Portale amusingplanet.com aprašomos kelių istorinių asmenybių mirtys, kurios mažų mažiausiai kelia nuostabą.

Clementas Lairdas Vallandighamas

Clementas Lairdas Vallandighamas (1820–1871) – amerikiečių politikas, advokatas, dvi kadencijas buvęs išrinktas į Kongreso atstovų rūmus. 1871 m. C. L. Vallandighamas atstovavo Thomasui McGeheanui, kuris buvo kaltinamas nužudęs žmogų per muštynes bare. Advokatas norėjo įrodyti, kad jo ginamasis Tomas Myersas, klūpodamas ant kelių ir traukdamas iš kišenės pistoletą, netyčia iššovė į save. C. L. Vallandighamas norėjo pademonstruoti šią situaciją prisiekusiesiems. Jis išsitraukė pistoletą, manydamas kad šis neužtaisytas, įsikišo (iš tiesų užtaisytą) pistoletą į kišenę ir netyčia iššovė sau į pilvą. Advokatas mirė kitą dieną.
Nors C. L. Vallandighamas mirtinai susižeidė, jo ginamąjį išteisino ir paleido į laisvę.

Prancūzijos karalius Karolis VIII

Karalius Karolis VIII buvo paskutinis Prancūzijos karalius iš Valua dinastijos. Vaikystėje jis buvo silpnos sveikatos, todėl jam neleisdavo užsiimti jokia aktyvia fizine veikla, nevertė mokytis. Karolis užaugo, turėdamas menką išsilavinimą, nemokėdamas karybos, neturėdamas medžioklės įgūdžių. Kai po tėvo mirties, būdamas 14 metų, jis tapo karaliumi, vietoje jo valdė regentas. Sulaukęs 21-erių, Karolis pats ėmė valdyti šalį, deja, įgūdžių ir patirties jis turėjo mažai.

Būdamas soste Karolis VIII nesprendė politinių ir ekonominių Prancūzijos problemų. Vietoje to nusprendė įsiveržti į pietinę Italiją. Dėl šio sprendimo ir puolimo buvo prarasti per ankstesnį pusmetį įgyti dauguma diplomatinių privalumų. 1495 m. Karolis VIII trumpam užėmė Neapolį, bet vėliau jo kariuomenę sumušė Fornovo mūšyje, prancūzams teko skubiai trauktis į Prancūziją. Nepaisant nesėkmingo žygio į Italiją, Karolis VIII nesusilpnino Prancūzijos monarchijos galių, iš esmės dėl savo pirmtakų Karolio VII ir Liudviko XI pasiekimų.

1498 m., praėjus dvejiems su puse metų po atsitraukimo iš Italijos, Karolis VIII nuvyko į Ambuazą žiūrėti teniso varžybų. Prieš varžybas eidamas pro žemas duris jis susitrenkė galvą į durų staktą. Nepaisydamas šito, jis stebėjo varžybas, bet pavakary keliaujant namo jį ištiko koma. Po devynių valandų Karolis VIII mirė.

Hansas Stainingeris

Hansas Stainingeris – Braunau prie Ino miesto meras, garsėjęs išskirtinai ilga barzda. H. Stainingerio barzda buvo maždaug 2 m ilgio, jis nešiodavosi ją susisukęs kišenėje. Vieną dieną skubėdamas pasisveikinti su pro šalį vykstančiu princu, miesto meras užkliuvo už savo barzdos ir krisdamas mirtinai susižalojo. 1911 m. Braunau prie Ino miestas paveldėjo mero barzdą, šiuo metu ji eksponuojama regiono muziejuje.

Navaros karalius Karolis II

Navaros karalius Karolis II valdė nuo 1349 iki 1387 m. Būdamas šešiasdešimties metų jis ėmė prastai jaustis, dažnai sirgti. Gydytojas patarė įsukti jį nuo galvos iki kojų į brendžiu sumirkytą paklodę. Vakare viena rūmų kambarinė susuko karalių į brendyje sumirkytą paklodę iki pat kaklo, likusį audeklo galą surišo į mazgą, bet, užuot jį nukirpusi, nutarė apsvilinti kraštą su žvake. Vos ji prinešė žvakę iki Karolio II, visas alkoholiu sumirkytas audinys staiga užsiliepsnojo. Išsigandusi kambarinė pabėgo iš miegamojo, palikusi karalių gyvą sudegti lovoje.

