– Nusikelkime mintimis į pačią pradžią. Ar tiesa, kad nerimą keliančių sveikatos sutrikimų jautėte dar pora metų prieš išgirstant liūdną diagnozę?

– Taip porą metų prieš diagnozę eilinės sveikatos patikros metu atlikus kraujo tyrimus šeimos gydytoja pastebėjo, kad kraujyje ženkliai nukritęs hemoglobinas. O ir pati ėmiau pastebėti, kad atsirado pastovus šleikštulys, silpnumas, neišsimiegodavau, miego metu labai gausiai prakaitavau (nakties metu ne tik pižamą, bet ir paklodę tekdavo pakeisti), pastoviai jaučiau norą tuštintis, bet to iki galo nepavykdavo padaryti. Mačiau, kad pakitusios išmatos, išsipūtęs pilvas, ypatingai po valgio, tindavo kojos, ko niekada nebuvo.

– Kokius kelius ir klystkelius teko nueiti ieškant ligos? Esate minėjusi, jog daugiau nekartotumėte klaidos aklai pasitikėti gydytojais.

– Šeimos gydytojai paklausus, gal pati turiu įtarimų, kas galėjo turėti įtakos ženkliai pablogėjusiems kraujo rodikliams, pakišau mintį, kad gal nuo gausių menstruacijų, nors lyg ir neturėjo to būti, nes menstruacijų metu visada itin gausiai kraujuodavau (25 metus), o kraujo rodikliai iki tol būdavo „auksiniai“. Buvusi šeimos gydytoja siuntė pas ginekologus, šie nieko rimto nerado, vieno vizito metu pas ginekologę, su gydytoja apsitarėme atlikti išsamesnius tyrimus, kaip ji sakė: turbūt ne ten ieškome ligos, man atrodo, kad čia viskas kur kas rimčiau. Bet šeimos gydytoja vis nuramindavo, patardavo išgerti kursą geležies, o jei jaučiuosi pavargusi, pasiimti nedarbingumą. Kai išsakiau visus simptomus, pasiūlė raminamųjų geresniam miegui.

Situacija blogėjo, prasidėjo periodas, kai beveik tris mėnesius viduriavau. Dirbu logopede, specialiąja pedagoge, tai pravedu pamoką mokiniams ir bėgte į wc... Atrodė, kad nebetoleruoju pieno produktų (kurie iki tol puikiai tiko), atsirado bukas skausmas pilve, daržovių taip pat nebegalėjau valgyti, pykino, rodėsi, kad maistas nevirškinamas. Šeimos gydytojai išsakiau savo nuogąstavimus, bet ir vėl buvau nuraminta, kad tikrai nieko rimto.

Sunerimti privertė vyresnėlė dukra, kuri, grįžusi namo savaitgaliais iš LSMU slaugos bakalauro studijų, pasirodo, vis pastebėdavo, kokias aš tabletes vis lukštenu prieš valgį ir po jo: virškinimui gerinti, nuo pykinimo, nuo skausmo, papildai netoleruojantiems laktozės ir t.t. Ji prašė kuo skubiau prašyti šeimos gydytojo siuntimo konsultacijai pas gastroenterologą. Net vaistininkė atsisakė taip dažnai parduoti man vaistus, nors jie ir buvo nereceptiniai, kai vis pastebėdavo kokius kiekius įvairių vaistų perku, liepė kreiptis pas šeimos gydytoją, bet juk kreipiausi ir nieko... Pamenu, kaip pravirkau vaistininkės akivaizdoje iš bejėgiškumo: ką daryti, kai tau skauda, kai vos velki kojas, o gydytoja sako, kad tu sveika, o sveika tikrai nesijauti.

Tada sugalvojau, kad vieną savaitę vaistus perku vienoje vaistinėje, o kitą kitoje (tam kartui su vaistinėm atrodė, kad problemą išsprendžiau). Po vyresnėlės dukrytės jau vos ne pagrasinimo, kad nueis kartu, jei viena nedrįstu, kreipiausi dar kartą į šeimos gydytoją. Supasakojau vėl visus simptomus, kraujas buvo vėl ženkliai „nukritęs“, pasakiau, kad močiutė (a.a. tėvelio mama) mirė nuo stemplės vėžio, jos sūnus, mano dėdė, – nuo skrandžio vėžio, na, sakau, dėl šventos ramybės duokit jūs man tą siuntimą. Gydytoja nuoširdžiai bandė raminti, kad nieko blogo nepastebi, kad gražiai atrodau, kad ji medicinos studijas baigė su pagyrimu, taigi tikrai pastebėtų, jei būtų kas negero. Sakė: jums reiktų tiesiog nusiraminti, pagerti kokių raminamųjų. Na, bet sakau pasitikrinam, o mintyse galvojau, jei tikrai nieko neras, tada tikrai geriu raminamųjų, matyt tikrai aš jau tuos skausmus įsivaizduoju, bet šįkart siuntimą gavau. Po pirmo „blogo“ kraujo tyrimo, signalizuojančio, kad kažkas negerai buvo praėję 2 metai.

Gastroenterologė nuoširdžiai, rūpestingai apžiūrėjo ir vos po kelių pilvo paspaudimų skambučiu skubiai registravo kolonoskopijos procedūrai, man sakydama, kad reikia pasitikrinti, ji turinti įtarimų, bet kokių konkrečiai nedetalizavo, sakė, kad aptarsime su gydytoju, kuris atliks procedūrą.

Grįžau pas dabar jau buvusią šeimos gydytoją, ji vėl stebėjosi, ar man reikalinga tokia nemaloni procedūra, sakė būtinai jai paskambinti po procedūros. Paskambinau ir pasakiau, tai ką išgirdau: genetiškai paveldėtas gaubtinės žarnos išvešėjęs navikas, III stadija. Jaučiau, kad ir ji buvo stipriai nustebusi, tepasakė: „Aš netikiu“.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)