Keistas jausmas

Pirmą kartą, dabar jau savivaldybei priklausančiais I. Jasiūnaitės buto raktais, atrakinęs duris R. Godeliauskas prisipažino: keistas jausmas, lyg lauktų, kada ji vėl išdygs tarpduryje. Panašiai jautėsi ir kartu su meru buto slenkstį peržengę ilgamečiai primadonos bičiuliai: Aurimas Sukarevičius ir Algirdas Narutis, kurie ja rūpinosi iki paskutinio atodūsio.

„Keletą metų šiltai gyvai bendravome su Irena. Susiskambindavome. Aš ją pasveikindavau per gražiausias metų šventes. Ji man atsiųsdavo atvirukų. Juos atidaviau Rokiškio krašto muziejui. Mano atmintyje Irena išliko, kaip labai šviesi, išmintinga, be galo talentinga ir temperamentinga artistė, jaučianti išskirtinę meilę Rokiškiui“, – pasakojo meras.

Laukia remontas

Paklaustas, ką rajono savivaldybė ketina daryti su šiuo butu, R. Godeliauskas buvo atviras, kol kas tai – didžiulis klausimas ir galvos skausmas, nes daugybę metų būstas buvo neremontuotas, reikia perdažyti lubas ir sienas, pakeisti langus, duris, santechniką ir grindų dangą.

Kad buto atnaujinimui reikės nemažai pinigų, daugiau negu akivaizdu: nuo lubų tysta atšokę dažų „liežuviai“, sienų apmušalai, kai kur jau virtę nenusakomos spalvos draiskalais, pro medinių langų rėmus košia vasaros vėjas, o grindys primena nutryptą teatro sceną.

„Reikės kreiptis į rajono tarybą, kad iš savivaldybės biudžeto skirtume lėšų Irenos buto remontui. Kokios sumos tam reikėtų, sunku pasakyti, bet, mano nuomone, galbūt užtektų apie 20 tūkst. Eur“, – svarstė R. Godeliauskas.

Irenos Jasiūnaitės butas
Foto: Rokiškio sirena

Gyvens studentai

Kada I. Jasiūnaitės butas gali būti suremontuotas, neaišku, bet žinoma tai, kai jis bus atnaujintas, pagal pirminę savivaldybės idėją, jame turėtų įsikurti pora studentų, kilusių iš Rokiškio.

„Prieš mirtį Irena mums buvo išsakiusi mintį, kad jos bute galėtų gyventi konservatorijos studentai iš Rokiškio. Tai būtų parama gerai besimokantiesiems, kurie finansiškai sunkiau gyvena. Jie nemokėtų nuomos, tik komunalinius mokesčius“, – sakė R. Godeliauskas.

Meras nesitiki, kad atsiras daugybė rokiškėnų studentų, besimokančių konservatorijoje, kurie norės apsigyventi operos solistės I. Jasiūnaitės bute. Jo žiniomis, tokių nėra daug. Tad dar vienu galvos skausmu taps reikalas, kaip surasti būsimus, sąlygas atitinkančius dainininkės buto gyventojus.

Testamento sąlyga

Kraštietės I. Jasiūnaitės testamente įrašyta, kad butą ji palieka Rokiškio savivaldybei su sąlyga, jog juo naudosis ir Vilniuje veikiantis rokiškėnų klubas „Pragiedruliai“.

„Apsitarėme su kraštiečiais, kurie pasakė, kad visas butas jiems tikrai nereikalingas, nes klubas – ne pelno siekianti organizacija ir neturi lėšų jo išlaikyti. „Pragiedruliams“ užtektų vieno mažo kambariuko, kuriame laikytų dalį Irenos daiktų ir savo dokumentus. Jis būtų skirtas Irenos atminimui“, – kalbėjo R. Godeliauskas.

Mero teigimu, rimtai buvo svarstyta galimybė bute įkurti operos solistės atminimui skirtą muziejų, tačiau tuomet reikėtų keisti trečiame daugiabučio name esančio būsto paskirtį, prašyti kaimynų leidimo steigti kultūros įstaigą. O tai sukeltų papildomų keblumų ir reikėtų dar didesnio finansavimo, tad ši idėja buvo atmesta.

