– Jeigu jūsų profesija būtų knyga, koks tai būtų žanras?
– Yra visko: ir trilerių, ir nuotykių, ir komedijos, ir absurdo, ir banalios kasdienybės. Kas mums rutina, žmogui visgi nelaimė, todėl to banalybe visgi nevadinčiau.
– Kaip atkeliavote į savo profesiją?
– Esu humanitaras, o visos kitos profesijos, kurių galėjau mokytis Utenoje, buvo techninio profilio, tad vienintelė man likusi humanitarinė profesija buvo medicina. Kadangi biologija sekėsi gerai, pasilikau. Vėliau atvažiavau į Vilnių, Vilniaus greitosios pagalbos stotyje dirbo keli mano bendramoksliai, tad priėmė ir mane. Tarp pašaukimo ir atsitiktinumo – kažkur per vidurį, objektyviai pagalvojus, padarytas pasirinkimas. Gal ne visai žinojau, kur lendu ir ne visai įsivaizdavau, koks bus darbo krūvio bei atlygio už jį santykis.
– Ir kas greitojoje jus laiko jau dvidešimt penkerius metus? Kas padeda nenusivilti?
– Jau kelis kartus nusivylęs buvau. Buvau ir perdegęs, neįsivaizduoju, kaip sugebėjau atsigauti. Gal kad sugebėjau pasilengvinti darbo sąlygas, dėl sveikatos būklės atsisakiau naktinių pamainų...
– Ar tai profesinės ligos?
– Daugiausiai dėl sutrikusio miego ritmo ir nereguliarios mitybos augęs antsvoris, ir, aišku, nervų sistema. Pasvajoju, kad nuo emocinio nuovargio kenčiantiems kolegoms būtų galimybė pabendrauti su psichologu, kad po konflikto ar sunkaus reanimacinio kvietimo žmogus galėtų su kuo nors pasikalbėti. Pats lankiau psichoterapeutą, ir ne kartą. Padeda. Kas tam tikrą laiką būtų neblogai kiekvienam.
– Kaip manote, ar tai dėl per didelio darbo krūvio?
– Manyčiau, taip. Greitosios pagalbos medikams tai gana standartiška, vienas kitą papildo abu veiksniai. Praktiškai visi greitosios medikai be greitukės negali. Visi ar po pusantro etato, etatas dvidešimt penki... pamainos po 24 valandas... Priklausomybė nuo pinigų. Nėra tas greitosios atlyginimas pakankamai geras, kad galėtum sau leisti oriai dirbti tik vienu etatu. Visuomet tenka prisidurti.
– O kaip dėl savotiško gelbėtojo sindromo, kuris esą dažnas tarp medikų?
– Ko gera, tas irgi išsivysto su laiku. Nepalyginamas su niekuo jausmas, kai kažkam suleidi nuskausminamųjų... Jis iki tol iš skausmo raitėsi klaustuku, o po to atsipalaiduoja... kone pats kaifą gaudai nuo to, kad padarei geriau.
– Rizika sveikatai ir kartais net fiziniam saugumui, sunkios darbo sąlygos, kasdienis smūgis empatijai... Kiek jūs tai įvertintumėte pinigine išraiška? Kiek negauna „greitukai“, kad galėtų sau leisti oriai gyventi dirbdami vienu etatu?
– Man pinigai didelis motyvatorius. Net susimąsčiau. Buvo mūsų svarstymuose prašokęs toks skaičius kaip du tūkstančiai eurų į rankas už etatą. Nereikėtų per du tris darbus lakstyti. Na, turiu pripažinti, dabar jau daugiau mažiau pasitaisė finansiniai reikalai greitojoje. Buvome patenkinti COVID-19 priedais, bet jie jau, panašu, į pabaigą.
– Kalbant apie COVID-19, kaip pasikeitė darbo krūvis per pandemiją?
– Anksčiau kokie dešimt iškvietimų per pamainą ir jau sakydavom: „O šakės!“ Per pandemiją su tuo pačiu ekipažų skaičiumi mieste jau turime dešimt dvidešimt iškvietimų. Poliklinikos perėjo į nuotolinį darbą ir daug krūvio permetė mums – vos tik kas: „kvieskite greitąją“. Stengėmės, kad sureagavimo laikas nepailgėtų, bet visgi dėl brigados užimtumo dažnai būdavo visaip.
