- Jūsų darbas – kitiems šventė, tokia, kurią norėtųsi švęsti tik kartą gyvenime. Ar tai jus įpareigoja?
Ilona: Mūsų darbo sritis – registruoti santuokas – be abejo, kitiems yra šventė. Žinoma, tai labai įpareigoja. Mes suvokiame, kad santuoka – labai svarbus žingsnis gyvenime. Nori to ar ne, pats dalyvauji toje šventėje, taigi esi dalyvis. Turi būti ir pasitempęs, ir atidus, ir dėmesingas, ir fiziškai bei psichologiškai stiprus žmogus – įpareigojimų yra be galo daug.
Pravesti šią procedūrą – labai atsakingas darbas. Pas mus tikrai nėra nė vieno darbuotojo, kuris atsistotų, pamurmėtų ir viskas. Reikia nepamiršti ir to, kad mes tokie pat žmonės, kaip ir kiti. Mes taip pat ir jaudinamės: pora, kuri leidžiasi į diskusiją proceso metu, klauso tavęs, stebi, dažnai ir apsiverkia, tuomet ir pačiai tenka tramdyti ašaras.
Dalia: Juk mes visi esame žmonės, galbūt namuose turime kažkokių nemalonumų. Tačiau ši šventė jaunavedžiams yra viena ir galbūt paskutinė, todėl negali blogų emocijų atsinešti į tuoktuvių salę.
Ilona: Reikia nepamiršti, kad iš visų darbuotojų pas mus tuokia tik keturi. Vadinasi, kažkam kitam kažkas nepavyksta. Yra žmonių, kuriems sunku kalbėti prieš auditoriją, kurie pradeda be galo jaudintis, kurie to nesugeba ir neišmoksta. Kai kurie dalykai yra įgimti – jei žmogus neturi balso, jo niekaip neišmokysi.
Nijolė: Visada ir visur turi būti pasitempęs.
Rasa: Tuo tekstu, kurį sakau ceremonijos metu, nuoširdžiai pabendrauju su jaunaisiais ir man gera. Negaliu emocingai krykštauti, paprasčiausiai susikaupi, parodai, koks tai rimtas dalykas, juk žmonės žengia į šeimą. Taigi turi būti pasitempęs, bet nuoširdus. Man patinka su jais pasišnekėti: ir jiems gera, ir man gera, pasipildome geromis emocijomis. Matau, jei tai pavyko, ir kad žmonės suprato, ko atėjo, ir kartu išeina laimingi, man tada būna labai gera.
Jaučiasi laisviau
- Tuokėjas taip pat tampa šventės dalyviu. Ar atsižvelgiate į tai investuodamos į išvaizdą savo laiką, energiją, pinigus?
Rasa: Be abejo, stengiamės būti gražios: naudojame kosmetiką, puošiame save specialiai tam. Juk turi būti solidesnis ir rimčiau atrodantis, juk tai iškilminga dalis.
Ilona: Kai kas gal sako, kad esu per daug reikli dėl išvaizdos, bet reikia nepamiršti, kad vestuvės yra šventė ir visi ateina pasipuošę. Nėra buvę, kad darbuotojas pakiltų į tuoktuvių salę atrodydamas neestetiškai. Aišku, mes nesistengiame būti gražesnės už jaunąją, tačiau kaip jaunoji puošiasi savo vestuvėms, taip ir mes kiekvieną savaitgalį tą patį ritualą atliekame. Taigi dėmesio, laiko, dalis algos tam skiriama.
Dalia: Taip, tik tiek, kad jaunieji yra pagrindiniai dalyviai ir mes gražesni negalime būti už juos.
- Kaip keičiasi jaunavedžių poros bėgant metams?
Dalia: Dabar nėra tokių, kaip sakoma, jauniklių. Dabar žmonės teka solidesnio amžiaus, apie 25-27 metus, o aštuoniolikmečių labai retai būna.
Ilona: Ta tendencija ateina iš Vakarų, vyrauja požiūris, kad pirmiausia reikia baigti mokslus, sukurti gyvenimo pamatus, o tada kurti šeimą. Taip, pasižiūrėjus į poras matosi, kad mokslai jau baigti, o prašymuose dažnai matyti, kad jau ir butas bendras. Be abejo, yra ir jaunesnių, ir garbesnio amžiaus žmonių – meilei ribų nėra.
Dalia: Dabar jaunųjų išvaizda labai įvairi. Jaunosios renkasi ne tik baltas sukneles, bet ir, pavyzdžiui, raudonas ar bordo. Dažnai pamergės renkasi vienodas sukneles.