Geriausias sprendimas

Irenos Jasiūnaitės butas
Foto: Rokiškio sirena


Rokiškio merui pritarė ir Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ narys Algirdas Narutis, daug metų bendravęs ir puikiai pažinojęs I. Jasiūnaitę. Šiam klubui dainininkė priklausė nuo pat jo įsteigimo 1988 metais. Pagal galimybes ji visada stengdavosi lankytis klubiečių susiėjimuose, susirinkimuose, išsakyti savo nuomonę svarbiais klausimais.

„Rokiškis Irenai buvo numeris 1. Ji labai mylėjo gimtinę, sekė informaciją ir viską žinojo. Kadangi ji ­– Rokiškio garbės pilietė, todėl visą laiką stengėsi palaikyti ryšius ir su rajono vadovais. Tad būsimo palikimo klausimą Irena aptarė ir su mumis, ir su Rokiškio meru. Iš pradžių butą ji norėjo palikti tik „Pragiedruliams“, dėl to su ja ilgai diskutavome, kalbėjome, aiškinomės, kad mums jį reikės išlaikyti, o tam reikia finansų. Todėl šiuo atveju geriausias sprendimas buvo, kad Irenos būstą perėmė savivaldybė“, – kalbėjo A. Narutis.

I.Jasiūnaitės bute vienas iš trijų kambarių atiteko „Pragiedruliams“. Dalis kambario bus skirta įamžinti solistės atminimui, čia bus eksponuojama mažytė dalis jos daiktų ir nuotraukų. Kitą kambario dalį klubiečiai panaudos savo reikmėms.

Šokolado burtai

Irenos Jasiūnaitės butas
Foto: Rokiškio sirena


A.Narutis prisipažino, kad jam vis dar sunku patikėti, jog Irena išėjo.

„Ji buvo labai stipri asmenybė, nuoširdi ir graži moteris. Irena man įsiminė, kaip žmogus, turintis tvirtą nuomonę ir atkakliai siekiantis užsibrėžto tikslo. Aš vis dar atsimenu jos šokoladus. Irena nė vieno vyro, užsukusio pas ją, neišleisdavo be šokolado plytelės. Duodama šokoladą ji su šypsena tarsteldavo frazę: „Čia – mano burtai“, – pasakojo A. Narutis.

Pašnekovas prisiminė ir kitų smagių istorijų iš I. Jasiūnaitės gyvenimo. Spalio pabaigoje būdavo švenčiamas jos gimtadienis, kuris paprastai sutapdavo su operos ir baleto sezono atidarymu.

„Tą dieną rokiškėnų klubas visada užsakydavo jai sveikinimą per TV sveikinimų laidą. Po to, Irena mums skambindavo ir dėkodama juokdavosi, kad dabar jai keletą dienų skambina gerbėjai, kurių ji turėjo begalę. Labai laiminga būdavo“, – prisiminė A. Narutis.

Siejo jaunatviškumas

Su I. Jasiūnaite A. Sukarevičių, perdavusį merui buto raktus, suvedė pažintis Labanoro girioje, Švenčionių rajone.

„Baigusi karjerą, čia solistė leisdavo labai daug laiko mėgaudamasi gamta, žvejyba, grybavimu ir uogavimu. Turėjau didelę laimę pažinti tokį žmogų, kaip p. Irena. Ji, turbūt, man buvo viskas viename asmenyje: mama, močiutė, patarėja, įkvėpėja, operos ir kultūros šviesulys. Mus siejantis jaunatviškumas, užsidegimas, žingeidumas lydėjo ją iki pat paskutinių gyvenimo dienų.

17 metų bendravimo, supratimo ir rūpinimosi p. Irena buvo pamatas to pasitikėjimo, kurį ji išreikšdavo man kiekvienoje be išimties gyvenimo situacijoje“, – kalbėjo A. Sukarevičius.

Nepakartojama kolekcija

Operos primadonos I. Jasiūnaitės bute – sienos kabinte nukabinėtos daugybe jos gyvenimo įvykius menančių nuotraukų, operos premjerų afišomis, reklamomis, tuo metų populiariausių žurnalų iškarpomis, etažerės prikimštos knygų, įvairiausių suvenyrų, dokumentų, jos ranka rašytų lapų. Salone, kuriame ji paskutiniais savo gyvenimo metais praleido daugiausiai laiko, ant sienos kabo tėvų nuotraukos.

