Nusprendė bėgti
Apie Alisą Delfi jau rašė čia. Pagalba ir parama mergaitei jau kurį laiką rūpinasi paramos ir labdaros fondas „Rūpestinga širdelė“. Beveik prieš trejus metus Alisa į šį pasaulį atėjo mėnesiu anksčiau nei turėjo – 36 savaičių. Gimdymas buvo sklandus, gydytojai nepastebėjo jokių sveikatos sutrikimų. Bet trečią dieną, kai mamą ir mergaitę turėjo išleisti namo, gydytojams įtarimų sukėlė Alisos širdyje girdimi ūžesiai. Pradėjus tyrimus, paaiškėjo, kad Alisa turi begalę sveikatos sutrikimų. Jos diagnozės: daugybiniai apsigimimai dėl mikrostruktūrinės chromosomų patologijos, perinatalinis centrinės nervų sistemos pažeidimas, toninio sutrikimo sindromas, spazminė tetraparezė, uždelstas psichomotorinis vystymasis.
Vis dėlto su šeimos ir gerų žmonių pagalba Alisa darė pažangą, lankė reabilitacijas, mankštas, įvairius užsiėmimus ir džiaugėsi kiekvienu mažu pasiekimu. Deja, šių metų vasario 24 d. viskas apsivertė aukštyn kojomis. Šeimos gyvenimą sugriovė Ukrainoje prasidėjęs karas. Šeima gyveno Charkive. Tėtis prižiūrėdavo mergaitę, o mama dirbo. Kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, teko galvoti, ką daryti toliau. „Iš pradžių laukėme. Viskas buvo labai neaišku. Savaitę sėdėjome namie, nežinojome, ką daryti. Charkivas šiandien yra vienas iš karščiausių taškų Ukrainoje. Pusės jo jau nebėra. Turėjome maisto ir produktų Alisai savaitei, tad iš pradžių kažkaip laikėmės, bet paskui viskas ėjo į pabaigą. Kadangi karo veiksmai Charkive buvo aktyvūs, niekas nieko čia nepristatydavo. Nei kefyro, nei jogurto, nei varškės nenueisi ir nenusipirksi. O jei kurioje nors parduotuvėje ir buvo, miestas didžiulis, važiuoti pavojinga. O eilės – po tris valandas. Labai sudėtinga“, – pasakojo Alisos mama Alesia.
Kai bombardavimas ėmė artėti, reikėjo priimti sprendimą. „Kai pradėjo bombarduoti kaimyninius rajonus, girdėjome naikintuvų garsus. Negalėjome suprasti, ar raketa lekia į mūsų namą, ar į gretimą. Buvo labai baisu. Žmonės slėpėsi rūsiuose, koridoriuose, mes irgi bėgome slėptis, bet su Alisa labai sudėtinga. Be to, rūsyje šalta, ilgai su vaiku ten neišsėdėsi. Kelias dienas galvojome, kaip išvažiuoti, kiek tai saugu. Mieste nebuvo benzino, negalima važiuoti į degalinę ir įsipilti. O jei kur nors ir yra, ten valandų valandas turi stovėti eilėje. Pavyzdžiui, kol mūsų draugė sulaukė savo eilės, benzinas baigėsi“, – pasakojo moteris.
Vis dėlto viską apsvarstę šeima nutarė bėgti. „Susirinkome būtiniausius daiktus, užvažiavome pas pažįstamus, kurie turėjo benzino, ir išvykome iš miesto. Po to perskaitėme, kad po poros valandų, kai mes išvažiavome, į tą kelią pataikė naikintuvų raketos. Nors ir sunkiai, bet mes sėkmingai išvykome. Toliau per Ukrainą važiavome kokias 5 dienas. Didelės eilės, blokpostai lėtina judėjimą. Mes važiavome po 18 valandų per parą, porai dienų stojome ilsėtis, kad Alisa galėtų atsigauti. Jai buvo sunku nuolat sėdėti. Galiausiai pasiekėme Lenkiją, o po to – jau ir Lietuvą“, – pasakojo Alesia.
Galvos, ką daryti toliau
Į Lietuvą šeima atvyko praėjusią savaitę. Su savimi pasiėmė tik būtiniausius daiktus, kelis žaislus. „Labai reikėjo vežimėlio, kad galėtume Alisą išvežti į lauką. Laimei, žmonės padovanojo. Namuose turėjome specialią kėdutę, jos dar neturime, bet gal pavyks įsigyti. Vaistų Alisai nereikia, o visus reikalingus papildus pasiėmiau iš namų“, – pasakojo moteris.
Ką darys toliau, kol kas šeima nežino. „Mano giminaitė pakvietė mus į Vokietiją pas save pagyventi. Ten galima ieškoti ir reabilitacijos. Dabar Alisa jau tris savaites be reabilitacijų ir tai pradeda matytis. Ukrainoje lankėme mankštas, masažus be pertraukos. Jos raumenų tonusas yra aukštas, todėl nuolat reikia masažuoti, kad atsipalaiduotų. Kitaip ji blogai miega, jai skauda. Fizinė reabilitacija labai reikalinga. Priešingu atveju pasiektas progresas ims slopti, o to nesinorėtų. Ilgai dirbome, kad pasiektume tai, ką šiandien ji moka“, – pasakojo mama.
Paklausta, kas girdėti jiems iš Ukrainos, moteris pasakojo, kad giminių Charkive neturi, o vyro giminės gyvena kitame mieste, kuriame jau irgi prasidėjo koviniai veiksmai. „Jau negalime jiems normaliai prisiskambinti, ryšys trūkinėja. O Charkive nuomojomės butą, jo šeimininkė irgi išvyko iš šalies, todėl net nežinau, ar tas butas dar nesubombarduotas. Kol kas mačiau per žinias, kad namas dar stovi“, – pasakojo moteris.
Ji džiaugiasi laiku priėmusi teisingą sprendimą. „Gerai, kad nelaukėme baisiausio. Kai prasidėjo bombardavimas, guldydavau vaiką miegoti, guldavausi pati ir galvojau, kad gal rytoj ir nebeatsibusiu. Tai labai baisu“, – pasakojo Alesia.
Šiandien ji tikisi, kad jos dukrytė ir toliau galės gauti reikiamą pagalbą, reabilitacijas ir ramų bei saugų gyvenimą. Šiuo metu Alesia neturi darbo ir intensyviai galvoja, ką daryti toliau. Šeimą globojantis paramos ir labdaros fondas „Rūpestinga širdelė“ kviečia nelikti abejingais ir prisidėti prie Alisos gerovės. Pinigai, kurie Alisai jau buvo suaukoti, panaudoti mergaitės reabilitacijai.
Paramą Alisai suteikti galite:
A/S LT80 7300 0101 44236452
Gavėjas – Labdaros ir paramos fondas „Rūpestinga širdelė“
„Swedbank” AB Banko kodas – 73000
Paskirtis – PARAMA ALISAI
Siųsdami SMS numeriu 1670 su žodžiu AUKA (SMS kaina 5 EUR)
