Hannah Beswick jautė liguistą baimę būti palaidota gyva, ir ši baimė nebuvo visiškai iracionali. Žmonės jau norėjo uždengti dangčiu jos jaunesniojo brolio Johno karstą, kai vienas gedėtojas, dalyvavęs tariamai mirusio Johno laidotuvėse, pastebėjo, jog kruta „negyvėlio“ akių vokai. Dar kartą kūną apžiūrėjęs šeimos gydytojas Charlesas White`as patvirtino, kad Johnas vis dar gyvas. Po kelių dienų Johnas atgavo sąmonę ir nugyveno dar daug metų, rašo amusingplanet.com.
Tuo laikotarpiu, kai gyveno Hannah Beswick – nuo XVII a. pabaigos iki XVIII a. vidurio – tokie incidentai nebuvo retenybė. Tiesą sakant, pirmalaikio laidojimo atvejai buvo fiksuojami iki pat XIX a. pabaigos. Dažniausiai tai būna šiurpūs pasakojimai – miesto legendos ar kas nors kita – apie aukas, kurias ištinka soporas arba koma, bet po kelių dienų, mėnesių ar net metų jos pabunda ir pamato, kad yra jau palaidotos.
Teigiama, kad škotų filosofas Johnas Dunsas Scotus (1266 – 1308) taip pat buvo palaidotas gyvas, kai jį ištiko vienas iš retkarčiais jį kamavusių komos priepuolių, ir žmonės klaidingai pamanė, kad jis mirė. Po daugelio metų atvėrus J. D. Scotus kapą, jo palaikai buvo rasti ne karste, o jo rankos nuo bandymų ištrūkti buvo apdraskytos ir kruvinos.
1885 metų vasario 21 dieną laikraštis „The New York Times“ paskelbė šiurpų straipsnį apie vyrą, įvardytą Jenkinso pavarde. Jo kūnas buvo rastas karste apsivertęs ant pilvo, o didžioji dalis jo plaukų buvo nurauti. Karsto viduje buvo matyti daugybė įbrėžimų žymių. Kitame straipsnyje, kuris pasirodė 1886 metų sausio 18 dieną laikraštyje „The Times“, buvo pasakojama apie kanadietę merginą, pavarde Collins, kurios palaikai buvo rasti su prie kūno priglaustais, sulenktais keliais, o jos įkapės buvo „suplėšytos į gabalus“.
Patologinė baimė
