MMA liepos pirmąją buvo pakeltas iki 700 Lt. Realios žmonių pajamos padidėjo 70 litų. Vyriausybės programoje buvo numatyta 2008 m. spalį MMA padidinti iki 800 Lt, o neapmokestinamųjų pajamų minimumą – iki 400 Lt. Matyt, sprendimas paliktas naujai kadencijai priimti arba greičiausiai – atmesti. Vis dėlto baigdama savo kadenciją tuometinė Vyriausybė 2007 metais, likus dviem savaitėms iki Naujųjų, ryžosi pritarti MMA didinimui dar 100 litų nuo sausio 1 d. Gyventojų realios pajamos padidėjo 85 Lt. Staiga persigalvojusi Vyriausybė tuo metu nepaliko laiko verslininkams pasiruošti išlaidų padidėjimui, faktiškai priversdama jas sumokėti iš įmonių kišenės.
Siūlo diferencijuoti
Lietuvos verslo darbdavių federacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas pastebi, kad federacija visada deklaravo būtinybę didinti minimalią mėnesinę algą. Tačiau apdairiai. Todėl, atsižvelgdami į smulkiausių verslininkų nuogąstavimus, kad didėjantis MMA gali sužlugdyti smulkiuosius verslininkus, federacija siekia, kad nuo priimto sprendimo paskelbimo datos praeitų bent pusmetis, per kurį smulkusis ir vidutinis verslas galėtų pasiruošti naujiems ekonominiams pokyčiams.
„Jeigu artimiausiu metu būtų priimtas sprendimą didinti MMA, geriausia, kad jis didėtų nuo kitų metų sausio pirmos dienos. Kitas klausimas – kiek? Atsižvelgdami į mėnesinės ir vidutinės algos santykį, iš pradžių siūlome didinti 100 Lt, o po pusmečio, didėjant vidutiniams atlyginimams, pakelti dar 100 Lt, taigi MMA siektų 1000 Lt. Pritariame tokiam MMA didinimui su sąlyga – turi didėti ir neapmokestinamųjų pajamų dydis. Darbdaviui dėl to sąnaudos nepadidėja, bet padidėja reali suma minimalų atlyginimą gaunantiems žmonėms. Taip būtų aktyvinama vidaus rinka, mažėtų šešėlinė ekonomika. Didesnė reali pajamų suma taip pat suteiktų vilties žmonėms, kurie dar tik stovi ant išvykimo slenksčio. Progreso matymas galėtų juos sustabdyti nuo emigracijos“, – sako D. Arlauskas.
Federacija, sutikdama, kad daliai smulkiųjų verslininkų iš tiesų MMA didinimas gali tapti nepakeliama našta, siūlo nuo šio mokesčio atleisti verslininkus, sutinkančius mokesčių inspekcijai pateikti savo balansą ir parodyti, kad iš tiesų dirba skaidriai, o ne moka atlyginimus vokeliuose. Taip pat federacija siūlo įvesti diferencijuotą MMA ir taikyti jį mažesnį nekvalifikuotiems bei ką tik studijas baigusiems žmonėms, nesukuriantiems pridėtinės vertės.
Mokesčių sistema sudėtinga
Finansų ekspertas Mindaugas Vaičiulis nemano, kad diferencijuotas MMA būtų efektyvi išeitis.
„Dideliuose miestuose retas kuris gauna MMA, tad tai pagerėjimo neatneštų. Be to, mūsų mokesčių ir atsiskaitymo sistema jau dabar yra labai sudėtinga. Dažnai, vykdant apskaitą, reikia samdyti specialistą, jam mokėti papildomas išlaidas. Tad bet koks diferencijavimas, komplikavimas, išimtys mokesčių sistemą tik dar labiau apsunkins.
Dėl to Lietuva tampa nepatraukli tiek naujiems investuotojams, tiek ir pradedantiesiems verslininkams. Geriau pakelti mokesčius, bet padaryti juos paprastus ir pasakyti, kad penkerius metus jie nebesikeis, negu daryti išimtis iš išimčių. Jau yra įvestas neapmokestinamas laiptuotas minimumas. Nors norai geri, bet iš esmės čia jau slypi nemažai diskusijų keliantys progresiniai mokesčiai“, – pastebi M. Vaičiulis.
Kalbama, bet nedaroma
Nors šiandien MMA didinimas sukelia nemažai diskusijų, pasak finansų eksperto M. Vaičiulio, priimtas sprendimas nedarbo mažinimui, kuris šiandien yra viena aktualiausių šalies problemų, iš esmės neturėtų jokios įtakos. Kur kas veiksmingesnė priemonė – verslo skatinimas. Nors valdžia deklaruoja kažką dėl to daranti, iš tiesų nuveikta mažai.