Nijolė: Daugėja tokių, kurie vos ne su kasdieniniais rūbais ateina, kukliai, santūriai, bet su tikru jausmu.
Ilona: Rengiasi laisviau, jaučiasi laisviau. Manyčiau, daug kas priklauso nuo šventės organizatorių, ką jaunikiai veiks po to: ar skrisk į povestuvinę kelionę, ar švęs prabangiame restorane. Vis dėlto tenka pripažinti, kad dominuoja gal nebūtinai baltas (dramblio kaulo, pamargintos suknelės ir pan.) rūbas, tačiau vis tiek baltesnis. Beje, neatsimenu, kada mačiau jaunąją su veliumu iki žemės.
Rūta: Nebėra taip, kad būtų vienodo stiliaus suknelės.
Ilona: Tuokėjas su jaunavedžiais turi užmegzti ryšį. Jiems užduodi klausimą, o jie kartais stovi ir nesupranta, ko klausi. Gal tai iš jaudulio – mes nežinome. Dabar tokių porų labai mažai. Linki kažką gražaus – jie šypsosi, kažką sakai – jie linksi galvą. Ir taip yra ne tik kalbant apie jaunavedžius, bet ir atėjusius draugus. Prieš daugelį metų draugai net neidavo į salę, sveikindavo lauke. Dabar viską daro drąsiai, kartais paskelbus vyru ir žmona ir pašūkauja, ir paploja – žmonės rodo savo jausmus. Anksčiau žmonės buvo santūresni. Turbūt tai ir nuo laikmečio priklauso.
- Kaip jums atrodo, kodėl santuokos registratorės dažniausiai būna moterys?
Ilona: Tomis dienomis, kuomet neregistruojamos santuokos, tenka dirbti labai kruopštų darbą su dokumentais. Vaizdžiai pasakius, nepadėti taško tekste ar padėti kablelį ne ten yra labai baisu. Tai reiškia paveikti žmogaus socialinius santykius, paveldėjimą ir t.t., žmogus gali turėti nuostolių.
Yra tokių ir vyrų, kurie gali dirbti šį darbą, tačiau jų nėra dėl pačios darbo specifikos. Taip pat mūsų algos yra nedidelės, kai vyrai teisininkai pradėjo kitur uždirbti daugiau, visi pabėgo. Tačiau tai nesusiję su santuokų registravimu, ne todėl, kad vyrai nenori dirbti tokio darbo, ar nenori tuokti. Vyrai pas mus ir dirbo, ir tuokė, ir viskas buvo gerai. Tačiau darbas kitomis dienomis yra kruopštus ir gal labiau priimtinesnis moterims.
Apie liūdną statistiką negalvoja
- Kuris darbas jums yra malonesnis: tuokti ar dirbti su dokumentais?
Rasa: Man maloniau tuokti.
Nijolė: O man tuokimas yra sudėtingesnis darbas, kuris reikalauja daug psichologinės įtampos. Kita vertus, kartais iš jaunųjų gauni gerų emocijų, tačiau pasitaiko ir taip, kad net suabejoji, ar jie nori tuoktis, ar jie nesusipyko – kartais ateina tokie susiraukę.
Dalia: Man nėra didelio skirtumo. Jei su jaunaisiais išeina bendrauti taip, kaip norėtum bendrauti, tuomet malonu. Tačiau kartais jaunavedžiai nori, kad viskas praeitų greičiau, gal kažkur skuba ir pan.
Ilona: Kadangi tenka pabendrauti ir su jaunavedžiais, galiu pasakyti, kad jiems tai yra šventė, todėl iškyla įvairiausių problemėlių: ką užsakyti, ką išsinuomoti, ką pakviesti, kas užpyks, o kas ne. Tą dieną irgi visko būna: na, ne pati idealiausia šukuosena, gal nesąmoningai žodį kokį ne tokį kažkas pasakė, puokštę netokią atvežė ar dar kas nors. Vestuvės – rūpesčių diena. Taigi jie kartais gal ne tiek kad pikti ateina, bet su intencija „pagaliau finišą pasiekėme“. Yra ir tokių, kurie, matosi, negali atsipalaiduoti.
Nijolė: Tuokėjui tokia užduotis ir tenka, kad turi juos išjudinti, kad jie atsipalaiduotų.
Ilona: Abu darbai reikalauja didelio dėmesio ir įsiklausymo. Čia dirba ypatingi žmonės, kurie neskaičiuoja darbo laiko ar pietų laiko. Pavyzdžiui, darbo laikas baigiasi, bet pora vėluoja, mes gi neišeiname namo. Savaitės pradžioje dirbi su interesantais, tvarkai dokumentus, o savaitgalį tuoki poras. Viskas apsiverčia – nėra rutinos. Tai yra įdomu.
