Kambario draugas Michaelas Domitzas iš karto jo paklausė: „Ar tu buvai įvaikintas?“ Robertas nustebo, bet atsakė „taip“. „O tu esi gimęs 1961 metų liepos 12 dieną?“ Sulaukęs dar vieno patvirtinimo, Michaelas pasakė: „Klausyk, tu nepatikėsi, bet tu turi brolį dvynį“.
Taip 19 metų Robertas Shafranas sužinojo apie savo brolį dvynį Eddy Gallandą, kuris į šį koledžą buvo įstojęs vieneriais metais anksčiau ir atrodė lygiai taip pat, kaip ir jis.
Robertas ir Eddy buvo ne tik panašūs savo išvaizda – jie buvo identiški, kaip du vandens lašai. Tokia pati šukuosena, tokia pati šypsena, tokie patys judesiai. Jie netgi pasižymėjo vienodu IQ – abiejų rezultatai buvo gerokai aukštesni už vidutinius. Abu užsiėmė imtynėmis ir net matytuose filmuose įsiminė tas pačias eilutes. „Tai buvo tiesiog nerealu“, – prisimena Robertas.
Vaikinai pasidarė tyrimus, kurie patvirtino akivaizdžią tiesą – jie buvo broliai. Apie jų neįtikėtiną susitikimą rašė laikraščiai, vaikinai davė keletą interviu per televiziją, kol kažkuriuo momentu Roberto tėvų namuose suskambo telefonas. Skambino jaunuolis, kuris savo kalbą pradėjo tokiais žodžiais: „Jūs manimi nepatikėsite, bet...“
Kitame Niujorko koledže Davidas Kellmanas, laikraštyje išvydęs Roberto ir Eddy nuotrauką, išsižiojo iš nuostabos, kai suprato, kad atrodo visiškai taip pat, kaip ir šie vaikinai.
Netrukus paaiškėjo, kad visus tris berniukus iš karto po gimimo viena žydų pora atidavė įvaikinti vietinei agentūrai. Atrodė, kad trynukų susitikimas buvo šios istorijos „laiminga pabaiga“, tačiau iš tikrųjų tai buvo tik didžiulio ciniško eksperimento, atlikto su žmonėmis, ryškėjimo pradžia.
Vaikinai nuoširdžiai džiaugėsi, kad surado vienas kitą. Jie kartu pradėjo restoranų verslą, reguliariai dalyvaudavo televizijos laidose ir netgi nusifilmavo viename Madonnos klipe.
Daug kas stebėjosi, kodėl įvaikinimo agentūra nusprendė išskirti brolius ir atiduoti juos skirtingoms šeimoms. Pati organizacija aiškino norėjusi, kad dėmesys naujoje šeimoje nebūtų dalomas iš karto trims vaikams, o kad kiekvienas vaikas, patekęs į atskirą šeimą, gautų vien tik jam skiriamą dėmesį ir meilę. Tačiau žurnalistai pradėjo abejoti tokiu agentūros aiškinimu, kai atkreipė dėmesį į kai kuriuos sutapimus.
Pavyzdžiui, visose trijose šeimose, kurioms buvo atiduoti berniukai, jau augo anksčiau įvaikinti vaikai – kiekvienas iš brolių turėjo maždaug dvejais metais už juos vyresnes įseseres.
Robertas buvo atiduotas įvaikinti pasiturinčiai šeimai – jo įtėvis buvo gydytojas, o įmotė – teisininkė. Eddy atsidūrė viduriniosios klasės šeimoje: jo įtėvis dirbo mokytoju. Davidą įvaikino darbininkų šeima, gyvenusi gana skurdžiame Kvinso rajone.
Vėliau per pokalbius su visų trijų vaikų įtėviais paaiškėjo, kad jie visi kartą per metus turėdavo atvykti į agentūrą, kur atsakydavo į daugybę klausimų. Patys vaikai atlikdavo daugybę testų. Iš esmės visos trys šeimos, pačios to nežinodamos, dalyvavo socialiniame eksperimente, apie kurį nė nenutuokė.