„Dauguma orientuojasi į smulkųjį verslą, nes ten daugiau rinkėjų, bet realus postūmis nedidelis“, – pastebi M. Vaičiulis. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, smulkusis ir vidutinis verslas tarp visų Lietuvos įmonių sudaro 99,5 proc.
Kodėl per dvidešimt vienus nepriklausomybės metus Lietuvoje verslumas taip ir nepagyvėjo? Finansų ekspertas išskiria keletą priežasčių: kurti verslą sunku dėl didelių reikalavimų, beje, nepatikrintų, kiek iš tiesų jie visi reikalingi, bei ilgus metus net pačių politikų formuotos neigiamos visuomenės nuomonės apie verslininkus.
„Jeigu verslo kūrimas yra laikomas blogiu, tai kaip geras žmogus gali jo imtis? Gaji nuomonė, kad visi verslininkai plėšikai, kiek pasikeitė tik per krizę. Verslininkai, o ne valstybė yra visos ekonomikos variklis. Tad jeigu nesivystys verslas, ekonominio pagerėjimo nebus. Valstybė iš moka tik tai, ką surenka iš verslininkų ir verslo darbuotojų“, – sako finansų ekspertas.
Jo teigimu, jeigu žmonės jau šiandien būtų pasiruošę kurti verslą, turėtų idėjų ir norėtų jas įgyvendinti, sumažinus tam tikras kliūtis, jau net po metų būtų galima sulaukti efekto. Tačiau ar mūsų šalies žmonės iš tiesų linkę kurti savo verslą? Jeigu ne, kad pajustume realius ekonominius pokyčius, gali prireikti ir dešimtmečio.
Stabdo verslumą
Verslo psichologės Lauros Rimkutės nuomone, viena iš verslumą stabdančių priežasčių gali būti ir ilgą laiką gaunamos mažos pajamos.
„Žmogui, kuris iš tiesų gyvena ant skurdo ribos, sunku pradėti savo verslą dėl dviejų priežasčių. Pirma, tam nėra pinigų. Antra, menkas pasitikėjimas savo jėgomis, negatyvus mąstymas ir nematymas šviesių perspektyvų. Kai pinigų visada trūksta, įprantame mąstyti vien tik apie tai, kad jų nėra. Manau, toks mąstymas yra didesnė kliūtis nei pats pinigų trūkumas“, – pastebi psichologė.
Vargu ar patys šalies gyventojai galėtų tiksliai pasakyti, kiek metų gyvena vien tik prisitaikydami. Prie okupacinio režimo, prie nepalankių valdžios sprendimų atgavus laisvę, prie vis didėjančių kainų ir niekaip jų nepasivejančių menkų atlyginimų...
L. Rimkutė neabejoja, verslininkams kur kas naudingiau, kad šalyje būtų kuo daugiau bent vidutines pajamas gaunančių žmonių.
„Juk tada atsiranda galimybė parduoti prekes ar paslaugas, kurios tenkina aukštesnius, o ne tik bazinius poreikius. Tarkime, jei neturiu pinigų, tai naujos knygos neperku, nes galiu išgyventi ir be jos. Tačiau jei pinigų turiu daugiau, nei reikia vien maistui ir mokesčiams, knygą pirksiu, nes mėgstu skaityti“, – mano psichologė.
Atsivers daugiau problemų
Socialinės ir darbo apsaugos ministerijos Strateginės analizės skyriaus vedėjos Gražinos Jalinskienės nuomone, sprendžiant MMA didinimo klausimą svarbu ne tik atsižvelgti į darbdavių interesus, bet ir žiūrėti platesniu, valstybės mastu.
„Emigravus mūsų šalies piliečiams, į valstybę imigruos kitų šalių piliečiai, kurie sutiks dirbti už tokį žemą atlyginimą. Kartu prasidės ir su imigrantais susijusios socialinės problemos. Jas jau pajautė Prancūzija bei kitos ES šalys. Jeigu iš tiesų norime galvoti apie ateitį, turėtume pasirinkti tokį darbo užmokestį, priimti tokius sprendimus, kurie šalies gyventojams leistų išgyventi“, – sako G. Jalinskienė.
Finansų eksperto M. Vaičiulio nuomone, svarbius ilgalaikius sprendimus būtina priimti kuo anksčiau. Tačiau dažnai geri sprendimai yra nepopuliarūs, nes rezultatą atneša po penkerių ar dešimties metų.
„Politikams reikia, kad sprendimai duotų rezultatų iki naujų rinkimų. Todėl dažnai jiems neišeina mąstyti kitaip nei ketverių metų kategorijomis. Klausimai dėl MMA mėgstami politikų, suprantami žmonių, bet reikėtų vertinti pasekmes ekonomikai, nes tai lems Lietuvos atsigavimą“, – siūlo M. Vaičiulis.
