Kadaise jaunystę sėmę rieškutėmis ir sveiki buvę panevėžiečiai Laura Braciškaitė ir Donatas Ruočas jau daug metų prikaustyti prie neįgaliojo vežimėlio. Nepaisant to, negalia jiems netapo nuosprendžiu, o atvedė į sporto aukštumas. Metų neįgaliųjų sporto nominaciją pelniusi 37-erių L. Braciškaitė Lietuvos žmonių su fizine negalia čempionate iškovojo tris aukso medalius – ieties, disko metimo ir rutulio stūmimo rungtyse, o D. Ruočas tapo prizininku.
Jojikė po žirgu
Paradoksalu, bet sportinis entuziazmas, užkėlęs L. Braciškaitę ant pakylos, ją ir prikaustė prie neįgaliojo vežimėlio. Dar būdama dešimties, Laura pradėjo lankyti žirgų sportą. Nors nuo namų iki žirgyno būdavo keturi kilometrai, tokį atstumą ji įveikdavusi kasdien pėsčiomis ar dviračiu. Užsidegimas žirgų sportu buvo didžiulis, o ir baigusi mokyklą svajojo tik apie veterinarijos studijas, kad galėtų gydyti žirgus. Tačiau vos viena akimirka visas šias svajones sudaužė į šipulius.
Lygiai prieš devyniolika metų, būdama abiturientė, su bičiuliais susitarė žirgyne susitikti sekmadienį, kai nėra trenerio, ir susiorganizuoti žirgų lenktynes. Žirgas, šokdamas per nedidelį griovį, suklupo ir krito visu svoriu užgriūdamas ant Lauros. Pasak merginos, tuo metu buvo įšalas, žemė sušalusi į kietus grumstus, tad nusileidimas ant tokio pagrindo tapo lemtingas. Merginai lūžo stuburas, šonkauliai, buvo pradurti plaučiai, smarkiai sužaloti vidaus organai.
„Lietuvoje yra vos du žmonės, kurie patyrė tokias rimtas traumas nukritę nuo žirgo. Medikai tik mano tėvams pasakė, kad aš daugiau nebegalėsiu vaikščioti, bet iš karto po šios traumos ir pati tą pajaučiau. Visgi kai ligoninėje pirmą kartą į palatą atvažiavo reabilitologas, pasiūlęs išbandyti vežimėlį, jo pagalbą atstūmiau, vis dar negalėjau įsisąmoninti, kad daugiau nebevaikščiosiu. O po dviejų savaičių jau pati paprašiau pagalbos“, – pasakojo L. Braciškaitė.
Vežimėliu į antrą aukštą
Anot jaunos moters, jeigu tokia nelaimė būtų atsitikusi dabar, gal ji reaguotų kitaip, bet tuo metu į priekį vedė jaunatviškas maksimalizmas. Tais pačiais metais ji įstojo mokytis į Kūno kultūros akademiją.
„Visi klasės draugai išvažinėjo į kitus miestus mokytis, tad ir aš nenorėjau likti tėvų namuose. Tiesa, pirmomis dienomis man labai padėjęs reabilitologas, kuris taip pat sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje, atkalbėjo nuo veterinarijos studijų, nes mokymosi aplinka buvo visiškai nepritaikyta turintiesiems judėjimo negalią. Todėl ir pasirinkau kūno kultūros studijas“, – pasakojo Laura.
Čia taip pat nebuvo paprasta: į auditorijas ar net bendrabutį patekti buvo galima tik su kitų pagalba. Pasisekė, kad Laura viename kambaryje gyveno su kita studente, taip pat sėdinčia neįgaliojo vežimėlyje.
„Mums kambarį skyrė antrame aukšte. Reikėdavo gaudyti ir prašyti studentų, kad mus užkeltų ir padėtų nusileisti žemyn. Lygiai tas pats būdavo ir pačiame universitete. Sunku, kai esi priverstas nuolat prašyti kitų pagalbos, kai negali būti savarankiškas, bet tokie iššūkiai tik dar daugiau drąsos suteikia“, – pasakojo L. Braciškaitė.
Po studijų Laura grįžo į savo gimtuosius namus Kėdainių rajone. Monciškėse, kur Lietuvos paraplegikų asociacijos įkurtame centre kiekvieną vasarą organizuojami mokymai ir stovyklos turintiesiems negalią, ji susipažino su tokio pat likimo panevėžiečiu. Užsimezgusi draugystė peraugo į šiltus jausmus ir Laura paskui mylimąjį persikėlė į Panevėžį. O prieš šešerius metus pirmą kartą atėjo į miesto lengvosios atletikos maniežą, kur treniruojasi ir turintieji įvairias negalias.
