Dvynių Jennifer ir Gillian Pollock istorija
Po metų Florence pastojo, o 1958-ųjų spalio 4-ąją pagimdė dvynukes. Gillian ir Jennifer buvo tiesiog identiškos, tačiau nuo pat gimimo turėjo skirtingas žymes. Jennifer turėjo du apgamus: vieną ant juosmens – lygiai tokį, kokį turėjo ir mirusioji Jacqueline, ir kitą – ant kaktos – labai panašų į Jacqueline turėtą randą, rašoma portale „Historic Mysteries“.
Kai dvynukėms sukako trys mėnesiai, Pollockai persikėlė į Vitli Bėjų. Praėjus porai metų mergaitės ėmė klausinėti apie vyresnėms seserims priklausiusius žaislus, nors niekada nebuvo jų regėjusios. Kai šeima grįžo į Heksamą, dvynukės, nors niekada nebuvo tenai buvusios, ėmė tarytum atpažinti įvairias vietas, kurias jų seserys puikiausiai pažinojo. Nuostabą taip pat kėlė panika, kuri abiem užeidavo pamačius judantį automobilį.
„Automobilis atvažiuoja mūsų pasiimti!“ – šaukdavo mergaitės.
Kai Gillian ir Jennifer sukako penkeri, keisti, it iš praėjusio gyvenimo atklydę prisiminimo liovėsi ir jų gyvenimai ėmė tekėti normalia vaga. Vieną dieną dvynukės patraukė vaikų reinkarnacijos reiškinius tyrinėjusio psichologo Iano Stevensono (1918–2007) dėmesį. 1987-aisiais jisai parašė knygą pavadinimu „Children Who Remember Previous Lives: A Question of Reincarnation“ („Vaikai, prisimenantys ankstesnius gyvenimus. Reinkarnacijos klausimas“). Knygoje mokslininkas aprašė 14 galimų reinkarnacijos pavyzdžių, tarp kurių buvo ir Pollockų mergaičių atvejis.
Reinkarnaciją I. Stevensonas nuodugniai studijavo net 40 metų ir ištyrė tūkstančius šį reiškinį įrodančių atvejų. Daugelis jo nustatytų pavyzdžių atkeliavo iš Azijos kraštų, kuriuose, kaip žinia, masiškai tikima reinkarnacija. Ją pripažįstančias šalis savo tyrimams I. Stevensonas pasirinko kaip tik dėl to, kad tėvai, netikintys tokio reiškinio egzistavimu, paprastai pradeda tildyti apie ankstesnius gyveninimus prabylančius vaikus. Vaikai tapo kone idealia studijų medžiaga, kadangi jų pasakojimų apie tai, kas kažkada nutiko, nebuvo pagrindo laikyti pramanytais.
Ar reinkarnacija egzistuoja?
Išties nemenkas skaičius žmonių, tarp kurių ir Johnas Pollockas, tiki reinkarnacija. Tai dogma, suformuluota tokių religijų kaip induizmas ir budizmas. Žinia apie sielų persikūnijimą (kas iš esmės ir yra reinkarnacija) teikia tam tikrą paguodą, nes yra pagrįsta tikėjimu, kad teks gyventi ne vieną gyvenimą, o ne kentėti visą amžinybę po mirties.
Visgi ar tasai sielų persikūnijimas iš tiesų vyksta? Virdžinijos universitete tokie mokslininkai kaip I. Stevensonas daugiau nei pusšimtį metų užsiima reinkarnacijos studijomis. Kaip jau minėta, tipiniais jų stebėjimo objektais tampa vaikai, kadangi suaugusiųjų įsitikinimus apie juose gyvuojančią anksčiau gyvenusio žmogaus sielą, esą, gali nulemti knygose skaitytos arba filmuose matytos istorijos.
Konkrečiai I. Stevensonas aprašė moters, kuriai psichologas sukėlė hipnozę, atvejį. Ji, esą, ėmė pasakoti apie gyvenimą XIV a. Angliją valdžiusio Ričardo II dvare. Visgi vėliau paaiškėjo, kad moteris buvo skaičiusi romaną, kuriame karaliaus dvaras figūruoja kaip aprašytų įvykių vieta, taigi, daugybė moters paminėtų detalių iš menamo ankstesnio gyvenimo atkeliavo būtent iš to romano puslapių.
Vaikų lūpomis pasakojamų istorijų panašiai paaiškinti nepavyksta, o pasitaiko tikrai neįtikėtinų, tiesiog stulbinančių atvejų. Pavyzdžiui, Jamesas Leiningeris, 1998-aisiais San Fransiske gimęs vaikas, sulaukęs dvejų metų pradėjo sapnuoti košmarus apie lėktuvo sudužimą. Tokį sapnų turinį nulėmė prisiminimai iš praėjusio gyvenimo, kai jis, būdamas lakūnas, kariavo Antrajame pasauliniame kare. Jamesas galėjo papasakoti tėvams kone viską apie to meto lėktuvus, o jo tėvai tikrai nebuvo entuziastingi Antrojo pasaulinio karo tyrinėtojai, apsistatę atitinkamomis knygomis ir suvenyrais.
Iš tiesų keista, kad visiškai jaunų vaikų galvelėse sukirba prisiminimai, kurių niekaip negalima susieti su jų pačių patirtimi. Dvynės Pollock kaip tik ir buvo vienos iš tokių, todėl jų atvejį ir linkstama priskirti prie galimų reinkarnacijos įrodymų. Tie, kurie tiki reinkarnacija, įgyja pagrindą turėti viltį – guostis bent tuo, kad brangūs artimieji, su kuriais išskiria mirtis, kurią nors dieną neišvengiamai sugrįš, tik jau kitu pavidalu.