Ilgametis artimas solistės bičiulis A. Sukarevičius rodydamas dainininkės rankraščius pasakoja apie tai, kaip ji kruopščiai rašė dienoraščius, prisiminimus, iš kurių jis tikisi, kad pavyks išleisti trečiąją autobiografinę knygą.

Irenos Jasiūnaitės butas
Foto: Rokiškio sirena

Raštelis kiekvienam

Ant spintos durų tebekabo I. Jasiūnaitės sceninės suknelės. Kiekviena jų, kaip ir bet kuris kitas daiktas ir nuotrauka šiuose namuose, pasakoja savo istoriją.

„Irena kiekvienam iš jų prisegdavo „etiketę“ – baltą popieriaus lapelį, kuriame yra nuorodos, kas, kokia proga ir kodėl dovanojo arba ką tas daiktas mena. Visos nuotraukos su užrašais. Ji sakydavo, kai fotografija – be užrašo, pasimeta informacija, todėl viską kruopščiai užfiksuodavo“, – pasakojo A. Sukarevičius.

Vienos nuotraukos užrašas skelbia: „Operos ir baleto teatras Vienuolio gatvėje. Šiandien esu aš laiminga“. O ant lovos tarp dviejų pagalvių sėdinti lėlytė mena dvi garsias asmenybes: I. Jasiūnaitę ir jos vyrą, poetą Vytautą Bložę.

Irenos Jasiūnaitės butas
Foto: Rokiškio sirena

Vyro dovana

„Šią lėlytę Irenai padovanojo buvęs vyras V. Bložė“, – sakė A. Sukarevičius, bandydamas ištiesinti prie jos krūtinės prisegtą raštelį, kuriame žodžiai: „Šią lėlytę man padovanojo mano vyras Vytautas Bložė 1963 metais. Tai dovana man gimtadienio proga“.

Ant spintos durų žėri juoda, blizgi sceninė suknelė. Ji buvo mėgstamiausia: „Ši koncertinė mano suknelė ilgą laikotarpį buvo mylima ir laiminga. Šia suknele buvau apsirengusi ir pozavau talentingam dailininkui, skulptoriui Napoleonui Petruliui, kuris rašė norintis nutapyti mano portretą. Portretas gana didelis, didelio formato, aliejiniais spalviniais dažais. Šį portretą pas mane namuose. Kur šiuo metu randasi portretas, nežinau“.

Užburiantis operos pasaulis

Irenos Jasiūnaitės butas
Foto: Rokiškio sirena


Pasak pašnekovo, I. Jasiūnaitė buvo be galo ryški asmenybė, tvirto charakterio ir, galbūt kartais per daug kategoriškos nuomonės, ypač techniniais buities klausimais.

„Bet koks, kad ir mažiausias remontas buityje, jai kėlė didžiulį stresą ir susijaudinimą. Galbūt brangindama atsiminimus ir savo gražiausių laikų namų dvasią bei dėl itin silpno regėjimo, ji vengė bet kokių pakeitimų namuose“, – pasakojo A. Sukarevičius.

Tačiau I. Jasiūnaitė akimirksniu pasikeisdavo, vos tik kalba pasisukdavo apie kultūrą, o ypač operą.

„Kol dar buvo stipresnės sveikatos, p. Irena prašydavo mane lydėti ją ir asistuoti į įvairiausius renginius ir spektaklius. Užburtas operos magijos, aš turėjau tikslą pamatyti visus dabar statomus spektaklius, kuriuose kadaise dainavo primadona. Daugelį jų jau turėjau progą pamatyti, o 2021-ųjų metų birželį dar kartu ėjome į premjerą operos ir baleto teatre“, – kalbėjo A. Sukarevičius.

Išliks atmintyje

Irenos Jasiūnaitės butas
Foto: Rokiškio sirena


Paskutiniuosius 5 metus jie kalbėdavosi po kartą ar du per dieną pačiais įvairiausiais gyvenimo klausimais. Dainininkė vis dėkodavo bičiuliui už tai, kad tiek jis, tiek jos ištikimiausia draugė nuolat prisimena ir dažnai pasiguosdavo, kad kiti jai retai bepaskambina.

