Kelionė truko ilgai
Kaip pasakojo Anastasija tarp jos ir jos personažo – nemažai panašumų. Šveicarų režisieriaus Elie Grappe juostoje merginos įkūnytai Olgai tenka slėptis nuo Kyjive vykstančių riaušių, o dabar pačiai Anastasijai išties tenka migruoti iš karo siaubiamos gimtosios Ukrainos.
„Bendra tarp manęs ir mano herojės yra tai, kad Olga taip pat palieka Ukrainą, nes jos mamą persekioja ir Olga yra pavojuje. Dabar manęs niekas nepersekiojo, bet mano gyvybei buvo iškilęs pavojus dėl susiklosčiusios situacijos, todėl priėmėme tokį sprendimą, kad man geriau išvykti“, – pasakojo mergina. Iš Charkivo ji atvyko iki Krokuvos. „Kelias buvo ilgas. Pirmiau 22 valandas važiavome traukiniu. Paskui visą dieną važiavome autobusu, stovėjome prie sienos, galiausiai dar Lenkijoje kokias 3 valandas teko važiuoti. Traukinyje vietų nebuvo, visi vienas prie kito prisiglaudę. Maži vaikai su mamomis ar močiutėmis. Aš važiavau viena, nes mano mama gyvena mieste, kur kol kas ramu, o močiutė – Luhanske“, – savo kelionę pasakojo Anastasija.
Filme vaizduojamus Maidano įvykius pati aktorė anuomet stebėjo per televizorių. „Aš tuo metu buvau Luhanske, o Maidanas vyko Kyjive, tad viskas buvo toli. Buvo baisu, bet bėgti tuomet tikrai nesiruošėme“, – pasakojo Anastasija.
Džiaugiasi tokia galimybe
Filmas „Olga“ yra jos debiutas kine. „Filmo režisierius mane pastebėjo per gimnastikos varžybas. Paskui jis atvyko į Ukrainą, pasiūlė man ateiti į atrankas pagrindiniam vaidmeniui. Aš nuvykau. Iš viso buvo trys kastingai. Visus juos praėjau ir mane pasirinko. Anksčiau apie karjerą kine rimtai nesusimąstydavau. Žiūrėdavau filmus, galvodavau, kaip jie kuriami, kaip viskas padaroma, norėjosi susipažinti iš arčiau, bet tikrai nesitikėjau, kad pati filmuosiuosi“, – pasakojo jaunoji aktorė.
Vienas didžiausių iššūkių, anot Anastasijos, buvo išmokti prancūzų kalbą. „Sunku buvo priprasti prie atmosferos, prie kitos aplinkos, žmonių. Be to, filme reikėjo kalbėti prancūziškai, tad reikėjo išmokti, kad galėčiau suprasti, ką kalbu“, – sakė Anastasija.
Jos artimieji džiaugėsi dėl tokios pasitaikiusios galimybės. „Mama buvo laiminga, ji nesitikėjo, močiutė labai didžiavosi manimi. Palaikė mane. Jei buvo kokių nors problemų, jei buvau pavargusi, sakydavo, kad pakentėčiau, kad viskas bus gerai, kad esu šaunuolė“, – šypsojosi mergina.
Ji pati savo darbą kino juostoje vertina kritiškai. „Esu savikritiška, man sunku į save žiūrėti. Esu sau griežta. Bet tai normalu, yra momentų, kurie man patinka ir kurie nepatinka. Mama žiūrėjo, sakė, kad viskas gerai. Šiaip ar taip džiaugiuosi, kad man pasitaikė tokia galimybė, nes tai kažkas naujo mano gyvenime“, – pasakojo jaunoji aktorė.
Artimiausiuose jos planuose – kelionė į Ciurichą , kur bus pristatomas filmas. Po to Anastasija ieškos, kur apsistoti, kur išsinuomoti salę treniruotėms, kur įsidarbinti į cirką. „Kai baigiau savo karjerą gimnastikos sporte, perėjau į cirką. Turėjau išvažiuoti į Vokietiją, bet prasidėjo karas ir nespėjome sutvarkyti dokumentų. Todėl kol kas apsistosiu Šveicarijoje. Planų su kino industrija kol kas neturiu. Esu susikaupusi ties sportu ir neturiu laiko kažkam kitam. Be to, kol kas ir jokių pasiūlymų negavau iš kino pasaulio“, – sakė Anastasija.
Filmavimo procesus trikdė pandemija
Filmas „Olga“ pasakoja apie ukrainiečių gimnastę, kuriai tenka išgyventi panašius jausmus į tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje. Dramos veiksmas nukelia į Maidano įvykius: kol 15-metė ruošiasi Europos čempionatui, kovoja dėl kelialapio į Olimpines žaidynes, namuose Ukrainoje vyksta karas.
Sukrečiantys vaizdai, pavojuje atsidūrusi mama, draugų ašaros – merginai tenka atrasti jėgų siekti pergalės sporte, nors mintys sukasi apie šalies ir jai brangiausių žmonių likimą.
Filmą šveicarų režisierius Elie Grappe kūrė pusšeštų metų, filmavimas truko septynis mėnesius – tuomet procesus trikdė ir pandemijos iššūkiai. Tačiau nors šiandien „Olgos“ siužetas tampa dar aktualesnis nei prieš metus, kai juosta išvydo dienos šviesą, E. Grappe tikina šiandien apie tai nebegalvojantis. „Realybė dabar tokia žiauri, kad apie filmą daugiau nebegalvoju. Dabarties įvykiai Ukrainoje nebekeičia filmo reikšmės. Tik noriu tikėti, kad žmonės žiūrėdami filmą šiandien, supras, kad tai Maidano įvykiai, kurie vyksta ne dabar, o prieš aštuonerius metus“, – komentavo režisierius.