Tycho Brahe

Tycho Brahe – 16 a. gyvenęs danų astronomas, garsėjęs tiksliomis, visapusiškomis išvadomis astronomijos srityje, kurias padarė be teleskopo, nes tuo metu šis instrumentas dar nebuvo išrastas. Astronomas sukūrė didžiules jau esamų instrumentų versijas – sekstantą ir kvadrantą, kuriuos pasitelkdamas net ir be teleskopo labai tiksliai nustatė žvaigždžių ir planetų pozicijas.

Būdamas 54 m. amžiaus T. Brahe susirgo šlapimo pūslės ar inkstų liga, kurią bandė gydyti, pasitelkdamas savo alchemijos žinias. Vieną dieną jį pakvietė į šventinį renginį. Viduryje ceremonijos astronomas stipriai panoro šlapintis, bet iš pagarbos šeimininkui ir svečiams nutarė pakentėti. Kai grįžo namo, jis nebegalėjo nusišlapinti, be to, pajuto stiprų skausmą. Prieš mirtį T. Brahe parašė sau epitafiją: „Jis gyveno kaip išminčius, o mirė kaip kvailys.“

Manyta, kad jo mirties priežastis buvo akmenys inkstuose. Po trejų metų kūną iškasė ir atliko skrodimą – tada paaiškėjo, kad inkstuose akmenų nebuvo. Spėta, kad jo mirties priežastis galėjo būti prostatos hipertrofija, ūmus prostatitas arba prostatos vėžys. Neseniai buvo atliktas dar vienas tyrimas, parodęs, kad astronomas galėjo būti nunuodytas gyvsidabriu. Jį galėjo nunuodyti asistentas, kuris gviešėsi į T. Brahe laboratoriją ir turėtas chemines medžiagas, arba draugas karalius Kristijonas IV, kuris tapo priešu, pasklidus gandams apie romaną tarp astronomo ir karaliaus motinos.

Angela Isadora Duncan

Angela Isadora Duncan – amerikietė šokėja, išgarsėjusi Europoje ir JAV. Ji gimė ir augo Kalifornijoje, vėliau gyveno ir šoko Vakarų Europoje, JAV ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Gyvendama Nicoje ji draugais išvažiavo pasivažinėti su automobiliais. Šokėja apsisuko kaklą ilgu raudonu šaliu, su kuriuo dažnai pasirodydavo scenoje. Šio šalio galas įsipynė į automobilio galinio rato ašį, įsitempė ir sulaužė šokėjai kaklą.

Mirtis iš juoko

Istorijoje žinoma bent dešimt atvejų, kai žmonės yra mirę nuo nevaldomo juoko. Pasak šiuolaikinių mokslininkų, iš tiesų įmanoma mirti nuo juoko, bet ne tiesiogiai. Juokas gali sukelti dusulį, priepuolį, nuo juoko net širdis gali sustoti.

5 a. pr. Kristų gyvenęs graikų tapytojas Zeuxis pasimirė, juokdamasis iš savo nutapyto deivės Atėnės portreto – šį portretą buvo užsakiusi senyva moteris, ji primygtinai norėjo pati pozuoti portretui.

3 a. prieš Kristų besijuokdamas mirė graikų filosofas stoikas Chrysippus – jis įsikvatojo, pamatęs, kaip asilas ėda jo figas. Jis paliepė vergui duoti asilui neskiesto vyno „figoms nuplauti“, o paskui tiek juokėsi, kad ir mirė.

1410 m. Aragono karalius Martinas mirė nuo dvejopos priežasties. Pasak legendos, karalius suvalgė visą žąsį ir jam sutriko virškinimas; tuo metu jo juokdarys Borra įėjo pas karalių į miegamąjį. Kai karalius paklausė juokdario, kur jis eina, tas atsakė: „Iki vynuogyno, kuriame mačiau už uodegos medyje pakabintą jauną elnią – lyg kas būtų jį nubaudęs už figų vogimą.“ Karalius tiek įsijuokė, kad pasimirė.

1556 m. italų dramaturgas, rašytojas Pietro Aretino mirė per vakarienę Venecijoje, pernelyg įsikvatojęs iš nešvankaus juokelio.

Pasakojama, kad 1660 m. škotų aristokratas, eruditas Thomasas Urquhartas mirė juokdamasis iš naujienos, kad Karolis II atėjo į valdžią.