Ką vadinti finansiškai raštingu?
Teko susipažinti su daugeliu tyrimų ir studijų apie visuomenės finansinį išprusimą. Dažniausia manoma, kad finansinį išprusimą lemia žinios. Pavyzdžiui, žmogus, nesugebantis teisingai atsakyti į klausimą, kiek iš viso gaus palūkanų už taupyti padėtą tūkstantį litų per dvejus metus, jei metų palūkanos 10 proc., jau galėtų būti laikomas neišprususiu*.
Neišprususiu turėtų būti laikomas ir tas, kuris nežino, kas yra infliacija ir kokią įtaką ji turi santaupoms. Kituose tyrimuose gyventojai į išprususius ir neišprususius skirstomi pagal tai, ar jie turi susitaupę pinigų juodai dienai, ar planuoja ilgalaikius tikslus, ar rūpinasi savo pajamomis ir senatvėje reikalingomis lėšomis.
Dar kituose tyrimuose atsižvelgiama, ar gyventojai investuoja į vertybinių popierių rinkas, ar išmano tai, ką daro, ar tinkamai paskirsto investicijas. Dar kiti tyrėjai, norėdami nustatyti finansinį išprusimą, atsižvelgia į tai, ar žmogus moka derinti kasdienines pajamas ir išlaidas, ar nėra beviltiškai prasiskolinęs.
Аr finansiškai išprusę žmonės Lietuvoje? Priklauso nuo to, kokį rodiklį laikysime finansinio išprusimo rodikliu. Manau, kad kasdieninių finansų valdymo srityje tikrai esame ne mažiau, o galbūt net ir labiau išprusę negu kitų išsivysčiusių šalių gyventojai. Dėl to, kad ilgai turėjome išsiversti turėdami labai ribotus išteklius, nebuvo perteklinės prekių pasiūlos.
Finansinių paslaugų taip pat buvo nedaug, todėl, viena vertus, labai nedaug išmanome apie tas paslaugas, antra vertus, nepridarėme daug klaidų, pasirinkdami netinkamas. Tačiau dabar siūloma nemažai sudėtingų paslaugų. Lietuvoje veikiantys bankai neretai finansines paslaugas perima iš patronuojančių bankų, užsienio rinkų, tad jiems nebereikia išradinėti dviračio. Bet perimti ir vartotojų finansinio išprusimo neįmanoma.
Kiek kainuoja „pigiau, greičiau ir dabar“?
Abiejų šalių klausimai prieš sudarant sutartį beveik vienodi: ar skolinti (skolintis), kiek ir kokiomis sąlygomis? Atsakymus lemiantys veiksniai skirtingi. Vartotojui aktualu tai, kas svarbu dabar: kuo greičiau, kuo patogiau, kuo pigiau nusipirkti būstą.
Apie riziką, apie tai, kad daug kas gali pasikeisti ateityje – ir palūkanos, ir būsto kainos, ir paties žmogaus finansinė padėtis, paskolos gavėjas kartais ir nežino, ir, reikia pripažinti, nenori žinoti. O bankas paskolą laiko turtu, už kurį gauna pajamų. Iš tų pajamų bankai turės ilgą laiką užtikrinti pinigų srautus, reikalingus vykdyti įsipareigojimus kitiems savo klientams (indėlininkams), dengti dalį savo veiklos išlaidų ir uždirbti pelno akcininkams.
Bankas numato, kad turto (šiuo atveju, paskolos) vertė gali ir sumažėti dėl įvairiausių aplinkybių: palūkanų normų, valiutos kurso pokyčių, pasikeitusių kliento šeiminių aplinkybių, pablogėjusios jo finansinės situacijos. Todėl jau sudarydamas būsto kredito sutartį paslaugos teikėjas įtraukia visas sąlygas, kurios padėtų sumažinti pajamų netekimo ar turto praradimo riziką.
Klientas taip pat turi galimybių sumažinti prisiimamų įsipareigojimų neįvykdymo riziką, tačiau kadangi tokios galimybės paprastai kainuoja, neretai pasirenkama taip, kaip „pigiau, greičiau ir patogiau dabar“.
Geras vartotojas – išprusęs vartotojas?
Ką daryti? Kaip apsaugoti vartotoją nuo jo paties neišmanymo? Tikriausiai nekyla mintis apskritai uždrausti finansines paslaugas... Tačiau galbūt manoma, jog supaprastinus paslaugas, uždraudus finansinių paslaugų įvairovę, vartotojas būtų apsaugotas – jo neglumintų ir neklaidintų gausus pasirinkimas?
Tačiau iš tiesų juk jei, pavyzdžiui, būtų nustatyta, kad indėlių palūkanos negali būti mažesnės negu 3 proc., o paskolų – ne didesnės negu 6 proc., tai labiausiai tikėtina, kad palūkanos už indėlius nebūtų didesnės, o už paskolas – nebūtų mažesnės negu tie nurodytieji procentai. O paslaugos teikėjas nebūtų suinteresuotas ieškoti galimybių kaip nors gerinti paslaugų sąlygas.
Išeitis būtų – mokyti, šviesti finansinių paslaugų vartotojus. Šiuo metu dauguma mūsų gyventojų neturi specialių žinių. Dažniausia finansinius sprendimus priimame taip, kaip mus mokė tėvai, taip, kaip daro aplinkiniai. Bet juk tėvai negalėjo išmokyti to, ko patys nemokėjo (nes neturėjo tokių galimybių).
Kad minia irgi gali klysti, beveik prieš tris šimtus metų pripažino ir garsus mokslininkas Izaokas Niutonas, pats nukentėjęs per vieną iš pirmųjų akcijų rinkų burbulų, dar vadinamą „Pietų jūrų kompanijos“ burbulu, ir pasakęs, kad lengviau apskaičiuoti dangaus kūnų judėjimą, bet ne numatyti minios elgseną. Tai, ko gero, ketvirtasis Niutono dėsnis, kuris nuolat ir vis dar pasitvirtina per įvairias krizes.
Finansinių paslaugų teikėjai yra suinteresuoti, kad vartotojas būtų finansiškai išprusęs. Jei klientas dėl nežinojimo pasirenka netinkamą paslaugą, kas dėl to lieka kaltas? Jei kaltu laikomas paslaugos teikėjas, apie kokį vartotojų pasitikėjimą ar lojalumą galima kalbėti?
Verslo terminologija kalbant, pirkėjų pasitikėjimas ir lojalumas – tai stabilios pajamos. Kai vartotojas yra išprusęs, jis tiesiogiai padeda kurti tikrai reikalingas, naudingas ir geriausiai jo poreikius atitinkančias paslaugas – vadinasi, skatina konkurenciją ir pats laimi.
*Jei manote, kad per dvejus metus gausite 200 litų palūkanų, klystate. Teisingas atsakymas – 210 litų.
