Svarbiausi žmonės
Ar žinote, kas sovietmečiu rajone buvo svarbiausias žmogus?
Kas tada negyveno, sunkiai atspės. Sakysite tos vienintelės Komunistų partijos rajono komiteto pirmasis sekretorius. Arba rajono Vykdomojo komiteto pirmininkas?.. Žinoma, tai neeiliniai pareigūnai, tai labai svarbūs valdininkai, tačiau be jų galima buvo apsieiti. Žinoma, jeigu nenorėjai be eilės gauti butą ar automobilį... Vis dėlto galėjai pragyventi ir jų nepažinęs, pas juos neužėjęs.
Suprantu, kaip šiandieninės kartos žmogui sunku įminti šią mįslę, tikriausiai niekam ir į galvą neateis mintis, kad sovietmečiu, bent jau rajono centre, svarbiausias žmogus buvo paprasta mėsinės vedėja ar ten dirbusi eilinė pardavėja. Taip, tai buvo neeiliniai, svarbūs, įtakingi žmonės, be kurių kasdienybėje negalėjai apsieiti.
Kodėl jie turėjo tokį aukštą statusą, lenkiantį net pirmuosius rajono valdininkus? Todėl, kad labai trūko mėsos ir dešros. Norint jų gauti, reikėjo žinoti, anot pardavėjų, kada jų „paduos“ – iš ryto, ar po pietų? Nuo to priklausė, kada stoti į eilę. Visa tai žinojo vedėja, todėl ji vaikščiojo galvą aukštai iškėlusi, su ja pagarbiai sveikinosi net tie, kurie aplamai su niekuo nesisveikindavo. Tai matė ir žinojo visi, nes visi norėjo valgyti, o alkanas žmogus yra labai nuolankus, dažnai jis užmiršta net kokias pareigas eina, todėl jis dažnai eidavo ne pro bendras, o pro užpakalines duris. Pro jas einančius galėjai pamatyti ne vieną už svarbų dar svarbesnį žmogų. Pamenu, dirbant „Valstiečių laikraščio“ redakcijoje per gamybinį pasitarimą, svarstant klausimą, kam persiųsti laišką, kuriame buvo rašoma, kad vieno rajono mėsinės darbuotojai prekiauja pro užpakalines duris, redaktorius visai rimtai pasakė: „Taigi rajkomui reikia persiųsti“. Po šitokių jo žodžių visi sutartinai pradėjome juoktis. Matyt, mes visi gerai pažinojome gyvenimą...
Taigi, norite tikėkite, norite netikėkite, bet svarbiausias žmogus rajone sovietmečiu buvo mėsinės vedėja.
Kas dar su ja galėjo lenktyniauti? Tikriausiai bazės vedėja. Buvo tokia svarbi įstaiga, gal net svarbesnė ir už rajkomą. Tai įvairių prekių sandėlys. Kad ten patektum, reikėjo būti tokiu pat svarbiu žmogumi, kaip ir pati tos bazės ar kitos parduotuvės vedėja. O kas joms galėjo prilygti? Tie, pas kuriuos visi eiliniai vaikščiojo galvas žemai nuleidę. Be to einant į pačią prekybos bazę, reikėjo turėti daug pinigų, o anais laikais tokių buvo labai mažai. Taigi į bazę ėjo tie, kurie dėl smulkmenų nevaikšto.
Kas dar galėjo prilygti tiems svarbiems žmonėms? Be abejo, tos vienintelės universalinės parduotuvės vedėja, nes ši įstaiga taip pat gaudavo nemažai retų prekių, kurių geidė eiliniai pirkėjai. Kurį laiką gyvenome viename daugiabutyje, tad nenorom mačiau, kaip ji kasdien po darbo iš savo mašinos parsinešdavo sunkius ryšulius. Kasdien... Reikia manyti – ne sau. Paskui reikėdavo tas prekes kažkam išvežioti. Bet neilgai gyvenome tame daugiabutyje – už kelių metų vedėja pasistatė namą gražiausioje miesto vietoje.
Ilgai laukęs dar palauk....
Čia prisimenu vienos plungiškės pasakojimą, kaip ji ėjo pirkti mėsos. Su sūnumi ji atsistojo į eilę, žinoma, iš vakaro, bet po kelių valandų berniukas pavargo. Parėjęs namo jis pakėlė miegančią seserį, kad jį pakeistų, o pats sugrįžo prie saviškių prieš pat parduotuvės atidarymą. Pagaliau, po ilgo naktinio laukimo, durys atsidarė ir visi sugriuvo į vidų, kur buvo šilčiau, jaukiau, galima buvo ir į sieną atsiremti. Netrukus lauke pasirodė ir dengta mašina – atvežė! Visi apsidžiaugė, sukruto –artėjo tos jaudinančios minutės, kai pardavėjos ant padėklų ims nešti taip ilgai lauktą mėsą. Bet po kurio laiko duryse pasirodė pati mėsinės vedėja Ancė, visų vadinama Ancele, ir nelauktai pasakė, tiesiog visus pritrenkė: „Mėsos nebėra... Visą paėmė darželiai...“ O laimė buvo taip arti...
