Vertinant nešališkai, egoizmas – tai normalus psichikos reiškinys. Pavyzdžiui, vaikai yra labai egoistiški, nes jų ego („Aš“) tvirtėja ir vystosi kartu su sąmoningumu. Tai yra psichologinio, socialinio ir netgi fizinio asmenybės išgyvenimo žmonių pasaulyje strategija.

Tiesa, tai, ką mūsų vaikų elgesyje galima suprasti ir atleisti, suaugusiems yra neleistina. Kai egoizmas tampa neadaptyviu, kitaip tariant, pradeda nebe padėti, o trukdyti gyventi, jis tampa liguistu, vadinamuoju hipochondriniu egoizmu arba, paprasčiau, egocentrizmu.

Jei žmogus yra psichologiškai pastovus (tai įprasta, kai mėgaujamasi socialine gerove ir puikia sveikata), tuomet nėra jokios rimtos priežasties peržengti natūralaus egoizmo ribas. Bet jei žmogui nesiseka, jį kamuoja problemos ir ligos, tuomet jis tampa potencialiu egocentriku. Egocentrizmas gali būti laikinas, bet gali būti ir nuolatinis. Norint patikrinti savo egoizmo tipą, reikia savo būsenoje ir elgesyje patyrinėti tam tikrus požymius.

Jūsų egoizmas yra sveikas, jei jūs:

- ginate savo teisę atsisakyti ko nors, kas jums nereikalinga ir dėl to nepatiriate kaltės ar nepatogumo jausmo;

- suvokiate savo asmeninių užduočių ir tikslų prioritetus, neprieštaraudami kitų žmonių interesams ir juos vertindami taip pat geranoriškai, kaip ir savuosius;

- mokate situaciją pasukti sau naudinga linkme, tačiau diplomatiškai, stengiantis nepakenkti kitiems;

- turite savo nuomonę ir laisvai ją išsakote, net jei ji nesutampa su kitų žmonių nuomone;

- mylite ir gerbiate save, nereikalaudami aklo žavėjimosi jumis iš kitų ir nevargdami ieškant bent kokio jūsų asmens reikšmingumo patvirtinimo.

Savo nuomonės pervertinimas ir kitų žmonių nuomonių bei interesų nuvertinimas, dažnas žodžių aš, mano, man ir pan. vartojimas – tipiški egocentrizmo požymiai. O egocentrizmas – tai liguista egoizmo forma, kuomet žmogus nesugeba suprasti kito žmogaus jausmų. Tačiau skirtingai nuo egoisto, kuris sąmoningai teikia pirmumą ne svetimiems, o saviems interesams, egocentrikas tiesiog nemato jokių kitų interesų kaip tik savo ir dažnai net nesuvokia, kad gali būti ir kitų žmonių interesų. Yra vienas anekdotas, labai puikiai iliustruojantis egocentriškumą.

Mažiuko dinozauriuko klausia:

- Kur tavo mama?

- Aš ją suėdžiau.

- O tėtis?

- Irgi suėdžiau.

- O senelis ir senelė?

- Ir juos suėdžiau.

- Kaip gi tu galėjai? Ir kaip gi tave dabar vadinti?

Dinozauriukas susimąstė ir pradėjo gailiai raudoti:

- Našlaitėliu nelaimingu!

Egocentrikai neretai su aplinkiniais užmezga priklausomybe grįstus santykius, kurie yra nepatogūs visoms pusėms – sąžiningumo sau ir aplinkiniams stoka, manipuliacijos, spaudimas, moralinis sadomazochizmas, šantažas, grasinant skyrybomis ir netgi savižudybe. Bet iš tokių santykių dvasinės pilnatvės nepatiria ir egocentrikas – tai yra spąstai abiems.

Tik tokio egocentrizmo pavertimas sveika pusiausvyra suteikia galimybę šį nereikalingą ir labai destruktyvų žaidimą manipuliacijomis bei pozomis baigti niekam nenukentėjus.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)