Šiam eksperimentui dirigavo psichoanalitikas, daktaras Peteris Neubaueris, vadovavęs Manheteno vaiko raidos centrui. Jo tikslas buvo išsiaiškinti, kas daro didesnę įtaką vaiko asmenybei – genai ar auklėjimas. Vienu metu jo eksperimentą finansavo Amerikos nacionalinis sveikatos institutas, įtraukęs ir įvaikinimo agentūrą.
Eksperimente dalyvavę vaikai, tarp jų ir Robertas, Eddy bei Davidas, buvo nuolat stebimi. Eksperimento rengėjai slapčia filmuodavo jų gyvenimą ir fiksuodavo, su kokiais žaislais jie žaidžia, kaip reaguoja, kaip bendrauja su šeima ir draugais. Kartais tyrinėtojai net aplankydavo vaikus jų pačių namuose, nors nei įtėviams, nei patiems vaikams niekada neatskleidė tikrojo savo apsilankymų tikslo.
Pagal šių dienų standartus atlikti tokį eksperimentą būtų itin neetiška. Psichologė, kuri anuomet įvaikinimo metu rekomenduodavo atskirti brolius ir seseris, patvirtina: „Tais laikais mes jautėmės tarsi dievai. Bet darėme tai, ką manėme esant teisinga“. Yra žinoma, kad tame eksperimente dalyvavo ne tik šie trynukai, bet ir dar kelios dvynių poros. Tačiau, deja, duomenų, kas buvo tie vaikai, neturima – agentūra kategoriškai atsisakė suteikti bet kokią informaciją.
Nepaisant to, kad eksperimentas buvo atliekamas pažeidžiant žmogaus teises, ekspertai sutinka, kad jo rezultatai galėjo gerokai pastūmėti mokslą į priekį: jis būtų parodęs, kas, vis dėlto, formuoja asmenybę: paveldimumas ar aplinka. Tačiau šio eksperimento rezultatai niekada taip ir nebuvo paskelbti. Ar jie kur nors saugomi, ar buvo sunaikinti, neaišku.
Psichologai teigia, kad tokie eksperimentai daro stiprų poveikį emocinei dalyvių būklei. Dvynių negalima atskirti, mano jie. Iš tiesų, Roberto, Eddy ir Davido atveju istorija baigėsi tragiškai. 20 metų gyvenimo toli vieniems nuo kitų nepraėjo be žymių. Rūpindamiesi restorano verslo reikalais, tryniai suprato, kad negali pasidalyti pareigų. Turėdami daug bendrų bruožų, jie nesugebėjo suvokti, kad nepaisant stulbinančio panašumo vieniems į kitus, jie, vis dėlto, buvo visiškai skirtingos asmenybės.
Vienas po kito jie metė restorano verslą ir užsiėmė visiškai skirtingais reikalais. Eddy susirgo depresija ir, sulaukęs 33 metų, nusižudė, palikdamas žmoną ir mažą dukrą. Likę broliai taip pat susidūrė su rimtomis psichologinėmis problemomis, kurios, galbūt, buvo paveldėtos. Tačiau, deja, duomenų apie genetines jų biologinių tėvų ligas neišliko.
Robertas šį eksperimentą vadina „tikru košmaru, panašiu į tuos, kuriuos vykdė naciai“. Galvoje jis turėjo Aušvice vykdytus bandymus, kuriems vadovavo liūdnai pagarsėjęs gydytojas Mengele. Dabar broliams yra 60 metų. Niekas jų taip ir neatsiprašė. „Jie elgiasi su mumis tarsi su eksperimento dalyviais, – sako Davidas. – Tačiau mes nesame dalyviai. Mes esame aukos“.
Apie brolius 2018 m. sukurtas dokumentinis filmas „Three Identical Strangers“ („Trys nepažįstami broliai“).