„Sportas man yra labiau laisvalaikis, sportuoju dėl savęs, o medaliai ateina savaime. Nebeliko noro sėstis ant žirgo, į žirgyną užsuku tik pabendrauti su pačiais žirgais, juos paglostyti“, – kalbėjo sportininkė.
Prisipilti kuro irgi iššūkis
Pasak Lauros, nors ji sportuojanti ne dėl medalių, tačiau labai smagu, kad apskritai yra įvertinamas ir pastebimas neįgaliųjų sportas. Dar prieš kelis dešimtmečius neįgalieji dažniausiai užsidarydavo namuose, būdavo sudėtinga gauti neįgaliojo vežimėlį, nebuvo pritaikyta ir infrastruktūra, net į polikliniką be kitų žmonių pagalbos negalėjo patekti. O dabar neįgalieji sportuoja, dalyvauja visuomeniniame gyvenime, keliauja. Bet dažnai juos stabdo baimė. Pavyzdžiui, nerimas, ar nuskridus lėktuvu į kitą šalį bagaže bus įdėtas tavo vežimėlis. Lauros likimo draugams yra buvę taip, kad vežimėlis liko oro uoste.
„Kas sveikam žmogui yra savaime suprantama, mums – iššūkis. Pavyzdžiui, įsipilti kuro. Būna, paprašome pagalbos, bet tuomet tenka ilgai įtikinėti. Žmonėms nesuvokiama, kaip du toje pačioje mašinoje sėdintys žmonės negali patys prisipilti kuro“, – šypsosi Laura. Anot sportininkės, koks bus gyvenimas, nemaža dalimi priklauso ir nuo paties neįgaliojo nusiteikimo bei motyvacijos.
„Kiek ir sveikų žmonių yra tokių, kurių gyvenimo tikslas – sofa ir televizorius! Arba žada, kad sportuoti pradės nuo pirmadienio. Lygiai taip pat ir negalią turintiems žmonėms – viskas priklauso nuo nusiteikimo“, – teigė L. Braciškaitė.
Avarijos pasekmės
Jau kone dešimtmetį neįgaliųjų sporte pergales skinantis panevėžietis Donatas Ruočas pritaria Laurai, kad su problemomis galima kovoti arba nuo jų bėgti. Jis renkasi pirmąjį variantą. Po nelaimės, pakeitusios Donato gyvenimą, didžiulis iššūkis buvo net patys paprasčiausi darbai – pasikloti lovą ar išlipti iš neįgaliojo vežimėlio, o dabar jis sportuoja, dirba, padeda likimo broliams ir sesėms, aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime.
Nelaimė, pasodinusi D. Ruočą į neįgaliojo vežimėlį, įvyko pačioje jaunystėje. Būdamas 27-erių jis pateko į eismo įvykį, per kurį lūžo stuburas. Pasak Donato, tokiame amžiuje nerūpestingos jaunatviškos šėlionės jau buvo pasibaigusios, bet tas vienkartinis pasilinksminimas tapo lemtingu.
„Draugas nepasirinko saugaus greičio ir mašina vertėsi. Sėdėjau gale neprisisegęs saugos diržo ir iškritau pro pravirą langą. Jeigu būčiau prisisegęs diržą, gal viskas būtų buvę kitaip“, – kokios gali būti skaudžios klaidos, pasakojo Donatas.
Ir jam medikai iš karto nesakė, kad nebegalės vaikščioti. Visus reabilitacijos mėnesius vaikinas gyveno viltimi atsistoti ant kojų. Visgi ilgainiui atėjo suvokimas, kad šįkart sėkmės istorijos nebus.
Drąsos suteikia iššūkiai
Per avariją D. Ruočui lūžo trys stuburo slanksteliai, juos medikai sutvirtino metalo plokštelėmis. Paprastai per metus reabilitacijų žmogaus kūnas po tokių traumų atsistato arba ne. Donato teigimu, po tokių sukrėtimų, kurios iš esmės pakeičia žmogaus gyvenimą, dažną apima beviltiškumo jausmas, apninka depresija. Savotiškas spyris kabintis į gyvenimą yra Lietuvos paraplegikų asociacijos įkurtas terapijos centras Monciškėse, įvairias traumas patyrusiems žmonėms organizuojantis įvairius susitikimus, stovyklas. Vasarą vyksta vadinamųjų pirmamečių vasaros stovyklos, kuriose jis ir pats dirba.
