Bendraujant su artimaisiais, dažnai pavyksta išlieti emocijas. Kartais tinkamai, kartais nelabai. Tačiau su mažiau artimais žmonėmis, t.y., bendradarbėmis, bendramokslėmis, su kuriomis daugiausiai bendrauju, to padaryti nepavyksta. Atrodo, jog ir priežasčių reikšti kokį tai nepasitenkinimą nebūna. Dažnai būna, jog iš kai kurių bendradarbių jaučiu tuos stiprius energetinius laukus ir tada pati tokį pat atsaką duodu. Ar tai yra pasyvi agresija? Ar aš ją taip lengvai galiu duoti ir pati jausti?
Dažniausiai tai jaučiu iš tų kolegių, kurios nelinkusios kelti tono ar kokio griežtesnio žodžio pasakyti. Kažkodėl kyla pyktis apskritai tokiems "geručiams" žmonėms. Atrodo, kad jie apsimetinėja. Nesuprantu, ar čia man vaidenasi mano ir kitų svetimų žmonių energetiniai laukai ar čia tik mano laki vaizduotė. Patarkite, kaip visus šiuos jausmus suvaldyti, ir kaip pačiai nesiųsti tos pasyvios agresijos aplinkiniams. Ir ar visi žmonės tai jaučia, ar čia aš viena tokia jautri kitų emocijoms?
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas
Taip, beveik visi žmonės pajunta vienas kito emocinę būseną. Ir iš tikrųjų “geručiai” žmonės neretai sukelia pašnekovui pyktį, kadangi savo pačių pyktį ir reikalavimus slepia. Kaip ir kiekvienas psichinis procesas, jausmai reikalauja energijos, tik skirtingai nuo fizinės energijos, jos negali pamatuoti prietaisu su rodykle. Ezoteriniuose mokymuose ši energija kartais vadinama “eteriniu kūnu” arba ”astraliniu kūnu", ją sieja su energetiniais centrais, tarkime, antrąją čakra (primityvios, vaikiškos emocijos) , ketvirtąja čakra (brandūs jausmai, meilė).
Tik čakros - ne tik emocijų buveinės, bet ir tam tikrų veiksmų, tarkime, meilės čakra turi imantį, pasyvų aspektą ir aktyvų, duodantį. Ezoterikoje manoma, kad emocinės moterų čakros stipresnės savo aktyviąja dalimi, todėl moterys aktyviau reiškia emocijas. O vyrų emociniai centrai labiau priimantys, todėl vyrai silpniau reiškia jausmus, tačiau jautriau reaguoja į moterų reiškiamas emocijas.
Į kasdieninę kalbą įsipaišė ezoterinių mokymų leksikonas: “vampyrai”, “energija”, “šeštas pojūtis” ir t.t. Laboratorijose emocijoms nustatyti mokslininkai naudoja branduolinio magnetinio rezonanso prietaisą, kuris parodo, kokios smegenų zonos suaktyvėja jaučiant tą ar kitą jausmą. O kasdienybėje mūsų prietaisas - mūsų pačių emocinė būsena, savotiškas pojūčių mišinys kūne, kuriuos galime laikyti “grubia” matuokle. Apie ją jūs ir rašote.
Kodėl ši matuoklė yra “grubi”? Todėl, kad ji atspindi kitų žmonių jausmus nelabai tiksliai, jei mes šalia esančio žmogaus nematome. Kažin ar galima pajausti kitą žmogų, neturint jokių pojūčių. Tarkime, jis kvėpuoja, stovi šalia, nusikosėja. Mes kažkiek pajuntame jo emocinę būseną: susinervinęs, ramus, išsigandęs. Ir pajuntame tiksliau, jei mes matome pašnekovą, ypač jo mimiką.
Viso pasaulio žmonės panašiai atpažįsta įvairias emocijas iš jas reiškiančių žmonių fotografijų. O atpažindami nevalingai nustato tokią pat veido išraišką, tuo sukeldami savyje svetimo jausmo “kopiją”. Kartais taip stipriai, kad šis jausmas tarsi tampa savu, ir tai vadinasi “susitapatinimu” arba “identifikacija”. Kartais ji erzina, kartais padeda.
