Gastrolės be pabaigos
Su Natalija susitinkame Vilniaus senamiesčio kavinukėje. Čia, po vakarykščio koncerto filharmonijoje, jų ansamblis buvo pakviesti pietų ir be galo džiaugėsi, kad buvo vaišinami taip pasiilgtais ukrainietiškais barščiais ir Kijevo kotletais. Ukrainos nacionaliniame kameriniame ansamblyje „Kyjivo solistai“ („Київські Солісти“) groja talentingiausi Ukrainos stygininkai, dauguma jų – nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatai. Už ypatingus laimėjimus pristatant Ukrainos kultūrą ansambliui buvo suteiktas Ukrainos kultūros ambasadoriaus pasaulyje titulas. Šių metų vasarį „Kyjivo solistai“ buvo išvykę į gastroles. Kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, jie koncertavo Italijoje.
„Į prieš metus suplanuotas dviejų savaičių gastroles ruošėmės su didžiuliu nerimu – nuolat sekėme naujienas, ore jau tvyrojo karo nuojauta, bet širdyje turbūt niekas netikėjome, kad jis visgi įvyks... Vasario 23 d. 21 val. neramiomis širdimis išvykome iš Kyjivo palikę šeimas, tik vėliau sužinojome, kad jau 24 val. oro erdvė jau buvo uždaryta. Galima sakyti, jog mums pavyko palikti šalį vos ne paskutiniu skrydžiu. Ir šiaip turėjome skristi tik vasario 24 d., bet gastroles organizavę italai susipainiojo ir netyčia užsakė bilietus 23 d.", – pasakoja Natalija.
Atsibudus ryte moters laukė tikras košmaras: „Telefone radau gal penkiasdešimt praleistų skambučių, puoliau skambinti seseriai, kuri gyvena netoli manęs, tada ir sužinojau, kad Kyjive prasidėjo kariniai veiksmai... Tai buvo pats baisiausias rytas, mes niekada jo nepamiršime. Tai, kad mes nebuvome Ukrainoje, kėlė dar didesnę paniką, nes nežinojome, kas bus su mūsų šeimomis, vaikais, o grįžti niekaip negalėjome. Be to, vakare laukė koncertas, per kurį turėjome šypsotis ir groti, nors vos sulaikėme ašaras... Nuo tos dienos kiekvieną savo koncertą pradėdavome Ukrainos himnu ir pradėjome rinktis lėšas savo armijai. Suprasdami situaciją, mums italai pasiūlė daugiau koncertų, vėliau pradėjo plaukti kvietimai koncertuoti kitose šalyse. Nusprendėme tęsti savo kultūrinę misiją, nes tai vienintelis būdas, kuriuo galime padėti savo šaliai. Esame muzikantai, tad mūsų ginklai – instrumentai. Žinoma, toks darbas be galo sunkus – dirbame praktiškai be išeiginių, nesibaigiančios kelionės“.
Evakuoti šeimą
Natalija pasakoja ėjusi iš proto, nes namie liko devyniolikmetis sūnus, kuris prieš nepilnus metus buvo patekęs į labai sunkią autoavariją: jam lūžo stuburas, dubens kaulai, ilgai prabuvo komoje, reabilitacijose. Pirmas karo dienas jis nakvojo šaltuose rūsiuose, kur iš karto nuo šalčio ir drėgmės jam suintensyvėjo skausmai. Dėl sveikatos būklės jis galėjo išvykti iš šalies ir kai jo draugė, gyvenanti vienoje Europos šalių, pasiūlė atvykti pas ją, jis taip ir padarė, jam pavyko palikti šalį.
„Bet čia dar ne viskas. Namie vienas liko katinas, kuris man yra kaip tikras šeimos narys, padėjęs man išgyventi visas negandas. Būdama Italijoje mintimis bandžiau su juo kalbėtis, sakyti, kad esu su juo, juk jis, vargšas, nesupranta, kad kilo karas, o ne šiaip visi mes jį palikome... Dėl jo padariau maksimumą – radau galimybę, kaip perduoti buto raktus žmogui, kuris jį paėmė ir išvežė prie Ukrainos sienos, vėliau kiti žmonės jį per ją pervežė, paskui, nepatikėsite, atsiskyriau kuriam laikui nuo orkestro, kad pati nuvykčiau jo perduoti sūnui, bet viskas baigėsi laimingai“, – su šypsena dėl katino nueitus kryžiaus kelius prisimena Natalia.
