Nors jo sumanyta Poilsio terapija, kurios metu pacientė būdavo izoliuojama nuo visų žmonių ir pašalinami visi išoriniai dirgikliai, kad moteris nusiramintų, tuo metu visų buvo laikoma proveržiu psichologinių ligų gydyme, vėliau šis gydymo metodas įgijo kur kas niūresnių atspalvių.
Buvusios A. W. Mitchello pacientės Charlotte’ės Perkins Gilman sukurtas apsakymas „Geltonieji tapetai“ (angl. „The Yellow Wallpaper“) iš liūdnosios pusės išgarsino šią terapiją, kuri dabar laikoma mažų mažiausiai abejotina, o kai kurių pavadinama ir tiesiog engiančia, rašoma historicmysteries.com.
Ar S. W. Mitchellas buvo žiaurus žmogus, ar tiesiog suklydo? Ch. P. Gilman knygoje, kurioje palėpės kambaryje įkalintos pasakotojos būklė pamažu blogėja nuo išsekimo iki visiškos beprotybės, aiškiai atskleidžiama, kad toks gydymas yra nehumaniškas ir nepaprastai žalingas. Tad kodėl S. W. Mitchellas tokią terapiją taikė?
