Būdamas 56 metų amžiaus, kompozitorius L.van Beethovenas mirė 1827 m., prieš beveik du šimtmečius. Paėmę iš viešų ir privačių JAV bei Europos kolekcijų aštuonias plaukų sruogas, kurios, teigiama, priklausė šiam didžiam praeities muzikui, Vienos (Austrija) mokslininkai jas išanalizavo ir pirmiausia nustatė, kad trys jų nėra autentiškos. Penkios gi sutapo ir beveik neabejotinai priklausė muzikos klasikui.
Tolesnė šių penkių sruogų analizė parodė, jog garsusis kompozitorius turėjo genetinį polinkį į kepenų ligas, buvo užsikrėtęs hepatito B virusu bei kentėjo nuo kepenų cirozės. Šios infekcijos versiją buvo iškėlęs ir jo pomirtinis skrodimas – dabar diagnozė galutinai patvirtinta. Dažniausia kepenų cirozės priežastimi laikomas lėtinis alkoholizmas, tačiau naujieji tyrimai L.van Beethoveną iš paprasto girtuoklio (kuriuo jis, beje, neabejotinai buvo) kilstelėjo į kitą, šiek tiek garbingesnį vaidmenį: mat kepenų ligą veikiausiai lėmė ne tik alkoholis, bet ir daugybė kitų veiksnių, įskaitant genetiką bei virusinę infekciją.
Alkoholis, moterys ir silpnos kepenys
„Beethoveno kepenų ligos rizika, kuri daugiausia kyla dėl dviejų genų – PNPLA3 ir HFE – mutacijų, būtų apytiksliai trigubai padidinusi jo riziką visam progresuojančios kepenų ligos spektrui, – kovo 23 d. žurnalui „Current Biology“ kalbėjo pagrindinis tyrimo autorius, Kembridžo universiteto biologas antropologas Tristanas Beggas. – Patys savaime šie rizikos veiksniai nekelia didelio susirūpinimo daugeliui juos turinčių žmonių, tačiau turint omeny jo alkoholio suvartojimo kiekius, ši sąveika neabejotinai žalinga.“ Iki šio tyrimo alkoholis buvo vienintelis tikrai žinomas kompozitoriaus kepenų ligos rizikos veiksnys.
Alkoholio kritikai teigia, kad antisocialų L.van Beethoveno charakterį daugiausia suformavo jo taip mėgstamas vynas. Kadangi, sprendžiant iš aprašymų, ir jo tėvas Johanas van Bethovenas, ir močiutė iš motinos pusės taip pat buvo mėgėjai išgerti, jaunasis Liudvikas turėjo „gerą“ pavyzdį. Nebuvo dienos, kuri nesibaigtų jo mėgstamoje tavernoje. Genialus kompozitorius nebuvo kompanijos siela: nepasitikėjo niekuo, įskaitant ir draugus. Bethovenas buvo toks paranojiškas, kad manė, jog tarnai iš jo vagia arba net planuoja jį nužudyti. Iš esmės jis rūpinosi tik savimi ir trimis pomėgiais – muzika, alkoholiu bei valkiojimusi po damų lovas. Dešimtmečius trunka diskusijos, ar nevengęs prostitučių paslaugų L.van Beethovenas galėjo sirgti sifiliu, tačiau žinoma, jog jo paties gydytojas 1806–1816 m. tvirtino, neva kompozitorius nuo sifilio buvo gydomas.
Paskutinieji užrašyti L.van Beethoveno žodžiai yra tapę legenda: „Gaila, gaila, per vėlu!“. Jis neva apgailestavo sužinojęs, jog jo leidėjas atsiuntė dovanų dėžę Reino raudonojo vyno. Skrodimo metu paaiškėjus, kad kompozitorius sirgo sunkia kepenų ciroze, nebuvo jokių abejonių, jog ją apsunkino raudonojo skysčio su laipsniais pomėgis. Tiesa, įrodymų, kad būtent kepenų cirozė tapo „Mėnesienos sonatos“ ir „Fur Elise“ kūrėjo mirties priežastimi, vis dar nėra.