Problemos dėl gydymosi
Ne ką mažesnius kryžiaus kelius Nataliai dabar tenka praeiti dėl savo sveikatos. Prieš trejus metus ji sužinojo, kad serga krūties vėžiu. Teko praeiti ilgą ir sunkų gydymą: pusės metų chemoterapiją, operaciją, švitinimą.
„Šiuo metu man taikoma hormonų terapija tabletėmis ir leidžiamos injekcijos kas mėnesį. Nors nuolat lankiausi pas savo onkologą stebėjimui, išvykdama trumpoms gastrolėms pasiėmiau reikalingų receptinių vaistų tiek, kiek jų reikėjo. Deja, jie greit pasibaigė ir prasidėjo kančių keliai bandant jų gauti. Europoje receptinių vaistų be recepto neįmanoma nusipirkti, o jie man būtini. Laimei, visur sutinku gerų žmonių, kurie padeda. Italijoje pavyko gauti tablečių keliems mėnesiams, sunkiau buvo su leidžiamais vaistais. Man reikalingą preparatą „Zoladex“ draugė bandė medžioti po visą Ukrainą, bet gavo ir man perdavė tik vieną pakuotę, visi buvo išpirkti. Ukrainoje jie pardavinėjami be recepto. Be galo dėkinga vokiečiams, kurie padėjo rasti gydytoją, kuris man šį vaistą suleido. Didelis ačiū ir vienai vilnietei, kuri atsiliepė į mano pagalbos prašymą ir padovanojo man dar vieną dozę šių vaistų. Dabar suku galvą, kokiu būdu juos pavyks susileisti Rygoje (ten laukia kitas gastrolių etapas). O po to vėl teks kas mėnesį sukti galvą, kaip gauti kitas dozes. Bijau ir pagalvoti, ką reikės daryti, kai ateis rutinininių tyrimų laikas, jau nekalbu apie taip reikalingas reabilitacijos procedūras rankai“, – nerimauja moteris.
Nesuvokiamas žiaurumas
„Galiu pasakyti, kad šeimai išvykus iš šalies šiek tiek emociškai jau ramiau, bet tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, sekame kasdien ir negalime nulaikyti ašarų... Tie žiaurumai, vaikų prievartavimai... Turiu pažįstamų, kurie padėjo išvežti tas pražilusias mažametes mergaites išmuštais dantimis, kurios buvo vinimis prikaltos prie stalų, nuo prievartavimų išdraskytais lytiniais organais... To negalėtų turbūt padaryti net patys žiauriausi žmonės, tad nesuvokiama, kaip tai atsitiko. Ir tai ne vieninteliai atvejai, jie vyksta masiškai. Galimai rusų kareiviai vartoja kokias psichiką žalojančias priemones. Mūsų pažįstami pasakoja ir siunčia nuotraukas, kur gatvėse kalnai sušaudytų gyvūnų ir paukščių iš prieglaudų, paukštynų. Už ką juos? Juk tie rusų kareiviai dar patys vaikai, iš kur tas žvėriškumas? Jiems niekada ukrainiečiai neatleis ir nepamirš“, – sunkiai žodžius renka Natalia.
Tokio palaikymo nesitikėjo
Kai paklausiu, kokie jausmai kyla Lietuvoje, ar jaučia palaikymą, Natalios akys nušvinta: „Visur jaučiamas begalinis palaikymas, miestuose pilna Ukrainos atributikos, Lietuvoje ypatingai šiltas palaikymas. Beje, visur koncertuose mus palaiko pirmieji valstybės asmenys, Vilniuje koncerte dalyvavo prezidentas su žmona, Švedijoje – karalius. Visada po koncertų būna oficialūs priėmimai, ten išreiškiamas palaikymas, siūloma pagalba, reikalingi kontaktai. Apskritai, karas parodė, kokie mes galime būti vieningi ir susitelkę, didžiuojuosi tuo. Tai labai suartina ir niekada nepasimirš. Jei koncertai pasibaigs, turime pasiūlymų kolektyvui, kur galėtume laikinai pagyventi. Bet pati didžiausia svajonė – grįžti namo, į Ukrainą“.
Iš viso 2022 m. vasario–gegužės mėn. ansamblio gastrolės Europoje aprėps net dešimtį šalių: Italiją, Šveicariją, Vokietiją, Švediją, Norvegiją, Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją, Daniją.
