Kaip prasidėjo jūsų kelias į skulptūros meno šaką?

Neoficiali pažintis turbūt buvo vaikystėje, kai vasaros dienas leisdavau kieme, kur iš daržo rinkdavau molį ir lipdydavau įvairias formas. Pirmoji oficiali pažintis su skulptūra vyko Čiurlionio menų mokykloje. Jau nuo pradinių klasių gaudavome palipdyti su plastilinu, daryti įvairias konstrukcijas iš degtukų ar kitų medžiagų. Tačiau galiausiai apsisprendžiau, kai 10-oje klasėje reikėjo rinktis, ką ateinančius du metus norėčiau nagrinėti plačiau: skulptūrą, grafiką, tapybą ar dizainą. Ilgai negalvojęs pirmu numeriu pažymėjau skulptūrą, nes man patiko dirbti su įvairiomis medžiagomis, kurti iš jų formą, taip pat tai specialybė, kurioje tenka tiek galvą pasukti, tiek fiziškai padirbėti.

Paminėjote mokyklą, kurią lankėte, t.y. Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla. Koks buvo motyvas pasirinkti būtent šią mokyklą?

Tai gana atsitiktinė istorija. Kai man buvo šešeri metai, mano broliui labai patiko dainuoti, todėl, močiutės draugei parekomendavus, močiutė, nepaklaususi tėvų, užrašė brolį į Čiurlionio menų mokyklą, muzikos specialybę. Mane patį į mokyklą užrašyti norėjo tik kitais metais, bet kai broliui vyko perklausos ir susitikimai prieš stojant į vieną iš jų paėmė ir mane. Dar ir dabar pamenu, kai sėdėjome ant suoliuko koridoriuje ir prie mūsų priėjo būsima brolio mokytoja. Kai ji pamatė mane iš karto paklausė: „O šitas jūsų vaikas jau turi mokyklą?“ Kadangi neturėjau ir tėvai dar nebuvo suplanavę, į kurią mokyklą turėčiau eiti, pasiūlė stoti kartu su broliu ir išvardino galimas specialybes. O mažo vaiko (kalbu apie save) logika gan paprasta: į tą pačią klasę su broliu nenoriu, o ir muzika netraukia, baletui buvau truputį per apvalus, o dailė gal visai ir nieko būtų. Brolis iš menų mokyklos išėjo po dviejų klasių, o aš likau.

Įstojote į Vilniaus dailės akademiją. Aukštoji mokykla siūlė skulptūros programą ir Vilniuje, tačiau studijuoti nusprendėte Telšių fakultete, nors vis dėlto esate vilnietis. Kodėl?

Dėl pačios studijų programos. Tuo metu skulptūros programa buvo vykdyta tiek Vilniuje, tiek Kaune, tiek Telšiuose, tačiau kiekvienas miestas siūlė savo prieigas prie skulptūros: Vilnius plėtoja konceptualųjį meną, Telšiai vysto tradicinę skulptūrą, o Kaunas būtų tarpinė stotelė, tačiau nesutvarkė studijų programos. Man patinka kurti tradicinę skulptūrą, tad savo vertybėmis Telšiai ir papirko. Taip pat studijuodamas Telšiuose turėjau galimybę pakeisti aplinką, ugdyti savarankiškumą bei kitas vidines savybes.

Donatas Repeika

Kaip reagavo artimieji į tai, kad nusprendėte palikti didmiestį ir iškeliauti į mažą miestą studijuoti?

Tikriausiai nepameluočiau sakydamas, kad artimuosius ištiko nemažas šokas. Pirmiausia tai dėl pasirinktos specialybės. Mano artimųjų tarpe buvo vis dar gajūs stereotipai apie kūrėjo gyvenimą, apie tai, kad iš kūrybos pragyventi neįmanoma. Tačiau mano manymu, jei atrandi tave dominantį užsiėmimą, tada rasi ir kaip duonos iš to pasidaryti. Aišku, nerimą jiems kėlė ir miestų pakeitimas. Tėvams rūpi vaikų gerovė, todėl natūralu, kad jų galvose sukosi klausimai, tokie kaip „Kaip jis integruosis į kitą aplinką?“, „Ar susiras draugų, užsiėmimų?“ ir kiti.

Kaip sekėsi integruotis mažame mieste?

