Dosjė
Teatro ir kino aktorius, režisierius, pedagogas ir bardų muzikos puoselėtojas. Dar būdamas trejų Gediminas Storpirštis įžengė į kino pasaulį ir šis jo nebepaleido. Mokykloje turėjo neliečiamybę ir teisę nesikirpti plaukų, nes vaidino kine. Vėliau atliko pagrindinį vaidmenį filme „Amerikietiška tragedija“, per naktį tapo geidžiamiausiu vyru. Ir pagaliau visiems tapo aišku, kad yra du aktoriai broliai Storpirščiai, kurių scenoje ar kadre tikrai nesupainiosi.
Sukūręs gausybę vaidmenų teatre ir kine vis dar džiaugiasi kūrybiniais atradimais ir sako, kad jo gyvenimo kelias yra nuolatinė kelionė naujų personažų, naujo ir kitokio savęs ieškojimo link. O sūnus Ainis, pasukęs giminės vyrų pėdomis, dar priduria, kad tėvas muziką, poeziją ir teatrą pasirinko dėl noro būti arčiau tiesos. Kokios tos teisybės paieškos ir kova prieš primetamas taisykles, laidos vedėja Edita Mildažytė kalbasi su trims mūzoms tarnaujančiu Gediminu Storpirščiu.
Sekė brolio pėdomis
Kai jaunojo Gedimino brolis Arūnas pradėjo mokytis aktorystės, iš viso kurso, vadinamojo Tamulevičiūtės dešimtuko, jis buvo vienintelis vilnietis. Tad ne nuostabu, kad visi kursiokai labai daug laiko leisdavo jų namuose senamiestyje. Gediminui patiko juos stebėti, eiti kartu į repeticijas.
Tik pats senamiestis, pasak Gedimino, dabar smarkiai pasikeitęs: „Visi jaunystės maršrutai pakito, seniau vaikščiojau požemiais, kiemais, jie buvo atviri. Vilnius buvo pilkas ir samanotas, bet neįtikėtinai jaukus. Man reikėjo nemažai laiko, kol pripratau prie jo tortiškos išvaizdos. Anksčiau Vilnius buvo buvo visų, svetingesnis, paprastesnis, nebuvo tiek baimės, spynų“.
Aktoriaus karjerą Gediminas pradėjo dar būdamas trejų: „Prisimenu, kaip į darželio grupę atėjo būsimo filmo kūrėjai ir ieškojo vaikų. Taip jau nutiko, kad jie pasirinko mane. Būnant vaiku tuometinės kino studijos Antakalnyje paviljonai atrodė lyg kita planeta – įžengiau ten kaip į pasaką ar sapną“.
Vėliau dar kartą filmavimo aikštelėje atsidūrė būdamas 11 metų.
„Lydėjau brolį, jis kažkur užtruko, kažkas priėjo prie manęs ir pasiūlė nusifotografuoti. Vėliau sužinojau, kad patvirtino vaidmeniui. Jaučiausi lyg vėjo nešiojamas lapas, atsirasdavęs tinkamose vietose reikiamu metu“, – prisimena aktorius.
Filmas, atnešęs milžinišką šlovę
Jau studijuodamas aktorystę Gediminas buvo pakviestas vaidinti į kultiniu tapusį filmą „Amerikietiška tragedija“, padariusį jį labai populiariu.
„Kažkas iš dėstytojų pasiūlė mane pagrindiniam vaidmeniui. Kino bandymai truko gal kokius 7 mėnesius, turėjau partnerių iš visų tuometinės SSSR respublikų ir kitų šalių. Testavo ir tikrino, ar tikrai sugebėsiu. Deja, jokio pasiruošimo vaidmeniui nebuvo. Man tas filmas buvo didžiulis virsmas, supratimas, ko iš tikrųjų reikia filmui. Galima sakyti, gyvos pamokos liejosi net ne saujomis, o kibirais. Filmuoji ne iš eilės, scenarijų gauni tik iš vakaro, nežinai, kas bus, kaip bus. Kai žiūri į kamerą, o už kokio metro nuo tavęs stovi didžiuliai folgos gabalai ir prožektoriai akinamai plieskia tau į akis, o tau reikia žiūrėti į tą folgą ir kalbėti meilės žodžius. Man tai buvo kosmosas – galvojau, išprotėsiu. Man norėjosi akių ir pan. Žodžiu, buvo daug atradimų ir suvokimo, kad nieko nemoki“, – atvirai kalba aktorius.
Nepaisant viso to, filmo šlovė buvo milžiniška, o G. Storpirštis tapo geidžiamiausiu jaunikiu.
Tik tokia šlovė jaunojo aktoriaus neapakino – priešingai, leido suprasti, kad jis realiai neturi profesijos: „ Mano dėstytoja, pamačiusi tą filmą, pasakė: „Na taip, nusifilmavai tuo, ką tau davė Dievulis ir tėveliai, o dabar laikas mokytis profesijos. Ir tai buvo, mano galva, labai tikslus įvardinimas“.
Kuriozai
Baigiantis filmavimams šioje juostoje, aktoriui nurėžė plaukus. Taip reikalavo filmo scenarijus, kur paskutiniame kadre prieš nuosprendį elektros kėdei pagrindinį herojų nukerpa plikai. Paprastai tai žmones sukrečia, o jam – labai patiko.
„Tai buvo viena laimingiausių mano filmavimo dienų – supratau, kad tai viskas, aš neturiu plaukų ir dabar būsiu niekam nereikalingas. Išėjau ir jutau kiekvieną vėjo gūsį. Niekada taip saugiai nesijaučiau gatvėse, nes būti plikam tuo metu reiškė tik viena – kad esi išėjęs iš kalėjimo ar kolonijos. Visur ėjau drąsiai, o žmonės tik traukėsi. Net Santuokų rūmuose iš karto užleido vietą“, – prisiminimais dalijasi Gediminas.
Šeima – lyg tvirtovė
Laidoje aktorius papasakojo ne tik apie gyvenimo kuriozus, bet ir apie ilgametės santuokos paslaptis.
„Čia dar vienas sėkmės ingredientas, kad ji yra iš aktorių šeimos. Profesionalioje scenoje Eglė buvo vaidinusi anksčiau nei aš. Tai – didžiulė dovana. Sutaupai labai daug laiko, nereikia nieko aiškinti“, – kaip sekasi dviem aktoriams gyventi ir šeimoje, ir dirbti drauge, pasakoja žinomas aktorius.
Gediminas prisipažįsta nevalgantis mėsos, negeriantis alkoholio ir nerūkantis. Jo pavyzdžiu seka ir vaikai. Šeima turi savitą požiūrį ir į mokyklą – trys aktoriaus anūkai jos nelanko – yra lavinami namuose.
Visą pokalbį su aktoriumi žiūrėkite laidoje
