Pascualita, arba „,mažoji Pascuala“, šios gerai žinomos vestuvinių prekių parduotuvės lange pirmą kartą pasirodė 1930 metų kovo 25 dieną. Plačiai atmerktos stiklinės manekeno akys, tikri plaukai ir odos raudonis iš karto pribloškė praeivius, tarp jų ir parduotuvės darbuotojus. Netrukus kažkas pastebėjo, kad manekenas yra stulbinamai panašus į neseniai mirusią parduotuvės savininkės dukterį. Scena gandams buvo paruošta.
Anot pasakojimų, tuometinės parduotuvės savininkė Pascuala Esparza turėjo dailią dukterį (jos vardas istorijai nežinomas), kuri turėjo ištekėti už savo mylimojo. Tačiau vestuvių dieną jai įkando voras – juodoji našlė, ir ji mirė. Pascuala Esparza taip liūdėjo dėl dukters netekties, jog liepė užbalzamuoti ir mumifikuoti jos kūną. Dukters palaikus ji įkurdino vitrinoje, kad bent po mirties ji visuomet liktų nuotaka, kuria nesuspėjo tapti realiame gyvenime.
Pradėjus sklisti gandams, vietos gyventojai pasibaisėjo tokiu elgesiu, o parduotuvės savininkę pradėjo atakuoti įžeidžiantys telefono skambučiai. Pascuala Esparza tokius kaltinimus neigė. Ji tvirtino, kad Pascualita yra ne kas kita, kaip itin kruopščiai ir gerai pagamintas manekenas. Tačiau buvo per vėlu. Niekas ja nebetikėjo.
Bauginančiai tikroviški bruožai
Skirtingai nuo kitų prekybos centruose vyraujančių bedvasių ir blyškių manekenų, kurių vienintelė paskirtis – demonstruoti drabužius, kuriais yra aprengti, ištaigingos Pascualitos vestuvinės suknelės dažnai tampa tik antraeiliu dalyku, kurį pastebi praeiviai – pirmiausia jų dėmesį patraukia bauginančiai realistiški manekeno bruožai.
Pascualita beveik neabejotinai yra tikroviškesnė už bet kurį kitą prekybos centrų manekeną. Jos veidas – stulbinamai išraiškingas (su tankiomis blakstienomis ir vaiskiu žvilgsniu), o rankos atkurtos neįtikėtinai detaliai. Jos kojose net matyti varikozinės venos.