– Gal pliusai visgi dar persveria minusus?
– Pliusai... Kai jau išeini į darbą, esi pats sau viršininkas. Priimi sprendimus, už viską atsakai, viskam vadovauji. Kaip diagnostas, aš pusė velnio – galiu diagnozuoti nebūtinai sindromus, jau galiu per apžiūrą ir mažakraujystę diagnozuoti, ir anemiją ar dar ką nors gilesnio, ne iš pirmo žvilgsnio matomo.
– Kokia greitosios darbo problema atrodo jums didžiausia?
– Matau didelį piktnaudžiavimą greitosios pagalbos tarnybomis. Iš tų pacientų, iš tų pačių poliklinikų. Greitajai tenka pabūti ir taksi, ir tablečių maitintoju, ir spaudimo matuotoju. O galėtų gelbėti gyvybes.
Ir dar saugumo klausimas. Na, dabar šis dalykas jau po truputį sprendžiamas, o anksčiau būdavo visko. Tai tokios situacijos, kai pacientai su durtinėmis žaizdomis, ar tenka dirbti rimtų avarijų vietose, suktis privalome kaip galėdami greičiau. Kolega yra pasakojęs apie atvejį, kai atskubėjęs į avariją išvydo tokį vaizdą: nukentėjęs žmogus guli po automobiliu, o jo draugai netoliese mušasi su kita kompanija. Kad galėtų medikas prieiti prie sužeistojo, teko porą kartų užsimoti kumščiu. Tokiomis sąlygomis tenka dirbti, kai įvykio vietoje nebūna policijos pareigūnų.
Mes nesaugūs darbo vietoje ir nesaugūs juridiškai. Skundą galime gauti dėl praktiškai bet ko. Geru žodžiu norėčiau paminėti Vandą Pumputienę, mūsų buvusią vyr. gydytojo pavaduotoją – ji už personalą stodavo mūru, net ir gaudama šimtus skundų dėl neva prastai teikiamų paslaugų.
Pats darbo metu buvau užpultas, yra tekę panaudoti kovines dujas. Atvykus į iškvietimą bute buvo neblaivus agresyviai nusiteikęs asmuo, kuris kibo į atlapus. Teko išsitraukti dujų balionėlį ir kviesti policiją. Po šio incidento greitosios pagalbos stoties vadovai kiekvieną ekipažą aprūpino dujų balionėliais. Atvejų, kai užpuolami greitosios pagalbos medikai, pasitaiko nuolat.
– Kalbant apie diagnostiką: jei Rusijos valstybė, vadovaujama Vladimiro Putino, būtų žmogus, kokią ligą jam diagnozuotumėte?
– Yra tekę jau atvažiuoti ir pas ukrainiečius pabėgėlius. Kai kurie jų išvažiavo iš karo zonos kaip stovi – kas su šlepetėmis, kas su marškiniais. Kam nušalo kojos, kas suviduriavo, kas net tablečių nepasiėmęs nuo lėtinių ligų...
Mano diagnozė Putinui – paranojinė šizofrenija. Atitrūkimas nuo realybės ir paties sugalvotų argumentų prioritetas. Visiškas atmetimas to, kas vyksta realybėje. Savikritikos nebuvimas. Agresija artimųjų atžvilgiu. Persekiojimo manija, persekiojimo kliedesiai ir taip toliau.
– Kaip manote, jei Rusijos kariuomenė ateis iki Lietuvos – kas laukia mūsų greitosios pagalbos tarnybų?
– Jeigu čia rusai elgsis taip, kaip elgiasi Ukrainoje, man atrodo, aš gausiu kulką vienas pirmųjų. Nebėgsiu: kaip buvau čia, taip ir būsiu, nes esu reikalingas. Dėl amžiaus ir sveikatos būklės jau nesu karo prievolininkas, bet liksiu. Šaudyt nemoku, tačiau mano darbas bus ypač reikalingas.