Integruotis nebuvo labai sudėtinga. Mažesni miesteliai patiria gyventojų sumažėjimą, todėl naujus žmones pasitinka svetingai. Per 6 metus būnant Telšiuose man buvo suteiktos sąlygos ne tik pragyventi, bet ir užsiimti kūryba, užsakymais.

Donatas Repeika

Dauguma studentų bėga iš mažų miestų į didmiesčius, o jūs kaip tik pasirinkote mažą miestelį ne tik studijavimui, bet ir gyvenimui. Kokie yra pliusai ir minusai gyvenimo mažame mieste?

Pirmiausiai tai bendruomenė. Mažesnės bendruomenės suteikia galimybę formuotis betarpiškesniems, artimesniems žmonių darbo, studijų santykiams. Todėl dėstytojai, studentai, kitų kultūros institucijų darbuotojai ilgainiui tampa draugais, kolegomis.

Kitas privalumas – tai klausime paminėtas mažumas. Nedideliame miesto plote tankiau išsidėsto reikalingiausios maisto prekių parduotuvės, sveikatos, kultūros įstaigos. Todėl nereikia valandą ar dvi važiuoti per visą miestą. Kitaip tariant, viskas tampa tarsi ranka pasiekiama.

Svarbus ir tokių miestelių suteikiamas ramumas. Nuolatinis didmiesčių judėjimas skatina greitesnio gyvenimo tempo formavimąsi, pastovi miestų plėtra skverbiasi į gamtos teritoriją, todėl mažėja vietų, kuriose žmogus galėtų padaryti pauzę, atsikvėpti. Tuo tarpu Telšiai nevykdo tokios „agresyvios“ plėtros, todėl gamtos ir jos suteikiamos ramybės jausmas per daug nepakito.

Įžvelgčiau tik vieną pagrindinį minusą. Kadangi Telšiuose labiau remiami tautiškumą, liaudies meną propaguojantys renginiai, kartais pasigendu profesionalaus, šiuolaikinio meno sklaidos. Dėl tų pačių priežasčių kartais pasijauti atsiribojęs nuo aplinkui vykstančių kultūrinių procesų. Tačiau šį trūkumą iš dalies kompensuoja neblogas tarpmiestinis susisiekimas: traukiniais gali pasiekti visus pagrindinius Lietuvos miestus: Klaipėdą, Šiaulius, Vilnių, autobusais ir Kauną ar net Rygą.

Išvardinote nemažai argumentų, kurie, atrodo nedaug teskiria mažą miestelį nuo didmiesčio. Vis dėlto, būnant vilniečiu, ar kilo kokie sunkumai persiorientuojant iš Vilniaus į Telšius?

Daug sunkumų nekilo. Telšiai yra atviras miestas, t.y. per ganėtinai trumpą laiką atsiskleidžia visos jo savybės ir ydos. Tuo tarpu Vilnius atsiveria palaipsniui, net ir dabar sugrįždamas namo atrandu naujų miesto žiūros taškų. Aišku, mažesniame mieste daugelis pasigestų restoranų ar kavinių, tačiau vietoj to pradėjau daugiau gaminti savo maistą, o viešąjį transportą pakeitė ėjimas pėsčiomis.

Sunkumų buvau patyręs tik su medicinine pagalba. Kadangi mažesniuose miestuose pradeda trūkti specializuotų gydytojų, yra sunkiau gauti reikiamą pagalbą laiku. Pavyzdžiui, darant skulptūrą, nors ir dirbau su apsaugomis, į akis pakliuvo svetimkūnių, kurie sukėlė stiprų akies perštėjimą. Bandžiau ieškotis oftalmologų Telšiuose ir aplinkiniuose miestuose, tačiau paaiškėjo, kad vietinių daktarų beveik nėra, visi važinėja iš didesnių miestų. Prisidėjo ir tai, kad buvo savaitgalis, daugelis nedirbo, todėl galiausiai akis gavau prisižiūrėti pats.

Pabaigėte Telšiuose ne tik bakalauro, bet ir magistro studijas. Ar dabar, pasibaigus mokslams, planuojate grįžti į Vilnių?

Paskutiniu metu vis dažniau bandau vadovautis vidine nuojauta, negu išankstiniais planavimais. Kol kas nuojauta sako, kad čia dar verta pasilikti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją