Pirmenybė – jaunesnėms
Siūlantieji darbą skelbimuose itin retai nurodo, kokio amžiaus darbuotojų pageidauja, nes tokią diskriminaciją draudžia įstatymai. Daugelis darbdavių, žinoma, nepasakys penkiasdešimtmetei ar vyresnei moteriai, kad ji nepageidaujama dėl amžiaus, tačiau yra tokių, kurie viešai savo skelbimuose tarp kitų reikalavimų būsimam darbuotojui nurodo, kokio amžiaus žmogus gali pretenduoti įsidarbinti.
Uždaroji akcinė bendrovė „Globus INC“ ieškojo administratorės savo naujam biurui Jonavoje. Pareigos: darbas su klientais ir jų paieškos, atsiliepimas telefonu, dokumentų tvarkymas, apskaitos vedimas, reklamos platinimas ir kt. Reikalavimai: turėti paslaugų pardavimo patirties, mokėti bendrauti, būtinas kompiuterinis raštingumas, darbštumas, sąžiningumas. Tarp šių reikalavimų nurodytas ir konkretus galimas kandidačių amžius – nuo 22 iki 35 metų.
Bendrovės vadovas Vytas Žalys aiškino, kad administratorė – įmonės veidas, todėl į bendrovę atėjusius žmones turi pasitikti jaunas žmogus. Po mano bandymų įrodyti, kad profesiniai įgūdžiai turėtų būti svarbesni už amžių, V. Žalys nusileido: gal priimtų ir penkiasdešimtmetę, jei ji būtų labai iškalbinga, tačiau pridūrė, kad pirmenybė vis vien – jaunesnėms.
„Jei nenurodysi skelbime amžiaus, tai bus penkiagubai daugiau skambintojų: skambins ir 36, ir 46, ir 56 metų“, – sakė V. Žalys.
Ne žmogus?
Toliau mėginu laimę įsidarbinti. Šį kartą pagal skelbimą laikraštyje „Noriu“ pageidauja jaunesnių: „Žmonėms (25–40 m.) dirbti prekyboje.“ Humoristas Jurgis Gimberis paskaitęs tokį skelbimą turbūt paklaustų: jei žmonės – tik 25–40 metų, tai kas visi likusieji? Na, bet aš taip „gimberiškai“ nesigilinau ir vis dėlto pasiūliau savo paslaugas, nors į tą „žmonių“ kategoriją jau ir nepatenku. Paaiškėjo, kad „Koralinio kalcio“ klubas ieško žmonių, kurie prekiautų klubo pateikiama produkcija (vitaminais, dantų pasta, koraliniu vandeniu ir kt.).
Paklaustas, kodėl priimtų į darbą tik 25–40 metų žmones, klubo atstovas Elvidijus Gasinskas aiškino, kad gal „senesniems, vyresniems žmonėms sunkiau suvokiama“, bet čia pat pridūrė, kad amžius neribojamas ir mane tikrai priimtų... „Tai kam tada skelbime nurodote amžių, jei ir vyresnę priimtumėte?“ – neatstojau nuo potencialaus darbdavio. „Ištaisysime skelbimą, daugiau amžiaus nenurodysime“, – tvirtino E. Gasinskas.
Bevaisės paieškos
Skambinu nurodytu telefonu didmenine ir mažmenine prekyba užsiimančiai įmonei, kuriai reikia administratorės. Prisistačius ir pasiteiravus apie galimybę gauti šį darbą, malonus balsas atsako klausimu: „O kiek jums metų?“ Pasakius, kad penkiasdešimt, balsas maloniai informuoja: „Mes jau administratorę turime.“ Akivaizdu, kad atsakymo turinys priklauso nuo skambinančiojo amžiaus...
Dar keliose įmonėse, kurioms reikėjo vadybininko, buhalterės, kirpėjos, pirmiausia taip pat sulaukiau analogiško klausimo: „Kiek jums metų?“ ir tik paskui „paaiškėdavo“, kad darbo vieta neva jau užimta...
Paskambinusi į dvidešimt darbą siūliusių firmų, parduotuvių, įmonių, nors nė vienos jų skelbime nebuvo pateikta jokių reikalavimų dėl amžiaus, sulaukiau panašaus atsakymo: „Jei profesinė kvalifikacija tiks ir sugebėsite dirbti, nesvarbu, kiek jums metų.“ Tačiau nė iš vienos įmonės nesulaukiau kvietimo atvykti pokalbio dėl darbo, nors telefonu buvo pažadėta, kad paskambins ir informuos...
Paslėpta diskriminacija
Egzistuoja dar viena skelbimų grupė: juose tiesiai neparašoma, kad vyresniems nėra ko net laiką gaišti, nes į darbą priims tik jaunus žmones, tačiau tai nesunku nuspėti iš skelbimo turinio.
Pavyzdžiui, uždaroji akcinė bendrovė „Escron“, dirbanti nekilnojamojo turto srityje, ieškojo darbuotojų, kurie turėjo rinkti informaciją apie parduodamus namus, pažymėti juos žemėlapyje ir duomenų sistemoje, analizuoti rinką. Šiam darbui bendrovei, kaip teigiama skelbime, „reikalingos trys aktyvios merginos: dvi – informacijai surinkti, viena – namams aprodyti“. (Tiesą sakant, čia akivaizdi diskriminacija ir dėl lyties: negi vyrai tokio darbo negalėtų dirbti?)