„2021 metų p. Irenai susirgus, aš paprašiau A. Naručio pagalbos, kad galėtume pasirūpinti silpstančia jos sveikata. Mano atmintyje ji visada išliks iškili, įstabaus talento, ugningo temperamento, nepaprastai aštraus proto, begalinės intuicijos, didžiausios valios, neišsemiamos iškalbos, užburiančios charizmos asmenybė – Lietuvos operos legenda“, – kalbėjo A. Sukarevičius.

Paveldėjo... 4 Eur

Irenos Jasiūnaitės butas
Foto: Rokiškio sirena


Po to, kai I. Jasiūnaitės buto raktai buvo perduoti Rokiškio merui R. Godeliauskui, visi apsilankė Antakalnio kapinėse, kur amžinojo poilsio atgulė dainininkė. Čia atvyko ir kraštietis, skulptorius Gediminas Žuklys, kuris pristatė paminklo idėją – akmens plokšte dengtą kapą, kurį puoš rankoje laikoma Karmen vėduoklė, ir padarys jo maketą.

„Tai bus apsvarstyta darbo grupėje ir priimsime sprendimą, o kas darys paminklą dar nežinome“, – sakė R. Godeliauskas.

Pasak rajono mero, I. Jasiūnaitės testamente parašyta, kad bankuose sukauptos lėšos būtų skirtos kapavietės sutvarkymui ir paminklui pastatyti.

„Sąskaitoje, kurioje esančias lėšas paveldėjo savivaldybė, buvo... 4 eurai, tačiau ne tai svarbiausia. Irena buvo Rokiškio krašto garbės pilietė, žymi solistė, todėl privalome pasirūpinti jos kapaviete. Žinoma, kalbėsimės šiuo klausimu su žmogumi, kuris taip pat paveldėjo dalį Irenos turto ir lėšas kitoje banko sąskaitoje“, – teigė R. Godeliauskas.

Irenos Jasiūnaitės butas
Foto: Rokiškio sirena

Įvykdė valią

Rokiškio krašto garbės pilietė I. Jasiūnaitė gimė 1925 metų spalio 29-ąją Rokiškyje, Amžinybėn išėjo 2021-ųjų lapkričio 15 dieną.

Operos primadonos paskutinė valia – amžinybėn iškeliauti iš operos teatro, kuris buvo jos didžiausia gyvenimo meilė, ir amžinojo poilsio atgulti Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. Tokią jos valią A. Sukarevičius, kartu su artimiausia I. Jasiūnaitės drauge ir teatro vadovybe įvykdė, nepaisant išlydėjimo vakarą vykusios operos premjeros, skirtos Lietuvos operos šimtmečiui paminėti.

„Simbolišku tapo primadonos išėjimas, kuris užvertė praėjusio operos šimtmečio puslapį ir kartu su Džiuzepės Verdžio opera Traviata, kurioje I. Jasiūnaitė kadaise taip pat yra atlikusi Floros vaidmenį, atvertė naujojo šimtmečio puslapį. Vedamas širdies balso ir begalinės pagarbos, jaučiu didžiulę atsakomybę vykdyti I. Jasiūnaitės valią ir norus, kuriais ji, jausdama mano atsakingumą ir rūpestį, dalinosi su manimi visus 17 mūsų bendravimo metų. Kadangi tapau teisėtai atsakingu už I. Jasiūnaitės kapavietę ir kas savaitę aplankau jos kapą, tai ir toliau, rūpinsiuosi paminklo pastatymu, kapavietės sutvarkymu ir nuolatine jos priežiūra“, – kalbėjo A. Sukarevičius.

Mylimiausioji Karmen

Irenos Jasiūnaitės butas
Foto: Rokiškio sirena


Visai nenuostabu, kad jos paminklas galėtų tapti duokle pačiam mylimiausiam jos vaidmeniui Karmen.

„Irena šimtą kartų dainavo Karmen partiją, ji be galo dievino šį vaidmenį. Apie tai kalbėdama vis sakydavo: „Karmen yra mylimiausias mano vaidmuo. Šimtąkart dainavau, šimtąkart mylėjau, šimtąkart miriau“. Norėčiau, kad ant paminklinės plokštės atsirastų ir šie jos žodžiai, tačiau galutinį sprendimą tars skulptorius, ar bus įmanoma iškalti jos mintį.

Jos simboliai buvo Karmen, rožė, vėduoklė ir meilė“, – atsisveikinant sakė A. Sukarevičius.