Kurtumo paslaptis vis dar neatskleista
Nuo 29 metų amžiaus L.van Beethovenas pamažu kurto, kol 44 metų nebegirdėjo visiškai. Kurį laiką jis dar kūrė šedevrus, bet buvo aišku, kad jo didžioji muziko karjera baigta. Be muzikos, kurią jis mėgo kur kas labiau nei žmones, visą laisvą laiką kompozitorius skyrė dviem likusiems pomėgiams – vynui ir moterims, kol galų gale sulaukęs 56 metų apleido šią ašarų pakalnę. Teorijų apie jo mirties priežastį yra beveik tiek pat daug, kiek ir apie dailininką Vincentą van Gogą, kitą puikų menininką ir girtuoklį.
1802 m. L.van Beethovenas dokumente, pavadintame Heiligenstadto testamentu, paprašė, kad po mirties gydytojas viešai aprašytų jo kurtumą ir kitas sveikatos problemas, kad „kiek įmanoma, bent jau pasaulis būtų susitaikęs su manimi“. Deja, genomo sekvencijos tyrimas nepadėjo nustatyti genetinės jo klausos praradimo priežasties. Užtat rastas hepatito B virusas, liudijantis, kad bent kelis mėnesius prieš mirtį L.van Beethovenas kentėjo nuo kepenų infekcijos. Rasta taip pat inkstų papiliarinės nekrozės, pankreatito ir galimai cukrinio diabeto požymių. Toksikologinė kompozitoriaus plaukų analizė taip parodė padidėjusį švino kiekį – XVIII ir XIX a. pradžioje švinas buvo nelegaliai dedamas į nebrangius vynus, siekiant juos pasaldinti ir suteikti jiems gaivumo.
„Nebuvo rasta įrodymų dėl kai kurių kitų ekspertų hipotezių, tokių kaip otosklerozė ar Pageto liga, – teigia antropologas T. Beggas. – Tačiau tyrimas vis viena be galo vertingas pirmiausia dėl to, kad mes siekėme išpildyti paties klasiko norus, susijusius su jo sveikatos supratimu. Be to, siekėme kuo tiksliau perteikti jo biografijos faktus, kurie jam taip pat rūpėjo.“
Tarp kitko
L.van Beethovenas gimė 1770 m. gruodį, tačiau tiksli gimimo diena nėra nustatyta. Taip pat yra duomenų, jog jis buvęs nesantuokiniu vaiku, o jo neva brolis Kasparas jam tebuvo tik pusiau brolis.
Ankstyviausias įrašytas kūrinys, kurį sukūrė Bethovenas, yra devynių fortepijono variacijų rinkinys, sukurtas 1782 m. 1792 m. Beethovenas persikėlė į Vieną, kur susitiko su tokiais įtakingais kompozitoriais kaip Haidnas ir pradėjo nuoširdžiai kurti.
Apie 1796 m. jis pradėjo skųstis spengimu ausyse ir su laiku prarado klausą. Bethovenas sukūrė savo fortepijoninę sonatą Nr. 14 („Mėnesiena“) 1802 m., o trečioji simfonija, žinoma kaip „Eroica“, buvo baigta 1804 m.
1821 m. vasarą Beethoveną ištiko pirmasis iš mažiausiai dviejų geltos priepuolių, laikomų labai aiškiais kepenų ligos simptomais. Dėl blogos sveikatos ir stiprėjančio kurtumo gyvenimo pabaigoje Bethoveno produktyvumas sumažėjo, tačiau jis vis tiek sugebėjo sukurti tokius svarbius kūrinius kaip „Vėlyvieji kvartetai“ 1825 m., kurie tuo metu buvo nepaprastai naujoviški.
Beethovenas mirė Vienoje 1827 m. kovo 26 d. po ilgos ligos, įvairių šaltinių siejamos su alkoholiu, hepatitu B, kepenų ciroze ir plaučių uždegimu.
Didelė Vakarų civilizacijos istorijos figūra Beethovenas buvo puikus ir naujoviškas simfonijų, sonatų, koncertų ir kitų kūrinių bei vienos operos kūrėjas. Daugelis jo kūrinių tapo nemirtingi, įskaitant 5, 6 ir 9 simfonijas, „Mėnesienos sonatą“ ir „Fur Elise“.