„Tokia pagalba ir palaikymas labai svarbus. Supranti, kad nesi vienas“, – teigia Donatas. Jo gyvenime įvyko ir daugiau svarbių pokyčių. Iširus pirmai šeimai, sukūrė antrą, bet, anot D. Ruočo, tokios permainos vyksta ir kitose šeimose. Daug kas priklauso ir nuo charakterio.
„Aš esu aktyvus, dalyvauju visuomeniniame gyvenime, bet turiu bičiulį, kuris net ir praėjus dvejiems metams po traumos vis dar neišdrįsta eiti į parduotuvę mieste. Man tie maži iššūkiai suteikia drąsos veikti. Visada galvoju, kad jeigu yra kažkokia problema, ją reikia spręsti, o ne nuo jos bėgti“, – svarsto D. Ruočas.
Pažintis poliklinikoje
Maždaug prieš dešimtmetį laukiant vizito pas gydytoją miesto poliklinikoje prie Donato priėjo dabar jau amžinatilsis treneris Jonas Auga ir pakvietė į treniruotes Panevėžio manieže. Taip prasidėjo jo, kaip lengvaatlečio, kelias siekiant sporto aukštumų. Iki tol Panevėžyje buvo tik krepšinio komanda, kurioje žaisdavo „vežimėlininkai“, kaip patys save pavadina neįgalieji, tačiau ir šioji greitai išsiskirstė.
„Neįgaliųjų sportas iš dalies priklauso ir nuo to, ar sėkmingai gavai traumą, ar ne. Kategorijos skirstomos pagal negalios lygį. Jei pakliūni į aukštesnę kategoriją, tenka varžytis su neįgaliaisiais, pavyzdžiui, patyrusiais tik kojos traumą, taigi natūralu, kad jėgos nebus lygios. Sportas man yra labiau hobis, suteikiantis galimybę palaikyti gerą sveikatą, o laimėjimai – tik pasekmė“, – sakė D. Ruočas.
Tiesa, dabar sportui lieka vis mažiau laiko. Donatas dirba vienoje metalo įmonių – nuotoliniu būdu bendrauja su klientais, vasaromis Moncičkėse veda užsiėmimus tokio pat likimo jauniems žmonėms, keliauja, mėgsta lankytis įvairiuose renginiuose. Pasak Donato, patirta trauma tik kiek sulėtino jo gyvenimo tempą. Dabar priverstas labiau planuoti laiką, nes išsiruošti iš namų tenka sugaišti gerokai daugiau.
„Lietuvoje nevaikštantiems žmonėms kiek sudėtingiau, nes pats turi rūpintis, ar galėsi patekti į kokį renginį ar prekybos vietą. Užsienyje viskas daug paprasčiau – ten pasitinka, palydi. Po koncerto net sustabdo žmonių minią, kad galėtų pravažiuoti sėdintieji vežimėliuose, tad natūralu, kad net ir negalią turintys žmonės daug aktyviau dalyvauja visuomeniniame gyvenime“, – pastebi D. Ruočas.
Sporto galia
Negalią turinčius lengvaatlečius Panevėžyje treniruojantis Vidmantas Ščevinskas tvirtina: sportas svarbus kiekvienam, o turinčiajam negalią – tuo labiau. Nieko nedarant, nusilpsta raumenų grupės, reikia papildomos pagalbos, sunku net patiems savarankiškai įlipti į vežimėlį, tokie žmonės praranda savarankiškumą. Be to, organizmas unikalus tuo, kad praradus kai kurias funkcijas, jų veikimą iš dalies kompensuoja kiti organai, pavyzdžiui, sustiprinus raumenis, jie gali atstoti tuos, kurie dėl traumos nefunkcionuoja.
„Bet reikia suprasti, kad rezultatų per vieną dieną nebus, todėl labai svarbu pusiaukelėje nenuleisti rankų. Be abejo, ir artimieji turi tikėti tuo žmogumi, svarbu, kad būtų, kas jį paskatina ir motyvuoja“, – teigė V. Ščevinskas. Treniruoti negalią turinčius sportininkus jis pradėjo tuomet, kai sudėtingą traumą patyrė paties treniruojamas vaikas. Norėdamas jam padėti stotis ant kojų, ir pats treneris pradėjo mokytis. Šios srities žinių neturėjo daug, tad važiuodavo į reabilitacijos ligonines ir mokėsi iš ten dirbančių specialistų.
„Raumuo turi atmintį. Jeigu vaikas yra sportuojantis ir gauna traumą, jo atsistatymas bus gerokai greitesnis. Ne visais atvejais sportas padeda žmogui atsistoti ant kojų, bet padeda jam tapti kuo savarankiškesniam, suteikia pasitikėjimo savimi, motyvuoja“, – sako V. Ščevinskas.
