Baimę, jei žmogus mums atrodo pavojingai agresyvus;
Gailestį, jei jis neatrodo mums pavojingas, o veikiau sumenkėja mūsų akyse;
Atgalinį pyktį, jei tikėjomės, kad jis, užuot pykęs, mus supras;
Kaltę, jei mes jaučiamės atsakingi už padarytą jam žalą;
Pašaipą, jei agresija mums atrodo komiškai netinkama;
Susidomėjimą, jei mes tampame agresijos liudininkais.
Tačiau visa tai pakankamai aišku, bet agresija kartais būna paslėpta. Taip, agresiją gana dažnai galima reikšti pasyviai.
Štai jūs nešate taisyti kokį nors prietaisą. Į klausimą, kada jis bus sutaisytas, jums atsako: „Greitai; sutaisę paskambinsime.“ Jūs nesulaukiate skambučio nei po mėnesio, nei po dviejų, o kai ateinate pasiklausti, išgirstate atsakymą: „Ko jūs pergyvenate, taigi mes sakėme - paskambinsime“. Jūs nematote nei paraudusio veido, nei pikto tono. Tačiau viduje jaučiate keistą pyktį, kurio išreikšti negalite. Į ką jūs taip reaguojate?
O štai jūs ateinate į įstaigą ir bandote prakalbinti darbuotoją. Tuo metu ji linksmai kalbasi su kažkuo telefonu, o į jūsų bandymą atkreipti į save dėmesį atsako taip: trumpam atsitraukia nuo ragelio ir lediniu tonu atsako: „Minutėlę, aš kalbu telefonu“. Tuomet tęsia pokalbį ir vėl kalba linksmu tonu. Po to atsisveikina: „Na, čiao, čia jau klientai pyksta“, ir rimtu veidu atsisuka į jus. Tiesiogiai ji jums nerodo agresijos, ar ne? Tad kodėl jums viduje auga suirzimas?
Pažįstamas žadėjo grąžinti jums pinigus ne vėliau kaip kitą savaitę. Kitą savaitę jo nėra, ir jums pasako, kad jis dar nesugrįžo iš kelionės. Po kelių savaičių jūs paklausiate, kada jis ruošiasi tai padaryti. Jis atsako, kad turi sunkumų ir grąžins poryt. Poryt jis pasako, kad tai įvyks kitą savaitę. Kitą savaitę jis nekelia ragelio. Balsas jo visuomet atsiprašantis ar neutralus. Kartais jis net lengvai pasipiktina: negi jūs laikote jį apgaviku? Jūs kažką murmate. Ar jums nekyla mintis, kad susidūrėte su tylia agresija?
O štai jūsų mažas sūnus ruošiasi eiti su jumis į kažkokią įstaigą. Jam nelabai norėjosi ten eiti, tačiau šiaip ne taip jis sutiko. Tačiau štai jūs vėluojate, o jis, apsiavęs vieną batą, sustingo koridoriuje ir buku žvilgsniu žiūri į kitą batą. Jis nieko nedaro! Ir jus ima imti siutas. Kodėl jus, o ne jį?
Jūsų draugė pavėlavo į pasimatymą pusvalandį. Žinoma, ji atsiprašo, nes netikėtai prisiminė, kad turi paskambinti vadovui, o po to pateko į kamštį, ir išvis negalėjo ilgai pasistatyti mašinos. Ji čiulba jums apie tai, o jūs jaučiate viduje suirzimą ir suvokiate, kad nelabai tikite visais šiais racionaliais paaiškinimais: norėtų - nepavėluotų. Jūsų pokalbis tampa įtemptas. Kodėl?
Visa tai reiškia, kad jūs susidūrėte su pasyvia agresija. Jos mechanizmas toks: žmogus kažko nedaro, bet nepripažįsta, kad nedaro todėl, kad daryti nenori. Ne, jis teigia, kad nori, bet negali. Jam atseit, trukdo aplinkybės: laiko stoka; kiti pašnekovai; lėšų stygius; neužmautas batas; automobiliniai kamščiai.
Tačiau bendraujant su šiuo žmogumi jumyse kylantis pyktis rodo, jog pyksta ir jis! Tačiau jis sugeba perduoti šį jausmą jums, pasielgti taip, kad pyktis gimtų jumyse. Kažin ar jis tai jaučia. Negalėdamas ir nenorėdamas parodyti savo pykčio, nenoro ir antipatijos atvirai, jis nesąmoningai siekia, kad jį parodytumėte jūs. Parodytumėte už jį! Ir jei jūs pratrūkstate, jis gali likti „nekaltas“ ir imti manipuliuoti, t.y. „sodinti jus į balą“:
Ko jūs taip pykstate - sakėme, kad suremontuosime... kažkokie nervingi visi dabar...
Aš čia dirbu viena, o jūsų daug - ko jūs, ponia, pykstate?
Tai štai kaip, dėl kažkokių pinigų tu užsipuoli žmogų?
Mama, tu bloga, nes šauki ant manęs, mažo vaiko!
Negi tu nutrauksi draugystę dėl tokios smulkmenos, kaip pavėlavimas pusvalandžiu?
Tačiau nepasiduokite taip lengvai. Kol jūsų neapėmė įsiūtis, pasakykite žmogui, kas jums nepatinka. Pasakykite, kad jums pikta, ir pasidomėkite, kame reikalas - ar tik nėra ko nors, kas ir jam nepatinka. Žinoma, ne visi atvers jums savo širdį. Tačiau prisipažinus, kad pykstate, jums palengvės. O taip pat yra šansų, kad ir žmogus prisipažins:
Žinokite, man čia dirbti išvis nepriklauso, ir aš tik galvoju, kaip iš tos taisyklos pabėgti;
Man labai norsi namo, nes aš labai pavargusi nuo klientų, o pokalbis su drauge – tai viskas, kas mane prablaško;
Aš negrąžinu pinigų, nes galvoju, kad esu nevykėlis, palyginus su tavimi; tu visuomet kažkaip išsisuki;
Mama, aš tikrai labai nenoriu ten eiti, o sutikau tik tam, kad tu nepyktum!
Aš nenorėjau iš tiesų eiti su tavimi susitikti - turėjau kitų planų, be to, tu praeitą kartą mane nuvylei...
Nebijokime atviros agresijos, demaskuokime pasyvią - Šekspyro dramos moko mus, kad klasta visuomet išlenda į paviršių. Ir tik tuomet dramos baigiasi. Uždanga. Aktoriai nusimeta kaukes.