- Ar tuokdama poras, pagalvojate apie tai, kad kas antra sutuokta pora statistiškai išsiskirs?
Rasa: Aš apie tai negalvoju, tik linkiu, kad jie niekada neišsiskirtų – aš taip noriu. Juk ir taip jau gyvenime skausmo per daug, bent jau aš su tokia intensija einu pas jaunavedžius, kad jie jau geriau neišsiskirtų, jei atėjo čia. Žinoma, statistika liūdna, bet tikrai nesinori apie tai net galvoti, galvoji atvirkščiai. Apie statistiką, be abejo, pagalvoji, juk žinome, kas darosi, bet nesinori, kad taip būtų.
Ilona: Nė viena apie tai negalvojam.
Nijolė: Tiesiog nėra kada galvoti. Juk poros eina kas 5 min., belieka tik susikoncentruoti ir raiškiai, aiškiai viską pasakyti. Žinoma, visada tikiesi, kad ta pora, kurią sutuoki, tikrai neateis skirtis, ypač kai įeina su spindinčiomis akimis.
Tenka treniruotis
- Į ką pirmiausia atkreipiate dėmesį, pamačiusios jaunavedžių porą?
Dalia: Į nuotaiką, drabužių ar kitų dalykų kitą kartą nelabai ir pastebi. Įeina ir iškart matai bendrą atmosferą ir kaip su jais reikės bendrauti.
Rasa: Iš tiesų į nuotaiką. Būna, kad žmonės nelabai nusiteikęs ateina, stengiesi praskaidrinti nuotaiką, ir tada, kai galiausiai supranta, ko čia atėjo ir pagerėja nuotaika – tai yra darbo atlygis.
Nijolė: Pirmiausia pastebi visumą: ir žvilgsnis, kontaktas, ir ta visuma suteikia peno stengtis, galbūt net pagelbėti vienai ar kitai porai.
Dalia: Kartais ir tėvai atvažiuoja, užsimezga dar stipresnis ryšys: tėvai, vaikai, tuokėjas – be ašarų niekas neišeina.
Esatę sutuokusios daugybę porų. Ar nesunku kiekvieną kartą išlaikyti tą patį iškilmingą toną?
Ilona: Ištvermės reikia ne tik išlaikyti toną. Kiekviena pora ateina su savom emocijomis ir reikia neparodyti savo prastos nuotaikos, sloguojančios nosies ar dar kažko.
Nijolė: Treniruotis tekdavo ir iki šiol tenka.
Dalia: Kaip dainininkai prasidainuoja, taip mums tenka rytais pasitreniruoti ir kad dikcija būtų, ir kirčiavimas, ir balso tembras.
Ilona: Kartasi mūsų darbą palygina su aktoriaus darbu. Nesutiksiu niekada. Aktorius lipa ant scenos surepetavęs. Pas mus viskas vyksta gyvai, mes nežinome, kaip pora pasielgs, ar žiedais ilgai keisis ir pan. Mes prie jaunųjų taikomės, o ne jie prie mūsų.
Nijolė: Būna kartais ir netikėtų situacijų. Vieną kartą vietoj atsakydamas taip jaunikis paklausė, kokių yra variantų – pajuokavo. Na, ką, sakau, variantas tik vienas: taip.
Ilona: Žurnalistai kartais provokuoja, ar būna taip, kad pabėga, meilužė ateina ir t.t. Galiu pasakyti, kad mes gyvename Lietuvoje ir galbūt sprendimus priimame tvirčiau. Jei žmonės ateina pas mus, tai yra tvirtai apsispręndę. Galbūt mes prisižiūrime filmuose įvairių situacijų, bet gyvenime taip tikrai nėra.
Rasa: Man asmeniškai yra buvę, kad jaunikis pasakė taip, o jaunoji tyli. Jis pradėjo ją tampyti, o ji tyli. Jau žiūriu, vaikino akyse ašaros. Galiausiai pasakė taip.
Ilona: Žmonės tieisog jaudinasi. Tikrai ne vienai yra buvę, kad labai juokiasi, bet ne iš savo šventės juokiasi, ne iš savęs, o iš jaudulio. Arba verkia. Bet gražu, kai žmogus nėra medžio gabalas, o mums reikia prisitaikyti prie tokių dalykų.
Dalia: Kalbant apie jaudulį, kai prašai pasikeisti žiedais, pirmasis ima jaunikis ir būtinai savo žiedą – taip būna dažnai.
