1874-aisiais Masačusetse, Jungtinėse Valstijose, nuteistas J. Pomeroy tapo jauniausiu asmeniu per visą ligtolinę valstijos istoriją, kuris buvo pripažintas kaltu dėl pirmojo laipsnio žmogžudystės. Vaikinui tada buvo keturiolika, bet jo nusikaltimai stebino žiaurumu ir kraugeriškumu. Visus likusius 58-erius savo gyvenimo metus J. Pomeroy praleido kalėjime. Ten ir mirė sulaukęs 72-ejų, rašoma portale „Historic Mysteries“.
J. Pomeroy užaugo vargingame Čarlstauno rajone. Vaikas turėjo įgimtą defektą: viena jo akis buvo aptraukta stora balta plėvele. Mokykloje jam teko kęsti nesibaigiančias patyčias, o namuose – mušimą. Visgi vargu ar šitos aplinkybės galėtų būti pateiktos kaip deramas pateisinimas tam, ką jis padarė, – kraupiems nusikaltimams.
Vaikystė
Jesse Pomeroy gimė 1859-aisiais Thomo J. Pomeroy ir Ruth Ann Snowman šeimoje. Jis buvo antras poros vaikas – turėjo dvejais metais vyresnį brolį, vardu Charlesas Jeffersonas.
Manoma, kad Jesse tėvas buvo Jungtinių Valstijų pilietinio karo veteranas. Jis dirbo laivų statykloje. Nors ir nėra tvirtų įrodymų, labai tikėtina, kad jis mušė savo vaikus.
Žmonės tvirtino, kad jaunėlį sūnų Jesse Thomas reguliariai apčaižydavo botagu, be to, privertęs nusirengti iki nuogumo. Tarsi bėdų dar būtų maža, 1871-aisiais Jesse rimtai susirgo pneumonija. Deja, liga nesibaigė be pasekmių.
Nusižengimus ir smulkius nusikaltimus Jesse pradėjo daryti labai anksti. Būdamas vos penkerių metų, anot kaimyno, jis mirtinai užbadė katę, o tai padaręs išmetė ją į upę. Vienas iš jo mokytojų teigė Jesse buvus labai savotišku, nesukalbamu, ne šiaip blogu, bet sunkiai perprantamu.
Vienu mėgstamiausių berniuko laisvalaikio užsiėmimų buvo skaityti romanus apie gyvenimą Laukiniuose Vakaruose: jis godžiai traukė į save knygose aprašytas tų kraštų realijas.
Kadangi Jesse, kaip minėta, turėjo įgimtą defektą, kiti vaikai jo šalinosi. Nekeista, kad su laiku berniukas visiškai užsisklendė.
Nusikaltimai
Maždaug 1871-aisiais Čarlstauno laikraščiai pradėjo mirguliuoti nemenką šiurpą keliančiais vaikų pasakojimais. Tai buvo skundai dėl patirto fizinio žalojimo ir seksualinio smurto. Vaikai kalbėjo, kad šitaip su jais elgėsi už juos didesnis ir vyresnis berniukas. Jisai, esą, nusiviliodavo juos iš pagrindinės gatvės žadėdamas duoti saldainių, tačiau iš tikro imdavo smurtauti.
Kai kuriems vaikams teko patirti sužalojimų peiliu ir smeigtukais. Labiausiai nukentėdavo veidas ir genitalijos. Dienraštis „Boston Globe“ išspausdino vaikus žalojusio berniuko aprašą. Tada skriaudikas buvo įvardijamas kaip Mažametis kankintojas ir Raudonasis velnias.
Jesse motina Ruth ir, matyt, daugelis kitų Čarlstauno gyventojų netrukus susigaudė, kad aprašas ganėtinai tiksliai atitinka Jesse išvaizdą. Šitai supratusi moteris su šeima patyliukais persikėlė į Bostono pietus: ji vylėsi, kad gandai nepasklis, o Jesse pavyks kaip nors perauklėti. Deja, jos lūkesčiai nepasitvirtino.
1872-ųjų rugpjūtį buvo rastas nukankintas ir paplūdimyje paliktas berniukas. Vėliau atsirado dar vienas – primuštas, išžagintas ir pririštas prie telefono stulpo. Trečioji auka vietos policijai nurodė, kad jo užpuolikas – vyresnis vaikas su marmurine akimi.
Paieškos pagal šį konkretų ir labai specifinį bruožą atvedė prie namų, kuriuose gyveno Jesse Pomeroy, durų. Jis tuojau pat buvo išgabentas į Vestboro berniukų perauklėjimo mokyklą. Joje turėjo prabūti šešetą metų, bet Ruth tikėjosi, kad jau po kelių mėnesių pavyks kažkokiais būdais jį iš tenai susigrąžinti.
