Nugarkaulių laužymas
Kai baigiau Žarėnų vidurinę mokyklą, pagrindinė pokalbių tema buvo apie tai, kur stosi, kur toliau mokysiesi. Pirmūno, garsaus fiziko ir radisto Stasio Viskanto taip pat visi bendraklasiai ir mokytojai šito klausė. Prisimenu, kaip kartą Stasys liūdnai man pasakė:„Visi manęs klausia, ar stosiu, ar stosiu, bet niekas nepaklausia, ar aš įstojęs turėsiu iš ko mokytis?!“
Neturėjo... Žinojome, kad Stasio tėvai, buvę mažažemiai, sunkiai verčiasi, neturtingai gyvena, bet kad negalėtų leisti savo gabaus sūnaus į aukštąją, kažkaip nepagalvodavom. Kadangi Stasys gyveno netoli Žarėnų, jam nereikėjo nei kambario nuomoti, nei bendrabutyje gyventi, tad mokyklą jis baigė nesunkiai, o štai pasirodė, kad toliau mokytis negali...
O juk ėjo pirmieji iš liaupsintojo socializmo metai, rodos, tokie parankūs, artimi buvusių mažažemių Stasio tėvams.... Bet nepraturtėjo jie, neatsigavo pusvelčiui dirbdami tarybiniame ūkyje, nepajėgė sūnaus leisti į mokslus...
Bet jis nepaklydo – radistu atitarnavęs sovietinėje armijoje , ėmė dirbti Kauno radijo gamykloje, vakarais studijavo tuometiniame Politechnikos institute, baigęs jį tapo radijo inžinieriumi... Bet kiek jam teko vingiuoti – veltui praleisti tris metus armijoje, paskui dirbti ir mokytis...Tuo tarpu sovietinė Stalino konstitucija klykė, kad tarybiniam jaunimui visi keliai atviri į mokslą... Tai skambėjo tarsi pasityčiojimas. Taip, jie buvo atviri – juk nė vienos šalies – ne tik socialistinių, bet ir kapitalistinių Konstitucijos nedraudė stoti į aukštąsias mokyklas, tą patį sakė ir senoji Lietuvos Konstitucija, bet kitas klausimas, ar jaunuolis praktiškai materialiai buvo pajėgus įstojęs pragyventi iš kuklios stipendijos, ar jo tėvai – kolūkiečiai ar darbininkai, tada labai mažai uždirbdami pajėgs išlaikyti mieste gyvenančius, dažnai butus nuomojančius savo vaikus.
Beje, į Žarėnus tada iš aplinkinių Saušilio ir Šašaičių kaimų po 5–7 kilometrus vaikščiojo, slidėmis ir dviračiais važinėjo Danielius Vaišė, Juozas Lekavičius, Jonas Jankauskas, Juozas Bružas bei kiti vaikai, bet jie tetų, kaip aš Žarėnuose neturėjo, kurios priimtų gyventi, bendrabučio dar nebuvo, tad jie ilgainiui nuo tų ilgų, sunkių kelionių pavargo ir metė mokslus. Taigi, ir jiems, kaip žadėjo sovietinė konstitucija, kelias į mokslą praktiškai užsidarė...
Bet gyventi reikėjo ir socializmo sąlygomis. Ir nespurdėti, nedejuoti, o džiaugtis juo, viskam pritarti, su viskuo sutikti, visur „savo noru“ dalyvauti.. Taip „savo noru“ ėjome balsuoti, „savo noru“ dalyvaudavome demonstracijose ir šaukėme „Valio“ tribūnose stovintiems partijos ir vyriausybės vadovams, nešėme plakatus su šūkiais „Tegyvuoja Tarybų Sąjungos komunistų partija“, kuriuos, žinoma, paruošdavo ir įbrukdavo patys tos partijos šulai.
Žinia, buvo nemažai tokių, kuriems tos demonstracijos patikdavo, jie eidavo į jas noriai, bet dauguma, kaip minėjau, būdavo verčiami dalyvauti, kaip ir darbe. Prisimenu, kaip kartą kai mokiausi Vilniaus universitete, per Gegužės pirmosios šventes išvažiavau namo – aplankyti tėvų, parsivežti maisto ir tokioje demonstracijoje nedalyvavau. Bet tuoj po tų švenčių Istorijos filologijos fakulteto komjaunimo komiteto sekretorius pareikalavo rašyti pasiaiškinimą, kodėl nedalyvavau toje demonstracijoje. Šiaip taip išsisukau, įrodžiau, kad tikrai man reikėjo važiuoti namo. Tada supratau, kad tai išties yra privalomas dalykas, duoklė socializmui. Žinau, kad panašiai tos demonstracijos buvo organizuojamos ir kitur. Paklausta, ar dalyvaudavo jose, viena buvusi Telšių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato darbuotoja nustebusi kalbėjo: „Tai ar galėjai jose nedalyvauti?! Į darbą galėjai neateiti, o į demonstraciją – privalėjai. Prieš šventes vadovai vaikščiojo po cechus su darbuotojų sąrašais ir reikalavo pasirašyti, kad tikrai dalyvausi demonstracijoje ir pagrasindavo– jei neateisi – gausi piniginę baudą. Todėl ėjome ir žygiavome.“ Buvusi viena Plungės vaikų darželio metodininkė taip pat sakė, kad prieš šventes vedėja įbrukdavo darbuotojų sąrašus ir liepdavo surinkti auklėtojų parašus, kad tikrai ateis į demonstraciją. Ūkvedė turėdavusi surinkti savo skyriaus darbuotojų parašus. Taigi, žingsnis į šoną ir būsi pastebėtas, įvertintas, gal net pasmerktas. Toks buvo tas socializmas, turėjai gyventi taip, kaip reikalauja partija, trokštanti pasauliui įrodyti, kad darbo liaudis ja džiaugiasi ir tą meilę štai viešai demonstruoja.
Bet tai dar buvo palyginti švelni prievartos forma. Aš prisimenu ir kitą, griežtesnę, brutalesnę. Kartą dar septintojo dešimtmečio pradžioje, viename susirinkime rajono komjaunimo komiteto pirmasis sekretorius kumščiu trankydamas stalą šaukė: „Kam nors nugarkaulis lūš, bet komunizmą pastatysim!“ Šiurpuliukas tada nubėgo nugara. Šiaip sekretorius neatrodė agresyvus, buvo gana mielas, linksmas vaikinas, tad nustebau, kaip jo galvoje gimė tokie agresyvūs žodžiai. Tikriausiai kas nors kitame, aukštesnio lygio pasitarime partijos vadai taip jam pasakė, matyt, vertė dirbti kiečiau, reikliau. Ir aš nemaniau, kad tas mielas vaikinas kam nors tiesiogine prasme laužys nugarkaulius, bet čia pat prisiminiau, kad išties jo vyresni vadai tada dar netolimoje praeityje, pokario metais, išties elgėsi taip žiauriai, jau tiesiogine prasme šaudė, žudė, kankino laisvės kovotojus, tarpduriuose traiškė partizanų kaulus. Daugelis žino, prisimena, kaip dar karo pradžioje, 1941 metų birželio 24 dieną, lietuviškųjų kolaborantų, partijos veikėjų ir kalėjimo prižiūrėtojų padedami ne šiaip sušaudė, o nužudė, nukankino Telšių kalėjimo politinius kalinius, jų kūnai buvo taip sudarkyti, kad net artimieji juos atkasus nebegalėjo kai kurių atpažinti. Matyt, įtūžę kareiviai surištus kalinius pribaiginėjo durtuvais ir šautuvų buožėmis.