Uždaroji akcinė bendrovė „Officeday“ ieško vadybininko, kuriam siūlo „jauną ir draugišką kolektyvą“.
Skelbimų, kuriuose siūlomas darbas jaunatviškame kolektyve, gana daug. Formaliai įstatymai lyg ir nepažeidžiami, jokios diskriminacijos, tačiau realiai ji egzistuoja. Tokiose bendrovėse vyresnio amžiaus kandidatui užimti laisvą darbo vietą nebus atsakyta dėl jo amžiaus, oficialiai bus pateikta kita atsisakymo priimti į darbą priežastis. Tačiau vyresnio amžiaus žmonės jaučiasi diskriminuojami ir jiems sunku susirasti darbą.
Kita vertus, laisvų darbo vietų lyg ir būtų. Vien jau didžiuosiuose prekybos centruose rasime skelbimų, kuriuose siūlomas pardavėjų, salės darbuotojų ar kitoks darbas. Visi šie centrai per darbo biržą skelbia laisvas darbo vietas. Kandidatų amžius niekada nenurodomas. Tačiau pasižvalgius po parduotuves plika akimi matyti, kad dauguma kasininkių, pardavėjų – jaunos moterys ir merginos. Neva, vyresnės moterys nenori dirbti tokio darbo, nes jis labai įtemptas, ilgos darbo valandos, slankusis grafikas. Tačiau neoficialiai kalbama, kad daugumoje didžiųjų prekybos centrų vengiama darbinti vyresnius žmones, o pirmenybė teikiama jauniems galbūt dėl to, kad juos lengviau valdyti, jie mažiau reikalauja, bijo kovoti už savo teises.
Nusižengia subtiliau
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėjas vešiesiems ryšiams Valdas Dambrava teigė, kad tarnyba skundų dėl diskriminacijos dėl amžiaus mėginant įsidarbinti sulaukia kasmet.
„Tai pasakytina tiek apie skelbimus dėl darbo (kuriuose vis dar pageidaujama tam tikro amžiaus, tam tikros lyties asmenų), tiek apie darbdavių prioritetus jau įdarbinant darbuotojus. Pavyzdžiui, į mus kreipėsi 56 metų moteris, kurios dėl amžiaus nenorėjo priimti dirbti valytoja, o 50 metų mokytojo nenorėjo priimti dirbti mokykloje... Diskriminacija dėl amžiaus yra viena labiausiai paplitusių diskriminacijos formų Lietuvoje ir Europos Sąjungoje“, – tvirtino V. Dambrava.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba įmones, pažeidusias Lygių galimybių įstatymą, įspėja, reikalauja nutraukti diskriminacijos faktą, skiria baudą ar taiko kitas sankcijas. Pasak V. Dambravos, tarnyba 2010 m. skundų sulaukė maždaug tiek pat kaip ir 2009 m. Tačiau sunkmečiu žmonės linkę daugiau konsultuotis ir mažiau pateikti oficialių skundų.
„Tai paaiškinama tuo, kad dėl ribotų galimybių įsidarbinti žmonės labiau brangina savo darbo vietą ir nekovoja už savo teises (laukia „geresnių laikų“ pasiskųsti). Kita vertus, darbdaviai yra ne mažiau girdėję apie lygias galimybes, todėl nusižengia subtiliau, nebe taip akivaizdžiai. Be to, ir jie vis dažniau konsultuojasi, prieš atlikdami vieną ar kitą veiksmą (pavyzdžiui, prieš formuluodami darbo skelbimo tekstą, prieš naudodami reklamos vaizdus ir t. t.)“, – sakė V. Dambrava.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba tiria ir paslėptos diskriminacijos faktus. „Ji įstatymuose įvardijama „netiesiogine diskriminacija“, kai iš pirmo žvilgsnio sąlygos, vertinimo kriterijai, praktika lyg ir vienodi, bet juos taikant praktiškai tam tikri asmenys atsiduria mažiau palankioje situacijoje, – aiškino V. Dambrava. – Dabar žmonės tampa vis labiau išprusę, tad pastebi labai įmantrių bei paslėptų diskriminacijos formų.“
Nedarbo šmėkla
Prispaudus ekonominiam sunkmečiui darbo neteko tūkstančiai žmonių. Likę be pragyvenimo šaltinio ar nenorėję skursti gimtinėje iš Lietuvos pernai emigravo apie 90 tūkst. gyventojų. Tačiau net ir jiems išvykus, o kartu ir nebepretenduojant į darbo vietas Lietuvoje, bedarbių mūsų šalyje daugėja. Šių metų sausio 1 dieną darbo biržoje buvo registruota 311,3 tūkst. bedarbių (iš jų 83,6 tūkst. – vyresni nei 50 metų).
Įvairių apklausų rezultatai rodo, kad praradus darbą blogėja santykiai šeimoje, socialinis bendravimas apsiriboja tik artimaisiais, didėja nervinė įtampa, pašlyja sveikata. Ypač blogai psichologiškai jaučiasi tie žmonės, kurie visą gyvenimą dirbo, o būdami vyresnio amžiaus dėl įmonės bankroto ar kitų priežasčių tapo bedarbiais.