Sulaikymas
Nepaisydamas susikirtimų su teisėsauga ir fakto, kad kartą jau buvo įkliuvęs, Jesse nesiliovė smurtauti. Praėjus vos mėnesiui po jo sugrįžimo iš pataisos institucijos, buvo paskelbta žinia apie dešimtmetės Katie Curran dingimą. Paskutinį kartą žmonės ją matė Ruth Pomeroy priklausiusioje parduotuvėje...
Vien tik ši aplinkybė galėjo versti sunerimti, bet tai, jog būtent Jesse turėdamas laisvo laiko darbuodavosi parduotuvėje, dar labiau sustiprino negerą nuojautą. Paauglys buvo nuodugniai apklaustas, o parduotuvė – apieškota. Jokių Katie pėdsakų aptikti nepavyko.
Įkalčių atsirado tik po penkių savaičių. Kaip tik tada paplūdimyje buvo rastas keturmečio Horace‘o Milleno kūnas. Į griovį numestus palaikus rado pora moliuskus rinkusių berniukų.
Horace‘o kūnas buvo nusėtas sužalojimo žymėmis. Jo lytiniai organai buvo beveik nupjauti. Visą kūną bjaurojo durtinės X formos žaizdos. Buvo matyti ir padegimo požymių.
Į vietą, kurioje buvo rastas Horace‘o kūnas, atvykusi policija paėmė pirštų atspaudus. Kadangi įtarimų ir taip tolydžio daugėjo, pareigūnai dar kartą apsilankė Jesse Pomeroy namuose. Paauglį jie rado susikruvinusį, su įdrėskimų žymėmis ant odos. Veikiausiai tai buvo Horace‘o gynimosi požymiai. Jesse batų padų atspaudus policija sulygino su tais, kurie buvo rasti įvykio vietoje. Galiausiai, buvo rastas ir kruvinas peilis.
Prisipažinimas
Policija tuojau pat išgabeno paauglį iš namų ir surengė apklausą. Nors surinktų įrodymų ir įkalčių buvo daugiau negu pakankamai, vis viena buvo būtina išgauti prisipažinimą.
Šitai pavyko daug lengviau nei buvo galima tikėtis. Per apklausą Jesse ne tik prisipažino, kad nužudė Horace‘ą („Manau, kad taip“, – pasakė jis, paklaustas, ar nužudė vaiką), bet atskleidė dar 27 savo paties rankomis įvykdytas žmogžudystes. Jo nurodytas skaičius niekada nebuvo patvirtintas, nors prisipažinimas padėjo policijai surasti Katie Curran palaikų likučius: jie buvo užkasti netoli Jesse motinos parduotuvės.
Jesse buvo patrauktas į teismą ir pripažintas kaltu dėl Horace‘o Milleno ir Katie Curran nužudymo. Iš pradžių buvo paskelbta mirties bausmė, tačiau, atsižvelgiant į jaunuolio amžių, buvo pademonstruotas šioks toks atlaidumas: Jesse buvo paliktas gyvas – bausmė buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. Paauglį gynęs advokatas mėgino reikalauti pripažinimo nepakaltinamu, tačiau toks variantas buvo atmestas.
Aukštos moralės gynėjais save laikantys piliečiai įvykusio teismo epizodu naudojosi kaip pavyzdžiui, kuris, esą, akivaizdžiai bylojo apie moralės standartų nuopuolį. Dėl to, kad šitaip gali vykti, jei kaltino pigius bulvarinius skaitalus, pripildytus kruvinų ir šiurpą keliančių scenų. Vis dėlto bandymas sukelti paniką dėl moralinio degradavimo patyrė fiasko, mat Jesse nebuvo skaitęs nė vieno bulvarinio romano.
Mirtis
Jesse kalėjimo bausmė išvirto į be galo ilgą buvimą vienumoje: jam buvo leista tiktai valgyti ir savarankiškai mankštintis. Dar buvo leista skaityti ir šiuo leidimu jis naudojosi kaip tikra prabanga. Aišku, iš neturėjimo ką veikti jo mintyse ėmė ryškėti pabėgimo planas.
Pabėgti Jesse bandė net kelis kartus, tarkim, mėgino prasikasti tunelį arba pasinaudoti dujų linija ir išsprogdinti kameros duris. Visgi pabėgti nepavyko. Tik 1917-aisiais, kai buvo jau 41-ų, Jesse pagaliau buvo leista susitikti su kitais kaliniais. 1929-aisiais Jesse buvo perkeltas į Bridžvoterio kalėjimą. Po trejų metų jame ir mirė – senas ir vienišas.