Psichoterapeutai, pamokslininkai, konsultantai yra profesionaliai įgudę jausti kitų žmonių jausmus, bet ne tiek, kad su jais susitapatintų. Ir vis dėlto dažnas jų iš tiesų jaučia kitus “savo kailiu”. Juk signalas apie kito žmogaus emociją yra labai greitas. Todėl žmonės lengvai “surezonuoja” vienas su kitu, nelygu paukščių pulkas, kai vieno paukščio sukeltas pavojus akimirksniu apima visus paukščius.
Kai kurie žmones ypač gabūs tokiems signalams pagauti, tačiau sugeba greitai persiorientuoti ir yra “lengvi pašnekovai”, juos vadina “empatiškais” arba “sintoniškais” žmonėmis . Kiti neatpažįsta emocinių signalų arba atpažįsta, bet savųjų nereiškia – “šizotipiški” žmonės. O kartais mūsų pačių jausmai mums matyti ne viduje, o kitų žmonių veiduose. Tuomet mums pasirodo, jog tai mūsų jausmas, tačiau lyg ir ne mūsų.
Taigi ši matuoklė gali būti įtakota mūsų pačių jausmų, ir jeigu mes nepratę jų savyje atpažinti, mes galime sumaišyti savo ir kitų žmonių jausmus:
• mes pykstame, o atrodo, kad sutuoktinis ant mūsų pyksta;
• mums liūdna, o atrodo, kad visi praeiviai, ir netgi visa gamta liūdi;
• mes džiūgaujame, ir atrodo, visi praeiviai draugiškai mums šypsosi.
Panašu, kad iš emocinių būsenų labiausiai jums rūpi pyktis ir įvairios jo apraiškos: suirzimas, antipatija, priešiškumas, pyktis, neapykanta, įniršis. Kartais jums atrodo, kad jūs užkrečiate jais kitus, kartais - kad pati jais užsikrečiate. Suvokdama tai jūs vystote vieną iš savo intelekto savybių - emocinę kompetenciją, kuri susideda iš sugebėjimo jausti jausmus, juos suvokti savyje bei kituose ir juos išreikšti.
Kaip matote, čia neina kalba apie jausmų valdymą, kadangi žodis “išreikšti” įtraukia į save valdymą. Emocinio intelekto dalis - mokymasis drąsiai reikšti jausmus, bet taip, kad ši raiška netraumuotų aplinkinių. Todėl piktai nutilti, pasakyti “dink iš čia” arba “aš įsiutusi ant tavęs”- turi lyg ir tą pačią reikšmę, tačiau veikia žmones skirtingai.
Pasyvi agresija, apie kurią jūs klausiate, tai sudėtingas kompleksas jausmų ir veiksmų, kuriais žmogus iš esmės rodo tą patį: aš ant tavęs pykstu, aš tavęs nenoriu, atstok. Jeigu aktyvi agresija – tai žodžiai ir veiksmai, tai pasyvi - dažniausiai atsisakymas veikti ir kalbėti. Gali būti, kad žmogus ką nors pažada ir vilkina, imasi ir nepadaro - labai dažnai mes matome tokią pasyvią agresiją pasyvių vaikų ir aktyvių tėvų santykiuose.
Pasyvi agresija dažnai atsiranda tuomet, kai vienas žmogus yra perdėtai aktyvus ir nori pakeisti kitą, o kitas jam tyliai priešinasi.
Norėdama tobulinti savo emocinį intelektą, jūs galite pridėti prie to, ką ir taip darote, kelis dalykus:
• ne tik jausti kitus žmonės, bet ir klausti savęs: ”O ar aš jaučiu tą patį?“
• ne tik “išsikrauti” ant artimųjų, bet ir paklausti: „O ką jūs man jaučiate?“
• ne tik vertinti tai, kas yra netinkama, bet ir džiaugtis tuo, kas yra puiku.
• leiskite sau emocinio poilsio dienas, tarkime, vienatvėje gamtoje arba vienuolyno celėje.
Sėkmės jums tobulėjimo kelyje,
O.Lapinas
